Kaip šnekėjo Vytautas Didysis ir ar šiandien susikalbėtume su VI a. lietuviais?

– Koks laikotarpis laikomas lietuvių kalbos pradžia?

– Mokslininkai įvairiais metodais nustatė, kad lietuvių kalba, kaip savarankiška kalba, nuo kitų rytų baltų kalbų, pvz., latvių kalbos, atsiskyrė tarp VI ir VII amžiaus. Vadinasi, lietuvių kalbos kaip savarankiškos kalbos amžių galima skaičiuoti maždaug nuo VI amžiaus. Jos šaknys siekia baltų ir net indoeuropiečių prokalbes, tačiau tai jau labai tolimi laikai.

– Į ką tokia lietuvių kalba buvo panaši, ar labai skyrėsi nuo šiandienės?

– Lietuvių kalba atspindėjo bendrą rytų baltų kalbinį pasaulį. Atsakymas į klausimą priklauso nuo to, apie ką kalbėsime – ar apie garsus, ar apie formas, ar apie žodžius, ar konstrukcijas – tai labai skirtingi dalykai.

Pavyzdžiui, daugelio žodžių, be abejonės, nebuvo, nes žodynas iš visų kalbos lygmenų keičiasi greičiausiai, atsiranda naujų žodžių, senieji išnyksta kartu su pasenusiomis realijomis. Bet jeigu kalbėtume apie garsus, didelių skirtumų nebuvo. Tiesa, žinome, kad nebuvo tam tikrų garsų, pavyzdžiui: č, dž, f, h, ė, o.

– Ar ė ir o turėjo atitikmenį?

– Be abejo. Ė buvo tariamas kaip ē, o – kaip ā (čia ir toliau brūkšnelis žymi balsio ilgumą). Beje, tarmėse dar ir dabar vietoje ė ir o yra išlikusių ē ir ā. Pavyzdžiui, uteniškiai kirčiuotame skiemenyje taria ė (tėvas), o (žmogų, žmones) nekirčiuotame – ē (tēvai, tēvų...), ā (žmāgaus, žmānių). Antai Mažvydas pirmojoje spausdintoje lietuviškoje knygoje sako žadis, žmanes visas. Nors latvių kalba yra naujoviškesnė už lietuvių, senieji ilgieji balsiai e ir a joje išliko.

Vilniaus universiteto nuotr./Bonifacas Stundžia

Na, o tokie garsai, kaip č, dž, kai kurių kalbos istorikų nuomone, atsirado apie XIV amžių, dar prieš raštus. Anksčiau vietoje jų buvo vartojami junginiai – tj, dj. Pavyzdžiui, dabar sakytume medžio, bet tada būdavo tariama medjā. Be to, keitėsi ir žodžių reikšmės – tarkim, žodį medis dabar vartojame augalo reikšme, o senovinė šio žodžio reikšmė yra buvusi miškas. Tokių žodžių reikšmių pasikeitimų yra nemažai.

– Ar mums šiuo metu būtų sudėtinga pasikalbėti su lietuviu iš VI–VII amžiaus?

– Ko gero, būtų sunku, nebent išmanytume kalbos istoriją ir žodžius tartume senoviškai, bet tokius senus daiktavardžius, kaip galva, akys, ausys, ranka jis turėtų suprasti, nes tuo metu jie tikrai buvo vartojami. Veiksmažodžiai eina ir miega jam taip pat turėtų būti suprantami. Žinoma, tada buvo vartojamos vadinamosios atematinės jų formos eiti ir miegti (plg. ir dabar vietoj yra pasakomą esti), kurių gausiau begirdime žemaičiuose.

Tuometę situaciją galėtume geriau suprasti paieškoję kitų kalbų pavyzdžių. Turbūt esame girdėję, kad švedai su norvegais kažkaip susikalba ir kad rusai supranta baltarusius. Kodėl taip yra? Dėl to, kad tos kalbos atsiskyrė gerokai vėliau negu lietuvių, tarkim, norvegų ir švedų kalbos atsiskyrė, rodos, apie XIII amžių.

Palyginkime lietuvių ir latvių kalbas, kurios atsiskyrė apie VI–VII amžių. Ar susikalbėtumėte su latviais? Jeigu latviams pasakytumėte galva, brolis, koja, jie suprastų, nes šie žodžiai abiejose kalbose skamba panašiai (galva, brālis, kāja). Bet norint susikalbėti, jau reikėtų pasimokyti – bent porą trejetą mėnesių.

– O ar mums pavyktų susikalbėti su jau vėliau gyvenusiu Vytautu Didžiuoju?

– Vytautas Didysis lietuviškai kalbėjo tikrai puikiai. Lietuvos valstybėje, administracijoje, lietuvių kalba buvo vartojama bent iki Liublino unijos, daugelyje dvarų tikrai skambėjo lietuvių šnekamoji kalba.

Yra nuomonių, kad Vytauto Didžiojo kalba galėjo būti dzūkiška, bet tai – tik hipotezė. Tuo metu pietų aukštaičių, arba dzūkų, tarmė jau buvo, nes gyva kalba be tarmių yra neįmanoma. Taigi, egzistavo ir skirtumai tarp tarmių, kurių pagrindu vėliau formavosi trys skirtingi rašomosios lietuvių kalbos variantai.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus archyv./Vytautas Didysis

Vytauto vardas tuo metu skambėjo taip pat, kaip ir dabar – Vytautas Didysis arba Didysai, tad prisišaukti kunigaikštį tikrai galėtumėte be jokių problemų.

– O ar su juo susirašyti žinutėmis / laiškais galėtume?

– Vargu. Valstybės rašto kalba tuo metu buvo rytų slavų, rusėnų kanceliarinė kalba. Vytautas turėjo raštininkų, kurie ruošdavo dokumentus rusėnų, lotynų, vokiečių kalbomis. Lietuviški raštai, kaip turbūt žinote, yra vėlyvi, siekia XVI amžių, nors rankraštinių lietuviškų tekstų, frazių randame ir ankstesnių.

Dabar sakytume medžio, bet tada būdavo tariama medjā. Be to, keitėsi ir žodžių reikšmės – tarkim, žodį medis dabar vartojame augalo reikšme, o senovinė šio žodžio reikšmė yra buvusi miškas.

Tarkim, yra rasti dzūkiški poteriai, greičiausiai – XVI amžiaus pradžios, taip pat – frazių knygose, leidiniuose. Tikėtina, kad ir XV amžiuje vienuolijose, ypač pranciškonų, kur lietuvių, be abejonės, kažkiek buvo, buvo meldžiamasi, užrašinėjami poteriai.

– O ar pavyktų mums susikalbėti su kita istorine figūra – Barbora Radvilaite?

– O su Barbora susikalbėti lietuviškai vilčių būtų ne per daugiausia, nors manoma, kad lietuvių ji turėjo bent šiek tiek mokėti. Barboros pagrindinė kalba buvo lenkų, ji buvo išsilavinusi, raštinga, mokėjo ir kitų kalbų. Dabar mes sakome Radvilaitė, bet lietuviškos pavardžių priesagos kaip ir pačios pavardės nėra senos. Ji oficialiai vadinosi Barbara Radziwill. Jos vardas turbūt taip pat skambėjo be o.

– Ar tuo metu garso o dar nebuvo?

– Bent dalyje lietuvių kalbos ploto nebuvo. XVI amžiaus antroje pusėje Mažvydas dar daug kur išlaikydavo a. O radosi pamažu, tiksliai datuoti yra sudėtinga, bet aišku, kad tai gana vėlyvas garsas.

– Ar būdavo justi skirtumas tarp skirtingų socialinių klasių kalbos?

– Be abejo, taip turėjo būti. Žinome, kad iki Liublino unijos lietuvių kalba valstybės aparate buvo vartojama kaip šnekamoji, kitaip negalėtume paaiškinti daugybės lietuviškų terminų, kurie pateko į Lietuvos Statutą ar Lietuvos Metriką, kitus svarbius paminklus, dokumentus, kurie parašyti senąja kanceliarine rytų slavų rusėnų kalba, LDK raštinės kalba (kai kurie ją vadina senąja baltarusių kalba, bet tai nėra visai tikslu).

Po Liublino unijos mūsų elitas pradėjo lenkėti ir lietuvių kalbos aukštuomenėje buvo girdima vis mažiau. Bet manoma, kad smulkioji bajorija lietuvių kalbą išlaikė net iki XIX amžiaus. Jų kalba, be abejo, skyrėsi nuo valstiečių kalbos. Valstiečiai daug ką perimdavo iš dvarų, kaip tam tikrų kultūros židinių. Tarp jų ir nemažai žodžių iš kaimynų kalbų, daugiausia – slavų, germanų kalbų žodžių.

Dėl to lietuvių kalboje daugiausia turime slavizmų, antri būtų germanizmai, na, o kitų kaimynų kalbų mažiau – pavyzdžiui, Baltijos finų kalbų, labai nedaug. Daug skolinių atėjo su krikščionybe, naujais kultūros, ūkio reiškiniais, pvz.: krikštas, bažnyčia, parapija, Kalėdos, Velykos, kopūstas, burokas, čerpė (slavybės); midus, šarvai, kunigas, kalkės, rūmas, pinigas, vertas, -a (germanizmai); laivas, kiras (finizmai). Yra skolinių ir iš artimiausių giminaičių, pvz., savaitė laikomas prūsybe.

Jeigu būtų reikėję nurodyti kryptį, Vytautas Didysis būtų sakęs: „Jis/ anas eit pirtiesp.“ Tai reikštų, kad jis eina pirties link.

– Šiek tiek užsiminėte apie kalbos kismą. Tačiau kaip ji dar keitėsi? Galbūt žodžiai trumpėjo?

– Žodžių buvo ir trumpų, ir ilgų. Tam tikra ekonominė tendencija kalboje pastebima – žmonės linkę juos trumpinti. Paprastai kalboje, ypač šnekamojoje, yra du stiliai. Vieną galėtume vadinti lento, lėtuoju, stiliumi, kitą – allegro, greituoju. Tokių reiškinių būta ir anksčiau. Kai kurie greitojo stiliaus atvejai patenka ir į rašto kalbą, bet šiaip rašto kalba yra konservatyvesnė.

Kas keitėsi dar: buvo vartojami nosiniai balsiai, kurių nebeturime. Dabar rašome nosines raides, tačiau tai – tik raidės, nes nosinių balsių nebetariame. Nosiniai balsiai, net ir rašto laikais, buvo tariami per nosį.

Garsų srityje didelių pakitimų nebuvo, kaip ir gramatikos. Bet, pavyzdžiui, dalyviai buvo vartojami daug plačiau. Dabar dalyvinės konstrukcijos yra palyginti retos.

Kęstučio Vanago ir Vyginto Skaraičio nuotr. /Bonifacas Stundžia

– Galbūt dėl to jas dažnai randame pasakose – „buvę taip“, „bobutė sėdėjusi ant kelmo“..?

– Taip. Pasakos daugeliu atvejų yra išlaikiusios tarmiškumą, senovines konstrukcijas. Taip pat gausybę dalyvių rastume ir senuosiuose raštuose. Buvo ir daug daugiau vietininkų – tai rodo senieji raštai, periferinės tarmės, tarkim, Gervėčių tarmė. Man pačiam yra tekę gyvai girdėti keturis vietininkus. Tai ne tik tas, kuris rodo vietą (tarkim, Vilniuje, arba rytų ir pietų aukštaičių vartojamas Vilniun, rodantis kryptį), bet ir dar du vietininkai: pašalio, arba tas, kuris rodo vietą prie objekto – pavyzdžiui, kaip sakytume „jis buvo prie pirties“. Tuomet Vytautas Didysis arba karalius Mindaugas būtų pasakę: „Jis ar anas buva pirtip.“ Arba sakytų: „Jis/ anas buva Vilniup.“ Tai reikštų, kad jis buvo prie Vilniaus.

Jeigu būtų reikėję nurodyti kryptį, Vytautas Didysis būtų sakęs: „Jis/ anas eit pirtiesp.“ Tai reikštų, kad jis eina pirties link. Dar buvo vartojamas senasis indoeuropietiškas daugiskaitos vietininkas. Taigi, vietoje pirtyse, Vytautas būtų pasakęs pirtisu. Taip, formų skirtumų yra, tačiau mes daugiau mažiau suprastume, kas tai per žodis.

– Norėčiau užduoti kiek provokuojantį klausimą. Dažnai sakoma, kad lietuvių kalba yra kone seniausia pasaulyje. Kiek tame yra tiesos?

– Yra romantiškas ir mokslinis požiūriai. Romantiškas požiūris yra toks, kad lietuvių kalba buvo kalbama vos ne rojuje (juokiasi). Bet mokslinis požiūris būtų toks: dabartinė lietuvių kalba, aptarnaujanti šiuolaikinę visuomenę, laikytina konservatyviausia iš gyvųjų indoeuropiečių kalbų.

Lietuvių kalba aptarnauja šiuolaikinę, modernią visuomenę, bet jos struktūroje iš visų gyvųjų indoeuropiečių šeimos kalbų yra daugiausia prokalbės reliktų. Vadinasi, ji turi daugiausia konservatyvumo, bet tik iš gyvųjų kalbų. Mirusios kalbos – senoji graikų, senoji indų, sanskritas, hetitų – jos gerokai senoviškesnės už lietuvių kalbą, bet kai kuriais atvejais lietuvių kalba lenkia ir jas.

Straipsnis parengtas iš VLKK vykdomos Lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programos lėšų