1. Karo priežastys
1939 m. rudenį tarp SSRS ir Suomijos vyko derybos dėl teritorijos. Sovietų Sąjunga pretendavo į dalį Karelijos sąsmaukos su neblogai išvystytu geležinkelių ir automobilių kelių tinklu, Suomijos įlankos salas bei Suomijai priklausančio Hanko pusiasalio „nuomą“.
Mainais Suomija turėjo gauti didesnio ploto, tačiau ne tokią vertingą ekonominiu ir strateginiu požiūriu Karelijos teritoriją, faktiškai vien miškus ir pelkes.
Iš sovietų pusės formalia priežastimi buvo (ir iki šiol tebėra) įvardinama būtinybė patraukti valstybės sieną nuo tuometinio Leningrado (dabar Sankt Peterburgas – vert. past).
Iš principo tai buvo tokia pati schema, pagal kurią buvo pasirašytos tarpusavio pagalbos sutartys su Baltijos šalimis, kurios galų gale baigėsi jų okupacija. Bet suomiai SSRS spaudimui nepasidavė.
Tada, vėlgi pagal išbandytą scenarijų, Terijoki mieste (dabar tai Zelenogorskas) buvo suformuota vadinamoji Suomijos „liaudies vyriausybė“, kurios vadovu paskirtas dar 1918 m. į Sovietų Rusiją pabėgęs komunistas Otto Kuusinenas.
Ši marionetinė „liaudies vyriausybė“, kurios, savaime suprantama, pasaulyje niekas nepripažino, paprašė Raudonosios armijos „pagalbos“.
1939 m. lapkričio 30 dieną sovietų kariuomenė įsiveržė į Suomiją. Pretekstu, kaip tada paskelbė Molotovas, tapo „pasibjaurėtina suomių baltagvardiečių provokacija“, neva apšaudžiusių Raudonosios armijos karinę dalį Mainilo kaime Karelijos sąsmaukoje.
Gi suomiai jau tada įrodinėjo, kad iš jų teritorijos apšaudyti nebuvo įmanoma, kad „Mainilos incidentas“ – Maskvos provokacija.
2. Abiejų pusių karinių pajėgų dydis
Kovos veiksmų pradžioje Raudonosios armijos karių skaičius daugiau nei pusantro karto viršijo suomių pajėgas: 250 tūkst. suomių kareivių ir karininkų prieš maždaug 425 tūkst. įsiveržėlių.
RA divizijose pabūklų ir minosvaidžių buvo penkis kartus daugiau nei suomių, lėktuvų – devynis kartus daugiau.
Suomiai teturėjo 32 tankus ir du šarvuočius. Dar maždaug 30 tankų buvo likę nuo Pirmojo Pasaulinio karo ir iš esmės tiko būti tik nejudančiais ugnies taškais.
Remiantis Rusijos valstybinio karinio archyvo dokumentais, RA visame fronte turėjo 2289 tankus. Tad „žiemos karo“, kaip jis paprastai vadinamas Suomijoje, pradžioje RA turėjo gerokai daugiau karių ir buvo nepalyginamai geriau apginkluota. Todėl Maskvoje neabejota, kad suomius pavyks sutriuškinti per kelias dienas.
3. Karinių veiksmų eiga
Tačiau Raudonoji armija susidūrė su kietu ir išmaniu pasipriešinimu. Iš pradžių „Manerheimo linijos“ pralaužti nepavyko. RA įgavo pranašumą tik tada, kai sovietų kontingentas buvo padidintas iki 760 tūkstančių. Kitaip tariant, suomių karių skaičių viršijo triskart.
Sovietų istoriografijoje pirmojo Žiemos karo etapo nesėkmės aiškintos stipriu šalčiu ir giliu sniegu. Tačiau meteorologiniai duomenys tai paneigia.
1939 m. gruodį Karelijos sąsmaukoje temperatūra svyravo nuo +1°C iki −23,4°C. Stiprus snygis irgi prasidėjo tik 1940 metų sausį.
Žiemos karas truko ilgiau nei tris mėnesius ir Raudonajai armijai atsiėjo nepigiai, nes savo žemę nuo užpuolikų ginančių suomių kovinė dvasia buvo itin stipri, o kariavimui savo teritorijoje būtini įgūdžiai – daug geresni už priešininko.
Stalinui visišku netikėtumu tapo ir tai, kad savo tėvynę ginti ėmė visa tauta. Suomijoje niekas netikėjo, kad pralaimėjusi šalis galėtų išsaugoti nepriklausomybę.
Čia buvo gerai žinoma ir apie 1937–38 metų represijas SSRS, kai šalia visų kitų buvo sušaudyti ir tūkstančiai suomių, uždaryti laikraščiai suomių kalba ir mokyklos, kuriose dėstyta suomių kalba.
Svarbų vaidmenį suvaidino ir nepakankamai įvertinti suomių karių koviniai sugebėjimai, ir tai, kad sovietų vadai veikė nesumaniai bei pridarė daugybę klaidų.
Suomių įtvirtinimai ir sunkiai pereinamas landšaftas panaikino sovietų karinės technikos pranašumą. Ji tiesiog klimpo purve.
Vietoje prieštankinių pabūklų, kurių suomiai turėjo labai mažai, sovietų tankus jie gadino buteliais, pilnais uždegamojo mišinio – būtent tada jie pavadinti „Molotovo kokteiliais“.
4. Taikos sutartis
Tiesa, galų gale suomiams teko sutikti su Sovietų Sąjunga pasirašyti taikos sutartį: karas su tokia galinga valstybe mažai Suomijai ilguoju laikotarpiu būtų beviltiškas.
Pagal 1940 m. kovo 12 d. Maskvoje pasirašytą sutartį Suomijai teko padaryti teritorinių nuolaidų, gerokai didesnių už Sovietų Sąjungos reikalautas 1939 m.
Tai iš viso sudarė 11 procentų Suomijos teritorijos su Vyborgo miestu. SSRS atiteko Karelijos sąsmauka, dalis Ladogos ežero, dalis Suomijos įlankos sąlų, 30-iai metų – Hanko pusiasalis, kuriame planuota įkurti sovietų karinio jūrų laivyno bazę. Namus prarado 430 tūkst. suomių.
Visgi Suomijos Respublikai svarbiausia buvo tai, kad buvo išsaugota nepriklausomybė, ir ji, nors ir didelių teritorinių netekčių kaina, sugebėjo atsilaikyti.
Marionetinę Kuusineno „liaudies vyriausybę“ Stalinas sėkmingai užmiršo, ir Maskvai teko bendrauti su vyriausybe Helsinkyje, kuri, kaip iki tol buvo tvirtinta TASS pranešimuose, neva seniausiai buvo pasitraukusi į emigraciją.
5. SSRS ir Suomijos nuostoliai
Per 105 Žiemos karo dienas žuvo ir dingo be žinios beveik 127 tūkstančiai žmonių, 246 tūkstančių kareivių buvo sužeisti ar kontūzyti, patyrė vidutinio ir sunkaus laipsnio nušalimus. Suomijos pusėje žuvo 26 tūkstančiai, 43,5 tūkstančio buvo sužeisti.
SSRS patyrė ir nemenką politinę žalą. Kaip „šalis-agresorė“ Sovietų Sąjunga buvo pašalinta iš Tautų Sąjungos.
Atidžiai karo eigą sekęs ir Raudonosios armijos organizacinius ir vadovybės parengimo trūkumus matęs Hitleris priėjo prie išvados, kad vermachtas nesunkiai su ja susidoros.
Taip Žiemos karas, Vakarų istorikų laikomas Antrojo Pasaulinio karo dalimi, prisidėjo prie Hitlerio sprendimo užpulti Sovietų Sąjungą.
Parengta pagal dw.com.
