Jam ir žmonai mirus, dokumentams grėsė sunaikinimas – jie tiesiog buvo palikti išvežti kaip šiukšlės. Bet dokumentus nuo sunaikinimo išgelbėjo ir išsaugojo V.J.Gylio kanadietis kaimynas. Lietuva apie šių dokumentų egzistavimą sužinojo tik šiemet.
Istorikų teigimu, tai – ypatingai svarbus radinys, kurį netgi galima vadinti nacionaline vertybe. Nors ilgai bandyta aiškintis, kur galėjo dingti dokumentai, vykdyti išsamūs tyrimai, bet ilgai jų likimas buvo neaiškus.
Taip pat tarp rastų dokumentų yra Lietuvos sutartys su Latvija nuo 1922 iki 1925 metų, 1934 metais Ženevoje pasirašyta Lietuvos, Estijos ir Latvijos santarvės ir bendradarbiavimo (Baltijos Antantės) sutartis ir daug kitų.
Beprecedentis dokumentų rinkinys
Rastą tarpukario Lietuvos užsienio reikalų ministerijos archyvo dalį Liepos 1 dieną užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis įteikė Lietuvos centrinio valstybės archyvo direktoriui Daliui Žižiui.
„Tai, ką šiandien pristatome, yra, kalbant paprastai, tai ką turime geriausio tarptautinėse sutartyse. Tai, kas formavo Lietuvos teisinį užsienio politikos pagrindą, aukščiausi užsienio politikos pasiekimai iki mūsų okupacijos“, – perdavimo ceremonijos metu sakė G.Landsbergis.
Jis pabrėžė, kad tai – beprecedentis dokumentų rinkinys, kurio Lietuva iki šiol neturėjo.
Užsienio reikalų ministras atkreipė dėmesį, kad ant dokumentų yra originalūs Vladimiro Lenino, Franklino Roosevelto, Pauliaus fon Hinderburgo, popiežiaus Pijaus XI parašai.
G.Lansbergis pasakojo, kad dokumentai 1939 m., nujaučiant artėjančią okupaciją, buvo iš Lietuvos išsiųsti į Stokholmą. Ten jie pradingo, apie tolimesnį jų likimą nežinota.
„Ir štai šiandien mes sužinome, kad visa tą laiką dokumentai buvo atgabenti į Kanadą. Mūsų diplomato Vytauto Jono Gylio dėka jie buvo išsaugoti. Iš pradžių jo būste iki 1980 metų, vėliau (...) jie atsidūrė ant šaligatvio, kur juos atrado kaimynas. Priglaudė savo būste ir iki šių dienų saugojo savo namuose. Mes nieko apie juos nežinojome“, – sakė G.Landsbergis.
Ministro teigimu, nors dokumentų turinys buvo žinomas ir anksčiau, svarbiausia radimo reikšmė – tai, kad jie parodo Lietuvos valstybingumo raidą.
„Kas svarbiausia buvo įtvirtinant valstybę, iš tautos tampant valstybe. Jai reikalingos tarptautinės sutartys, jai reikalingas pripažinimas, taikos užtikrinimas, to diplomatai nuosekliai siekė“, – sakė G.Landsbergis.
Dokumentai saugoti slaptame bute
Kaip 15min minėjo istorikas ir diplomatas Vytautas Žalys, Lietuvos istorikai sutarčių, kurios buvo rastos, ieškojo ilgai.
Buvo daromi netgi specialūs tyrimai, kokiu keliu dokumentai galėjo išvykti iš Stokholmo, kur jie atsidūrė 1939 m.
„Prasidėjus karui, Lietuvos užsienio reikalų ministerija, matyt, bijodama, galvodama, kad ją gali ištikti Lenkijos likimas, nusprendė išsaugoti dalį sutarčių ir pačias svarbiausias išvežti į neutralią Švediją, tikintis, kad Švedijoje pavyks išsaugoti tas sutartis. Trys dėžės buvo, 50 kilogramų“, – pasakojo V.Žalys.
1940 m. SSRS užėmė Lietuvos Respublikos pasiuntinybę Stokholme. Bet, pasak V.Žalio, V.J.Gylys, kuris tuomet buvo Lietuvos pasiuntinys Švedijoje, sugebėjo dar prieš užimant išsinuomoti slaptą butą ir į tą slaptą butą išvežė visus dokumentus ir baldus.
„Kitaip sakant, sovietai užėmė tuščią pasiuntinybės pastatą“, – sakė V.Žalys.
1949 m. V.J.Gylys persikėlė į Torontą. O dokumentai į Kanadą atkeliavo su juo.
V.Žalio teigimu, dokumentai yra „nacionalinė vertybė“. O svarbiausia yra Lietuvos-Sovietų Rusijos sutartis.
„Jeigu čia daugiau nieko nebūtų, o būtų tik šitas vienas dokumentas, tai būtų pagrindas Lietuvoje skelbti nedarbo dieną. Nes čia yra bazinis dokumentas, kuriuo Sovietų Rusija amžiams pirmu straipsniu atsisakė bet kokių teisių į Lietuvą. O sutarčių reikia laikytis“, – sakė V.Žalys.
Dokumentus išgelbėjo kaimynas
Plačiau apie dabartines dokumentų radimo aplinkybes papasakojo Lietuvos ambasadorius Kanadoje Darius Skusevičius.
Pasak jo, 1959 m. Lietuvos generaliniam konsului Toronte V.J.Gyliui mirus, dokumentus toliau saugojo jo našlė.
Mirus jai ir nesant giminių, kuriems būtų galima perduoti turtą, valant namą dokumentai buvo išstatyti ant gatvės, kad šiukšliavežis juos surinktų.
Tačiau dokumentus išgelbėjo kaimynas – kanadietis Charlesas Hopkinsas.
„Kaimynas, žinodamas šitą istoriją, ryte prieš eidamas į darbą, kaip jis pasakojo mums, lyjant lietui pamatęs tas dėžes tiesiog surinko, kas jam atrodė vertingiausia, ir pasidėjo į rūsį. Tai buvo maždaug 1980 m.“, – sakė D.Skusevičius.
Atkūrus Nepriklausomybę, C.Hopkinsas bandė rasti, kas galėtų susidomėti šiais dokumentais, bet, kaip sakė D.Skusevičius, „gal ne tiek vaizdingai nupasakojo, galbūt nerado tinkamo kontakto, ir tada tas perdavimas neįvyko“.
Jau 2021 m. gegužę su žmona lankydamasis Toronte, C.Hopkinsas užklydo į šv. Jono kapines, kur palaidota daug Kanados lietuvių. Šalia kapinių jis pamatė skelbimą apie Kanados lietuvių muziejų-archyvą.
Prisiminęs dokumentus, C.Hopkinsas nutarė paskambinti į šį archyvą. Taip ir prasidėjo bendradarbiavimas.
Pasak D.Skusevičiaus, visą dokumentų archyvą C.Hopkinsas Lietuvos muziejui-archyvui, atidavė neatlygintinai. O šis perdavė archyvą Lietuvos ambasadai Kanadoje.
D.Žižys: čia kaip Gintaro kambario radimas
Lietuvos centrinio valstybės archyvo direktorius Dalius Žižys sakė nepaprastai besidžiaugiantis radiniu.
„Tai yra tokia sėkmės istorija, kad jūs neįsivaizduojate (...) Čia kaip rastume didžiulį lobį, Gintaro kambarį Lietuvos teritorijoje. Čia yra didžiulė dovana“, – sakė jis.
D.Žižio teigimu, dokumentai rudenį tikriausiai, jei nebus karantino, bus pristatyti visuomenei. Prieš tai jie bus restauruoti – dalis jų dėl saugojimo netinkamose sąlygose yra pažeisti pelėsio.
