Artėjant rinkimams, kandidatai į prezidentus gaus daug žurnalistų klausimų apie politiką – tiek apie savo politines pažiūras ir programas, tiek apie einamuosius klausimus.
Mažiau klausimų jie gaus apie kitus svarbius dalykus – vaikystę, jaunystę, biografijos vingius, asmenybės formavimąsi, pomėgius, skaitytas knygas ir filmus, namus, idealus ir asmeninį gyvenimą. Būtent tokius klausimus 15min užduoda kandidatams.
Penktasis 15min pašnekovas – save išsikėlęs teisininkas, advokatas, socialinių mokslų daktaras Ignas Vėgėlė.
Pirmasis pašnekovas buvo Dainius Žalimas, interviu su juo rasite čia. Antrasis – Remigijus Žemaitaitis, interviu su juo rasite čia. Trečiasis – Giedrimas Jeglinskas, interviu su juo rasite čia. Ketvirtasis – Andrius Mazuronis, interviu su juo rasite čia.
I.Vėgėlės biografijos faktai
- Amžius – 48 metai
- Gimė ir mokyklą baigė Vilniuje
- Teisininkas, socialinių mokslų teisės krypties daktaras, docentas
- 2014–2022 m. Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos pirmininkas
Interviu temos
- Ką I.Vėgėlė norėtų perimti iš Islandijos
- Kokia A.Brazausko savybė patinka I.Vėgėlei
- Kodėl jis pasirinko teisės studijas
- Kokiuose vaikiškuose filmuose I.Vėgėlė yra vaidinęs
- Kaip I.Vėgėlė reaguoja į pašaipas dėl pavardės ir ar žvejoja vėgėles
Interviu su I.Vėgėle sudaro dvi dalys. Pirmoje dalyje – 20 klausimų, kuriuos užduodame ir kitiems kandidatams ir kuriuos pašnekovai žino iš anksto. Atsakymus į šiuos klausimus rasite ir tekste, ir videoformatu.
Antroje dalyje – klausimai, skirti būtent I.Vėgėlei, kurių jis iš anksto nežinojo. Šie klausimai yra tik tekste.
PIRMOJI DALIS
– Kokia yra jūsų svajonių valstybė ar vieta, į kurią svajojate nukeliauti?
– Turbūt Pietų Amerika. Tame krašte nebuvęs esu. Bet kurią iš Pietų Amerikos valstybių būtų įdomu pamatyti, aplankyti.
O šiaip pasaulio apkeliavęs esu labai daug. Būdamas Advokatų tarybos pirmininku, keliavau atstovaudamas Lietuvos advokatams, prieš tai keliaudavau atostogų metu, ir dabar taip keliauju. Keliones mėgstu.
– Kokia per pastaruosius keletą metų skaityta knyga jums paliko didžiausią įspūdį? Jei tokia buvo.
– Sunku pasakyti, kuri nauja knyga paliko didžiausią. Galiu pasakyti, kurios knygos skaitymą pakartojau – tai buvo per pandemiją skaityta Albert'o Camus „Maras“.
Situacija visiškai atitiko, kas vyko Lietuvoje ir pasaulyje tuo metu. Mažame miestelyje kyla buboninis maras, tokia maro rūšis, kuri buvo negydoma. Miestelį apsupa kareiviai, gyventojams neleidžia išeiti ir įeiti.
Pagrindinis personažas yra gydytojas Rijė, kuris bando pagydyti ligonius. Siunčia vaistus, vaistai neveikia. Sunki, slogi knyga.
Kodėl knygą įsiminiau? Nes jos pabaiga tokia, apie ką aš per pandemiją ir pradėjau kalbėti valstybei, apie žmogaus teises ir laisves. Pabaiga tokia – liga atėjo ir išėjo, o mes turim gyventi, žiūrėti vienas kitam į akis. Liga pasibaigia, miestelio gyventojai išeina į pagrindinę miesto gatvę, vienas kitą mato, žiūri. Vieni pakelia akis ir drįsta vienas kitam į akis pažiūrėti, kitiems gėda.
– Jeigu galėtumėte susitikti ir valandą pabendrauti su bet kokiu gyvu žmogumi pasaulyje, su kuo norėtumėte pabendrauti?
– Oi, žinot, sunku pasakyti. Čia reikėtų gerokai paplušėti ir pagalvoti. Galbūt pasirinkčiau filosofą, žmogų, kuris galėtų padėti paanalizuoti pasaulyje vykstančius procesus ir pamatyti galimus pasaulio vystymosi scenarijus, nes šiuo metu esame geopolitiniame lūžyje. Ir saugumo prasme, ir karo prasmėmis.
Jei kalbėti apie negyvus – lygiai taip pat rinkčiausi filosofus. Kokį Sokratą, galbūt šv. Augustiną, dar kitus, galbūt artimesnius, kokį Kantą.
Bet iš gyvų žmonių galvoti reikėti apie filosofus arba šventuosius, kurie galėtų padėti susigaudyti.
– Kokį filmą pasiūlytumėte žmogui, kuris paprašytų parekomenduoti gerą filmą?
– Galėčiau siūlyti daug filmų. Bet pasakysiu tiesą – aš filmų daug esu žiūrėjęs, bet absoliučiai neįsimenu jų pavadinimų. Aišku, žiūriu tik tada, kai turiu tam laiko. Labiau renkuosi knygas.
– Koks paskutinis serialas, kurį žiūrėjote?
– Apie Jeffrey Epsteiną (Serialas „Filthy Rich“, apie amerikiečių bankininką Jeffrey Epsteiną, nuteistą dėl seksualinių nusikaltimų – red. past.). Dar ir nebaigiau, beje. Per „Netflix“. Įspūdingas serialas apie jaunų mergaičių tvirkinimą ir labai sunkias bylas, kurios yra susijusios su moterų, jaunų mergaičių, dar vaikų persekiojimu, seksualiniu priekabiavimu ir panašiai.
– Kokią tinklalaidę/podkastą labiausiai mėgstate? Jeigu tokią turite.
– Neturiu, žinokit, tokio vieno. Klausau tai, ką išmeta „Youtube“, arba ką atsiunčia žmonės. Pastaruoju metu, jau kokie geri 3 metai, aš nespėju peržiūrėti to, ką man siunčia kolegos, draugai. Turiu sąrašą prisirašęs, ko nespėjau pažiūrėti.
– Kokį muzikos atlikėją prikeltumėte iš mirusiųjų, jei tik turėtumėte galimybę?
– Sunku pasakyti. Ko gero, ką nors iš klasikų. Mozartą, Bachą, galbūt Chopiną. Jei iš tokių artimesnių, mane tikrai žavi Freddie Mercury kūryba.
– Ką mėgstate veikti po darbo ar savaitgaliais, kuomet lieka laisvo laiko?
– Labai įvairiai. Mėgstamiausias laikas yra pabuvimas šeimoj, su vaikais, toks atsipalaidavimas. Ir labai mėgstu sportuoti, turiu daug įvairių sporto pomėgių, gal lauko tenisas labiausiai patinka. Kiek aš spėju. Bet žinot, jūs kai klausiat, aš bandyčiau prisiminti, kada aš tą laisvalaikį turėjau per pastaruosius porą metų.
– Kokiu sportu ar fizine veikla užsiimate, kai tik turite galimybę?
– Kaip minėjau, lauko tenisas man šiuo metu patinka. Šiaip aš esu labai daug visko daręs gyvenime. Esu žaidęs futbolą, vaikystėje – krepšinį. Nors mano ūgis nėra aukštas, bet kaip įžaidėjas labai mėgau krepšinį.
Taip pat visokių kitokių žaidimų – stalo tenisą, tinklinį patikdavo pliažuose žaisti. Išsirinkti ir pasakyti konkrečią sporto šaką... Turbūt reikėtų formuluoti, ką mėgstu žiūrėti ir ką žaisti. Tai žaisti mėgstu lauko tenisą, o žiūrėti krepšinį ir futbolą.
– Kokį netikėčiausią dalyką galima rasti jūsų šaldytuve?
– Žinokit, galima rasti daug įvairių dalykų, kuriuos palieka vaikai. Kokį atkąstą sumuštinį ar net sugedusį kokį maisto produktą, nenoriu net vaizdo pasakoti.
Jų nebūna labai daug, nes šaldytuvą reikia tvarkyti bent kas savaitę. Turbūt labai netikėtų dalykų atrasti ten būtų sudėtinga. Išskyrus maisto likučius.
– Kokio politiko iš istorijos ar dabarties veikla ir darbais labiausiai žavitės?
– Sunku vieną būtų pasakyti. Paprastai politikų atskiros savybės yra labai svarbios. Pavyzdžiui, jei kalbėtume apie Lietuvos politikus – Adamkaus kultūra. Nauja, vakarietiška kultūra, kurią jis atnešė į Lietuvą. Brazausko žmogiškumas. Tas gebėjimas ateiti, apsikabinti: „O, sveiki, labas, kaip faina čia pas jus“. Technika žemės ūkio ar dar kažkas.
Bet jei kalbėti apie pasaulinį žmogų, kuris yra miręs, tai turbūt būtų Ronaldas Reaganas. Stiprindamas Amerikos finansus, gynybinį pajėgumą ir NATO pajėgumą, jis sugebėjo užbaigti Šaltąjį karą. Ronaldas Reaganas sugebėjo savo veikla sunaikinti Sovietų Sąjungą. Ir mes iš to turėjom konkrečios naudos. Tapom vėl laisvi.
– Kokį patiekalą labiausiai mėgstate ir valgote visada, kai turite progą?
– Kai tik turiu progą, užsienyje ragauju ką nors naujo. Kas yra negerai, mano supratimu, būnant užsienyje – nuvykus iš karto eiti valgyti standartinių patiekalų. Kokią picą paimti.
Stengiuosi to vengti, labai įdomu paragauti naujų patiekalų, naujų skonių. Kokios nors paelijos Ispanijoje ir panašiai.
Ypač, beje, mėgstu žuvies patiekalus. Krevetės, jūrų gėrybės yra mano silpnybė.
– Kokį vieną dalyką, veiklą ar pan. uždraustumėte, jei turėtumėte galimybę?
– Uždrausti... Dabar galvoju, ką aš čia turėčiau uždrausti ar leisti... Žinot, aš esu advokatas, teisininkas, ir man žmogaus laisvė ir žmogaus teisė pasirinkti yra didžiausia vertybė.
Draudimai yra pati paskiausia priemonė ką nors reguliuoti.
Draudimai yra pati paskiausia priemonė ką nors reguliuoti. Aš tikrai manau, kad ne draudimais reikia reguliuoti, o pasiūlymu pasirinkti. Ir kai tu pateiki pasiūlymą, kuris yra geras ir kuriam žmogus negali atsispirti, tai yra geriausias būdas jį nutraukti nuo neigiamos veiklos.
Žiūrėkit, ką padarė Islandija. Šalies politikai sutarė, kad reikia vaikus atitraukti nuo alkoholizmo ir narkotinių medžiagų. Ką jie padarė? Sukūrė sistemą, kuri sukūrė trauką sportinei veiklai. Stadionų pas juos pristatyta. Nors maža valstybė pagal gyventojų skaičių, bet sukuria stadionų, sporto centrų.
Ir vaikai, augantis jaunimas prašo tėvų, kad prieš mokyklas vežtų juos sportuoti. Įsivaizduojat? Mes kalbėjom su Islandijos advokatų tarybos pirmininku ir taip šypsojomės, jis sakė – mes jaunystėje vis tiek vyną ragavom ir panašiai, o dabar mano vaikai mane laiko kvailiu, kad mes ragavom alkoholinius gėrimus. Jie prašo mane vežti žaisti futbolą.
– Kokį vieną dalyką, veiklą ar pan. legalizuotumėte/įteisintumėte, jei turėtumėte galimybę?
– Leisčiau tėvams balsuoti už savo vaikus.
Leisčiau tėvams balsuoti už savo vaikus.
Kaip juokas, pajuokaujant – kiek turi vaikų, tiek gali papildomų balsų įmesti į balsadėžę.
Žiūrėkit, kokia fantastinė priemonė tam, kad mūsų Lietuva augtų, tauta didėtų, atsiprašau, kad negražiai pasakysiu, ne per užsieniečių importą, bet per mūsų pačių augimą. Kiekvienas tėvelis ar mamytė, turėdami vaikų, turi tiek pat balsų, kiek turi vaikų (šypsosi).
– Kaip dažnai rūkote? Jei nerūkote, kada paskutinį kartą rūkėte? Ar esate bandęs „žolės“?
– Esu bandęs rūkyti būdamas mokyklinio amžiaus. Tuo metu nebuvo tokio griežto reguliavimo, buvo net, sakyčiau, paskata rūkyti, nes tai buvo labai madinga. Per filmus rodydavo, kaip solidūs vyrai užsitraukia, net cigaretės pavadinimą galėčiau pasakyti, bet nenoriu.
Tai tuo metu esu pabandęs. Tai buvo labai trumpas laikas, koks pusmetis. Tada mes su keliais klasiokais sukirtom lažybų, kad nuo šiol nerūkom, nes tai blogai. Ir aš to įsipareigojimo nepažeidžiau, iki šiol nerūkau.
– O „žolės“ esate bandęs?
– Ne, nesu bandęs.
– Kokį alkoholinį gėrimą labiausiai mėgstate? Jeigu vartojate alkoholį.
– Aš alkoholį vartoju gana retai, bet nesakyčiau, kad alkoholis yra tai, ko reikėtų vengti ir labai kategoriškai sakyti „ne“.
Tai yra tam tikra vakarietiška kultūra. Susitikus, kai reikia prie vakarienės stalo palaikyti diskusiją, priimti sprendimus ar užmegzti geresnį kontaktą, visada yra taurė vyno rankose. Aš per tą savo pirmininkavimą įpratau vyną rankose laikyti.
Daug negalėjau išgerti, nes reikia turėti blaivų, aštrų protą, diskutuoti, rasti diskusijoje ir kontaktą, ir reikalingą rezultatą, bet taip, vyno galiu išgerti. Vasarą gali būti ir koks alaus bokalas. Tikrai nematau dėl to didelės problemos.
– Kokį gyvūną norėtumėte auginti, jei galėtumėte rinktis bet kokį?
– Turbūt aš tiek gyvūnų esu turėjęs ir auginęs, kad turbūt nėra tokio, kurio nesu auginęs. Šunys, katės, vėžliai, kanarėlės, papūgos, galėčiau vardinti ir vardinti.
Bet įdomiausias gyvūnas – tėvai mums su broliu buvo atvežę du viščiukus, mes juos lesinom, jie virtuvėj laisvai lakstė. Įsivaizduokit – ateini po pamokų ir matai, kad pridergta (juokiasi). Tai mes juos išauginom iki tokių paaugusių viščiukų, tada tėvai išvežė atgal į kaimą.
– Kokias dvi užsienio kalbas rekomenduotumėte mokytis savo vaikui mokykloje?
– Anglų kalbą jie ir taip moka. Man yra dvi nuostabios europinės kalbos – prancūzų ir italų. Man jos tiesiog yra nepakartojamai gražios.
Man yra dvi nuostabios europinės kalbos – prancūzų ir italų. Man jos tiesiog yra nepakartojamai gražios.
Aš galiu kaip dainos klausytis kalbančių prancūzų ir italų. Pats pradėjau mokytis prancūzų, bet tas pradėjimas taip ir liko pradžia, nepratęsiau studijų iki tikro kalbos mokėjimo.
Šalia šitų dviejų kalbų, aš manau, kad ispanų kalbą vertinga mokytis. Na ir, mano supratimu, kinų yra kalba, kuri po truputėlį užkariaus pasaulį. Šalia anglų, kurią ir taip visi vaikai moka. Beje, kartais geriau negu mes patys.
– Atostogos lietuviškame kaime ar užsienyje?
– Vasarą – vienareikšmiškai Lietuva. Myliu Lietuvos gamtos grožį. Lietuvos grožis, temperatūra, ežerai, Baltijos jūra yra tai, ką turim geriausio tuo metu.
Žinoma, kai ateina šaltasis metų periodas, darganos, arba kai būna ankstyvas pavasaris, tada iš tikrųjų malonu pasirinkti kažkokią karštesnę šalį. Atsigauti, gauti saulės. Medikai sako, su saule gauni vitamino D (šypsosi).
– Landsbergis ar Brazauskas?
– Adamkus. Aš manau kad Adamkus savo kultūra, vakarietiškumu įnešė į Lietuvos politiką tai, ko mes neturėjom. Ir jeigu Lietuva nebūtų turėjusi Adamkaus, mes būtume praradę be galo daug.
Gaila, kad ta Adamkaus kultūra atnešta labai greitai buvo sunaikinta. Laisvės, susiklausymo, telkties kultūra išvirto į susiskaldymą, politikų mėginimą ir norą daryti politiką per konfliktą. Tas vyksta nuolat. Ypač šiais laikais, kai turime tokią geopolitinę situaciją ir labai rimtų grėsmių, mūsų tauta turėtų telktis, o ne skaldytis.
– Bet jei iš būtent dviejų mano paminėtų? Rinktumėtės kažkurį ar nesirinktumėt?
– Sunku būtų atsakyti, bet aš linkčiau prie Brazausko. Man jo žmogiškumas... Mano supratimu, ta skirties kultūra, tik ką minėta, ir atėjo iš vieno iš mūsų lyderių. Konflikto kultūra. O aš manau, kad priešingai – reikia žmogiškumo.
ANTROJI INTERVIU DALIS
– Papasakokite apie savo vaikystę. Koks vaikas buvote, ką labiausiai prisimenate iš vaikystės?
– Aš mokykloje buvau pavyzdingas vaikas. Paprastai turėjau puikius įvertinimus.
Mokyklą baigiau sidabro medaliu. Tam reikėjo paskutinius trejus metus neturėti nė vieno trejeto ir turėti labai aukštą penketų skaičių penkiabalėj sistemoj. Ir paskutinę klasę baigti su ne daugiau negu vienu ketvertu.
Aukso medalį gaudavo tiek, kurie penketukininkai buvo visus trejus metus. Aš to nepasiekiau, bet ir sidabro medalis buvo gana retas, tai nebuvo lengva.
Aš turėjau nuostabią vaikystę. Esu nusifilmavęs dviejuose vaikiškuose filmuose, įgarsinęs dešimtis multiplikacinių. Dešimtmetį dainavau chore „Ąžuoliukas“. Tai buvo fantastiška bendruomenės patirtis. Žiūrėdamas istoriškai į save, aš pats sau pavydžiu savo vaikystės. Dėkoju tėvams, kad ją sukūrė.
– Kokiuose filmuose filmavotės?
– „Traukinys į Bulzibarą“. Vaikiškas filmas. Ir „Geležinė princesė“. Tai yra amžiną atilsį Aramino (Algirdas Araminas (1931–1999) – Lietuvos kino režisierius, – red. past.) filmai, statyti Lietuvos kino studijoje. Muzikiniai filmai. Yra ir šokio, ir dainavimo.
Mane į tuos filmus pakvietė dėl tokios, mano supratimu, įdomios išvaizdos. Aš buvau berniukas su dideliu plaukų kuokštu, išsiskiriantis iš minios.
Aš buvau berniukas su dideliu plaukų kuokštu, išsiskiriantis iš minios.
Plius, turėjau gražų balsą. „Ąžuoliuke“ dainuodavau kameriniam chore. Labai gražus diskantas mano buvo, toks aukštas vaikiškas balsiukas.
Su šokiais buvo iššūkis, nes visi kiti vaikai Aramino filmuose buvo paimti iš šokių studijų. Ir įsivaizduokit, man reikia pritapti prie šokių studijos, kur aš dainuoju, bet nešokęs apskritai (šypsosi). Bet išmokau. Buvo estas šokių meistras, jis mokė mane šokti.
