Laisvamaniai nenorėjo, kad jų laidotuvėse dalyvautų dvasininkai, vyktų religinės apeigos. Bažnyčia savo ruožtu siekė, kad laisvamaniai nebūtų laidojami katalikų kapinėse.
Tokia situacija lėmė, kad Lietuvoje XX a. ketvirtajame dešimtmetyje pradėjo steigtis laisvamanių kapinės. Čia ant antkapių nebuvo kryžių, laidotuvėse nedalyvaudavo kunigai.
Portalas 15min apie laisvamanius tarpukario Lietuvoje ir jų kapines kalbėjosi su istorike Solveiga Lukminaite.
-Ką tarpukario kontekste reiškė žodis „laisvamanis“? Ar galima prilyginti dabarties ateistams?
-Laisvamaniais įprastai vadinti asmenys, kurie nepriklausė jokiai religinei organizacijai, nutraukę su jomis visus ryšius, nevykdę jokių religinių apeigų, netikintys į jokias dievybes ir pasaulėžiūrą grindę mokslu.
Sovietmečiu tarpukario laisvamaniams apibūdinti įsivyravo terminas „ateistai“. Nuo tada dažnai laisvamanio ir ateisto sąvokos vartojamos kaip sinonimai.
-Kokia apskritai buvo laisvamanybės situacija Lietuvoje tarpukariu? Ar daug buvo laisvamanių, kas buvo žymiausi, kokiuose miestuose ar regionuose jie buvo labiausiai paplitę? Ar jų daugėjo?
-Laisvamaniška pasaulėžiūra tarpukario Lietuvoje sklido labai sudėtingais keliais. Bažnyčios vaidmuo bei įtaka valstybėje ir konservatyvioje visuomenėje buvo akivaizdi, vadinasi, daryti įtaką katalikiškoms tradicijoms buvo gana ambicingas uždavinys.
Manytina, kad aktyviausiai laisvamaniai veikė Šiaulių apskrityje ir apskritai Šiaurės Lietuvoje.
Ne veltui būtent Šiauliuose 1924 m. birželio 12 d. buvo įkurta Lietuvos laisvamanius vienijusi organizacija – Laisvamanių etinės kultūros draugija (LEKD). Draugijos įkūrimas davė pradžią laisvamaniškų idėjų sklaidai visoje Lietuvoje.
Šiauliuose įkūrus pirmąjį draugijos skyrių, netrukus LEKD skyriai ėmė kurtis įvairiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose.
Bene pagrindinis laisvamanių ideologas buvo charizmatiškasis publicistas, visuomenės veikėjas daktaras Jonas Šliūpas.
Jis buvo vienas draugijos kūrėjų, vėliau laisvamanybės sklaidą vykdė ir Palangoje, kuomet XX a. 4-ajame deš. buvo šio miesto burmistru. Palangoje 1937 m. J. Šliūpo iniciatyva buvo įsteigtos laisvamanių kapinės.
„Kapai laisvi nuo visokių burtų ir prietarų taip pat turi būti lygiai gerbiami. Lietuvos žemė yra visų vienoda motina ir jos prieglobstyje visiems mirusiems turi būti ramus poilsis“ , – 1937 m. rugsėjį laidojimo ceremonijos laisvamanių kapinėse metu sakė J.Šliūpas.
Šiaulių regione aktyviai veikė kultūros ir spaudos darbuotojas, kraštotyrininkas, muziejininkas Peliksas Bugailiškis. Kaune aktyviai veikė agronomas, socialdemokratas Alfonsas Žukauskas, Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas, psichologas Jonas Vabalas-Gudaitis.
Kupiškyje, viename aktyviausių laisvamanybės židinių Lietuvoje, kantriai darbavosi agronomas Kazys Jėčius, filosofas Petras Vaitiekūnas.
Bent apytikslį laisvamanių skaičių tarpukario Lietuvoje būtų sudėtinga įvardinti, nes tikrai ne visi tokioms idėjoms prijautę asmenys buvo oficialūs laisvamanių draugijos nariai.
Manytina, kad dalis Lietuvos gyventojų buvo pagal pažiūras laisvamaniai, tačiau oficialiai draugijai nepriklausė, kad neužsitrauktų nemalonės darbo rinkoje ar visuomeninėje veikloje.
Ypač laisvamanių gretos išaugo po 1936 m. vasario 1 d. priimto Draugijų įstatymo, nukreipto prieš visas tautininkų režimui oponuojančias partijas, visuomenines organizacijas ir draugijas. Uždarius opozicines partijas, daug kairuoliškų pažiūrų socialdemokratų, valstiečių liaudininkų ir netgi komunistų perėjo į laisvamanių draugijos skyrius. (Visuotinės lietuvių enciklopedijos duomenimis, 1938 m. pabaigoje Laisvamanių etinės kultūros draugija turėjo apie 150 skyrių, 1940 m. ji turėjo 2143 narius , – 15min)
-Kokią veiklą vykdė laisvamaniai?
-Akcentuodami bažnyčios atskyrimo nuo valstybės idėją, laisvamaniai siekė šalyje įteisinti civilinę metrikaciją, atsisakyti privalomo tikybos dėstymo mokyklose, riboti, o vėliau ir uždrausti Bažnyčios bei religinių bendruomenių socialinę veiklą. Žinoma, svarbią vietą užėmė poreikis steigti laisvamanių, arba vadinamąsias laisvąsias kapines.