Ukrainai nusprendus skelbti suverenumą nuo Rusijos Laikinosios Vyriausybės S.Petliūra kovojo tiek su bolševikais šiaurėje, tiek su baltagvardiečiais pietuose.
1919 m. vasarį jis pradėjo vadovauti Ukrainos demokratinės respublikos direktorijai, tapdamas de facto Ukrainos prezidentu. Šias pareigas užėmė iki 1920 m. lapkričio.
Bolševikams užėmus beveik visą Ukrainą, Petliūra sudarė sąjungą su Lenkija ir 1920 m. gegužę su likusiomis dviem ukrainiečių divizijomis padėjo lenkams užimti Kijevą.
Deja, Ukrainai karas nesibaigė sėkmingai. Karui pasibaigus 1921 m. Lenkija ir Sovietų Rusija pasirašė taikos sutartį.
Šia sutartimi didžioji Ukrainos dalis atiteko Sovietų Rusijai, o ukrainiečių tautiniam atgimimui svarbi vakarinė dalis priskirta Lenkijai.
Sutartis pažeidė karinės sąjungos tarp Lenkijos ir Ukrainos liaudies respublikos sąlygas: jos draudė sudaryti vienašališką taiką. Todėl Petliūra, kaip ir daugelis jį palaikiusių ukrainiečių protestavo prieš šią sutartį. Jie pasijuto išduoti.
Vis dėlto Petliūra liko Lenkijoje, kuri atsisakė jį išduoti bolševikams. Vėliau jis išvyko į Prancūziją, kur reiškėsi spaudoje, kėlė Ukrainos valstybingumo klausimus ir vadovavo vyriausybei išeivijoje.
1926 m. Paryžiuje Petliūrą nušovė žydas Šolomas Švarcbardas. Teisme jis pripažino savo kaltę, bet teigė taip pasielgęs, nes Ukrainoje vykusių pogromų metu neteko visos giminės.
Teismas Švarcbardą išteisino, kas sukėlė polemiką šalyje, – buvo nemažai įrodymų, kad iš tiesų jis buvo SSRS šnipas, veikęs pagal sovietų nurodymus.
Ukrainos istorikai Petliūros vaidmenį pogromų metu linkę vertinti kitaip. Išpuolių prieš žydus yra vykdžiusios visos tuo metu Ukrainoje kariavusios kariuomenės, tačiau tai buvo stichiški, vadovybės nesankcionuoti veiksmai.
Pats Petliūra atsišaukimais bandė stabdyti pogromus. Jo vyriausybėje dirbo žydų tautybės užsienio reikalų viceministras Arnoldas Margolinas, net tapęs ukrainiečių atstovu Versalio taikos konferencijoje.
Petliūra minimas ne vienoje ukrainiečių liaudies dainoje. Įvairiuose miestuose jam pastatyti paminklai, jo vardu pavadintos gatvės.
Štai ką Kauno miesto muziejaus projekto „Prieš 100 metų“, skirto rekonstruoti ir šių dienų skaitytojų dėmesiui vėl prikelti prieš šimtmetį vykusius įvykius, 1922 m. kovo 11 d. įraše apie S.Petliūrą, tuo metu gyvenusį Varšuvoje, rašė Didžiosios Britanijos lietuvių laikraštis „Išeivių draugas“:
Petliura ir Vrangelis Vel Megins
Rusų Sovietų priešai kuriam laikui vėl nutilo, nebegirdėti nė Kolčako, nė Denikino, nė Judeničio. Vrangelis su Petliura ir tapo iš Rusijos, išvyti.
Bet tų dviejų paskutiniųjų Rusų Bolševikai prisibijo ir laukia kuomet jie vėl Rusiją užpuls, kad juos atrėmuS.Petliura būk slapta sukinėjąsis po Varšavą, o Vrangelis su savo kareiviais yra Balkanų valstybėse. Iš ten jis rengiasi vėl pulti Rusijon versti bolševikų. Tik netikima, kad jam tai pasisektų.
Dr. Simonas Jazavita yra Kauno miesto muziejaus Kauno istorijos skyriaus muziejininkas
