Tiksliai nėra žinoma, kada boulingas buvo sukurtas. Žinoma, kad Senovės Egipte jis jau buvo žaidžiamas, o vėliau panašiu žaidimu mėgavosi ir romėnai. 1366 metais boulingas jau minimas ir Anglijoje – karalius Eduardas III jį uždraudė, nes manė, kad jis trukdo kur kas svarbesniam užsiėmimui – šaudymui iš lanko. 1511 metais karalius Henrikas VIII boulingą taip pat buvo uždraudęs, bet tik žemesniems visuomenės sluoksniams – jis pats buvo aistringas boulingo žaidėjas.
Persikelkime kelis šimtus metų į priekį. XX amžiaus pradžioje boulingas tapo labai populiaria pramoga JAV. Kai paaugliai susiruošdavo į pasimatymus, jie rinkosi tarp šokių, įvažiuojamų kino teatrų, riedučių aikštelių ir, žinoma, boulingo. Boulingas tuomet nepriminė to žaidimo, kuriuo dabar mėgaujasi daugiau nei 100 milijonų pasaulio žmonių.
Visų pirma, patiems tekdavo sekti savo rezultatus. Žaidėjai gaudavo korteles, kuriose žymėdavo savo pasiekimus. Antra, žaidimas vyko kur kas lėčiau, nes kėglius tekdavo sustatinėti žmonėms. Tiksliau – kėglių berniukams, kurie patraukdavo nuverstus kėglius po pirmojo metimo ir visą sustatydavo į vietas po antrojo.
Kėglių berniukai uždirbdavo centus ir dirbo išties sunkiai. Be to, jie beveik visada buvo ne tokių pasiturinčių šeimų vaikai, todėl žaidėjai iš jų dažnai tyčiodavosi. Jie taip pat tapdavo pykčio netramdančių prastesnių žaidėjų taikiniais.
Noras atsisakyti kėglių berniukų ir paspartinti žaidimą išryškėjo dar XIX amžiuje. Imtos svarstyti įvairios idėjos. Kartais kėgliai turėdavo virves, pritvirtintas prie viršuje kabančio rėmo. Jis leisdavo greitai į taisyklingą trikampį sustatyti visus kėglius. Taip pat buvo sukurti ir naujoviški kėgliai, kurie buvo virvėmis pritvirtinti prie grindų. Tai reiškia, kad jie griūdavo po susidūrimo su rutuliu, bet nenuriedėdavo šalin. Tačiau optimalus sprendimas buvo surastas tik XX amžiaus viduryje.
1956 metais „American Machine and Foundry“ (AMF) ėmė pardavinėti automatinę kėglių pastatymo sistemą. Tai buvo (ir tebėra) didelis įrenginys, kurį buvo galima įrengti tik remontuojant visą patalpą. Jis veikė žymiai lėčiau nei šiuolaikinės mašinos, tačiau principas buvo toks pat – stovintys kėgliai būdavo sugriebiami ir pakeliami, o likę – nušluojami į duobę. Ir jos jie konvejeriu kildavo aukštyn, kur būdavo gražiai išrikiuojami. Boulingo kėglio forma iš tikrųjų labai padeda automatinėms sistemos – net per klaidą jos kėglio niekada nebando pastatyti aukštyn kojom.
Būtent tas AMF išradimas ir pavertė 6-ąjį dešimtmetį auksiniu boulingo amžiumi. Greitai jis pasiekė savo populiarumo piką ir verslieji amerikiečiai jį pavertė kiekvieno žmogaus pramoga. Boulingo batai, marškiniai, pirštinės ir daugybė kitų aksesuarų buvo sukurti arba bent paplito būtent tuomet. Tiesa, rezultatus vis tiek turėjo sekti patys žaidėjai – automatinės taškų mašinos paplito tik aštuntajame dešimtmetyje.
