Žmonės stengėsi kuo optimistiškiau žiūrėti į ateitį, tad tuometinėje spaudoje buvo pačių įvairiausių žinučių – nuo ,,žmogėdžių Maskvoje“ iki pirmųjų krepšinio rungtynių Lietuvoje.
Apie tai svarstydamas pagalvoji – iš vienos pusės greitai prabėgo tas šimtmetis, – myliomis paaugo Lietuvos krepšinis.
Kita vertus, ne tiek jau daug ir pasikeitė... Maskvos politika gąsdino ir vis dar gąsdina civilizuotą pasaulį.
Žinoma, tuometinius kauniečius linksmino ir gąsdino dar daug kitų temų. Tad Kauno miesto muziejuje jau ne vienus metus vykstantis projektas „Prieš 100 metų“ skatina laiko mašina nusikelti į 1922-ųjų balandį ir palyginti, koks tada buvo laikinąja sostine aplinkybių paversto Kauno ir visos Lietuvos gyvenimas.
Peržvelgę mėnesio naujienas, galime pasakyti, kad viena svarbiausių vis dėlto buvo apie įsivažiuojančią Lietuvos universiteto veiklą.
Lietuvos šaulių sąjungos leidinys „Trimitas“ parašė, kad balandžio 6 d. buvo paskelbti sąrašai, o juose – 503 į universitetą stojusių jaunuolių pavardės.
Pirmavo Farmacijos ir medicinos fakultetas, sulaukęs 220 studentų dėmesio, ne tiek daug atsiliko Sociologijos ir teisių fakultetas – 186. Tai buvo puikus Lietuvos universiteto startas.
ors Lietuva ir ypač jos sostinė Vilnius 2023-iaisiais žada minėti savo jubiliejų ir atšvęsti solidžią 700 metų sukaktį, tarpukariu Vilniaus 600 metų jubiliejaus minėjimas vyko 1922-aisiais.
Tiesa, tuomet Vilnių buvo okupavusi ilgametė Lietuvos istorinė sąjungininkė Lenkija – konfliktas išties ilgam aptemdė abiejų valstybių santykius.
Todėl visai nebuvo staigmena, kai balandžio 14 d. pagrindiniame valstybės dienraštyje „Lietuva“ pasirodė vieno uoliausių kovotojų dėl Vilniaus priklausomybės Lietuvai, Vasario 16-osios nepriklausomybės akto signataro Mykolo Biržiškos straipsnis, tiesa, pasirašytas Vilniaus kelmo slapyvardžiu.
Biržiška teigė, kad „į Vilnių žiūrime išsilgę, jį minime, apie jį kalbame, svajojame. Vilnius rūpi mums, dabarties žmonėms, kylančiai Lietuvos valstybei, pabudusiai sukrutusiai mūsų visuomenei“.
Čia pat signataras prikišo Lenkijai, kad ši, nepraleidžianti progos minėti lenkiškos kultūros sklaidos Vilniuje atvejų, tokią svarbią progą tyčia užmiršo, nenorėdama parodyti, kad Vilnius pirmiausia – istorinė Lietuvos sostinė.
Kaip gerai, kai istorija išties tampa istorija – šiuo metu Vilniaus priklausomybės klausimas nebetemdo bičiuliškų ir kaimyniškų Lietuvos ir Lenkijos santykių, o ir pats Kaunas su Vilniumi turi daug galimybių šauniai bendradarbiauti.
Viena jų – 2022 m. balandį atidaryta bendra Kauno miesto muziejaus ir MO muziejaus paroda „Kaunas–Vilnius: nuversti kalnus“.
***
Deja, kartais istorija sunkiai tampa istorija, o lieka dabartimi... Sekant šiurpius įvykius apie Rusijos kariuomenės nežmoniškus poelgius Ukrainoje, nestebina ir siaubingos žinutės iš 1922-ųjų spaudos.
Lietuvos šaulių sąjungos leidinys „Trimitas“ aprašo nesuvokiamo šiurpumo Velykas Maskvoje. Balandžio 16 d. Sąjungų name buvo surengtas labdaros koncertas badaujančių Rusijos žmonių labui.
Tačiau iš pažiūros neblogą idėją užtemdė makabriškas pasirinkimas – buvo eksponuojamos ne tik žmogėdrų kanibalų fotografijos, iš kurių į lankytoją žvelgė kirviu kaimyną užkapojusi ir suvalgiusi moteris bei kiti šiurpiausioms pragaro fantazijoms tinkantys personažai, netgi sūdytos žmogaus mėsos pavyzdžiai...
Aprašantįjį labiausiai sukrėtė net ne paties kanibalizmo faktai, bet parodos lankytojų abejingumas ir dažni šių įvykiai patvirtinimai pačioje Sovietų Rusijos spaudoje:
„Publika, kaip tai stebėtinai šaltai ramiai vaikštinėja, žiūri, o paskui eina toliau linksmintis, lyg kad tai būtų paroda ne iš šių laikų ir ne iš Rusijos gyvenimo. Kiek, nepaprastu retu žvėriškumu, tiek iš tų parodoj išstatytų paveikslų bei aprašymų, galima įsitikinti, kad nekuriose vietose tas jau priprastas, nuolatos praktikuojamas dalykas.
Pasitaiko „Izviestijose“ skaityti korespondencijų iš provincijos apie panašius atsitikimus; ten rašo, kad naktimis reikia vaikščioti viduriu gatvių, nes kitaip pavojinga, kad kaimynas gali pagauti, užmušti ir suvalgyti.
Tai tokie dalykai dedasi Rusijoj, kokių gal istorija dar ir nežino; absoliutė kaltė versti komunistams jei ir nepriseina, bet išgirdus tokius dalykus kiekvieno žmogaus, kokios tai jis partijos nebūtų, sieloj gims neapykanta prieš tuos, kurie nesugebėjo tų nelaimių prašalinti.“
Išties, skaitant šias šiurpias eilutes, sunku net ką nors pridėti. Galima tik suprasti, kokiomis sąlygomis augo „išvaduotojai“, 1940 ir 1944 m. atėję okupuoti Lietuvos ir savo matytus žiaurumus atsinešę su savimi.
Kaip matome stebėdami dabartinius karo nusikaltimus prieš ukrainiečius, istorija kartais netampa istorija ir vis dar gyvena tarp mūsų.
***
Niūrias mintis gerai prablaško sportas. Mėgstantieji sportuoti, manau, su tuo tikrai sutiks, o nemėgstančius to daryti kviesčiau pabandyti.
Prieš 100 metų sportas Lietuvoje dar tik žengė pirmuosius žingsnius. Ir štai čia nužengta septynmyliais žingsniais.
Naujai pradėjęs eiti leidinys „Lietuvos sportas“ savo penktajame numeryje jau aprašė pirmąsias Lietuvoje krepšinio rungtynes.
Šių laikų aistruoliui rezultatas turbūt bus sunkiai suvokiamas – Lietuvos Fizinio Lavinimosi Sąjungos komanda nugalėjo Laikinosios Sostinės rinktinę 8:6...
Tačiau tai nestebina žinant, kad krepšinis tuomet dar tik buvo pradėtas žaisti ir laikytas labiau moterų, o ne vyrų sportu.
Sporto entuziastė Elena Garbačiauskienė jau 1921 m. pastatė krepšinio aikštelę treniruotėms, o jos vyras Steponas buvo pirmasis minimo leidinio redaktorius. Jis taip pat dalyvavo šiose rungtynėse.
Dalyvavo jose ir kitas kiekvienam tautiečiui gerai žinomas JAV lietuvis Steponas Darius, daug prisidėjęs prie įvairių sportų Lietuvoje pradžios. Būtent jis, tikėtina, buvo šio slapyvardžiu pasirašyto straipsnio autorius.
Kadangi žymusis lakūnas (taip pat sporto treneris ir propaguotojas) netrukus būtent krepšinio aikštelėje sutiko būsimą savo žmoną Jaunutę Škėmaitę, nenuostabu, kad domėjosi ir moterų sportu.
Gal todėl straipsnyje šelmiškai išreikštas nusivylimas, kad moterų rungtynės tądien taip ir neįvyko:
,,Basketbolą turėjo žaisti ir moteris, kurių žiūrėtojai labai laukė pasirodant, bet kurios šiandien nežaidė, gal būt dėl vėlaus laiko, šalto oro, ar ko kita nenorėjo, nors nevienkart teko matyti jas treniruojantis ir dar šaltesniam ore. Bet visaip būna… Pamąstysim kitą kart.“
Bet kuriuo atveju moterų krepšinis greitai tapo net populiaresnis nei vyrų.
Užaugusi nauja karta vėliau padovanos Lietuvai ne vieną medalį, o šaliai netekus nepriklausomybės sportas neretai išliks vienu svarbiausių ramsčių siekiant neprarasti tikėjimo.
Nuolat tobulinamas lygis praėjus 100 metų leidžia ne tik dešimt kartų viršyti pelnomų taškų skaičių, palyginti su pirmomis rungtynėmis, bet ir vis dar didžiuotis „krepšinio šalies“ įvaizdžiu.
Neatsitiktinai 2022 m. balandį Kaune vykstant Lietuvos krepšinio jubiliejaus šventei miestas sulaukė aukščiausio rango svečių iš viso krepšinio pasaulio.
Taigi 1922-ųjų balandis buvo gana prieštaringas mėnuo. Praėjus 100 metų, turime ir mes niūrias akimirkas stengtis praskaidrinti viltingomis. Tai pagrindinė varomoji istorijos jėga, kuri kiekvienoje epochoje išlieka. Belieka laukti, ką atneš gegužė...
Pagal projekto „Prieš 100 metų” medžiagą parengė Kauno miesto muziejaus Kauno istorijos skyriaus muziejininkas dr. Simonas Jazavita