Šis ruduo prasidėjo gana niūriai – oras greitai atšalo, ekonominė padėtis prastėja, kainos auga...
Kita vertus, netrūksta gerų ženklų – dažno lietuvio širdį džiugina, kad drąsi ukrainiečių tauta duoda stiprų atkirtį agresoriui.
O jei kalbėsime apie orą, nepaisant pageltusių lapų ir žvarbesnių rytmečių, rudeniui įprastų liūčių dar nesulaukėme.
Gal dar labiau nuramins žinojimas, kad prieš 100 metų gyvenusi karta susidūrė su panašiais iššūkiais.
Peržvelgę mėnesio naujienas matome, kad jau rugsėjo 12 d. pagrindinis Lietuvos dienraštis „Lietuva“ rašė apie didėjančias kuro kainas ir ragino taupyti:
Kiek kuro vartojama visam pasauly, sunku ir apskaičiuoti; vien akmeninių anglių sudeginama per metus virš 600 milijonų tonų. Technikos pramonės didelis progresas ir kuro milžiniškas aikvojimas jau iškelia klausimą, ar ilgam laikui užteks kuro, – nes žemės gelmėse esantis anglių klodų išteklius ir medžio (durpių) metinis prieaugis apribuoti.
Kaip matome, jau tada pasaulyje buvo sunaudojama daug anglies ir tai skatino apokaliptines nuotaikas, o nuo to laiko situacija dar suprastėjo.
Ekspertai teigia, kad šie metai gali prilygti rekordiniams 2013-iesiems, kai buvo sunaudota net 8 milijardai tonų anglių. Tiesa, dienraštyje „Lietuva“ pateikta statistika nebuvo visiškai tiksli – jau 1922-aisiais žmonija suvartojo apie 1 milijardą tonų anglies.
Tuo metu didžiausios anglies naudotojos buvo JAV, ir šias pozicijas išlaikė iki 1985 m., kol jas išstūmė ir vėliau smarkiai aplenkė Kinija, dabar anglies suvartojimu lenkianti visas kitas šalis kartu sudėjus.
Darželis, kuriame pamokas vedė balerina
Rugsėjis – laikas, kai tenka susidurti ir su labai įprastais rūpesčiais. Jauni tėveliai pirmąsyk į darželius išleidžia savo atžalas ir rūpinasi, kaip vaikams seksis naujoje vietoje.
Aktualu tai buvo ir prieš 100 metų. Rugsėjo 19 d. „Lietuva“ išspausdino kvietimą vaikams nuo 4 metų pradėti lankyti Vytauto kalne atidarytą darželį, kurį pagal vieną pirmųjų darželio pedagogų – XIX a. gyvenusio vokiečio Fridricho Friobelio – modelį įkūrė Celina Petkevičiūtė-Mošinskienė.
Šis darželis buvo ir lavinamasis – jame buvo galima mokytis rankdarbių, pradžios mokslo ir net svetimų kalbų. Pamokas vedė ir balerina, mokiusi vaikučius geros laikysenos ir grakštumo.
Įdomu, kad jos vyko karių klube, o pats darželis buvo įkurtas viešbučio „Vytautas“ patalpose. Darželių poreikis tarpukario Kaune buvo suprantamas, nes daugėjo šeimų, kuriose abu tėvai bent dalį laiko dirbo.
Šiais laikais tai dar aktualiau, tačiau dabar darželių daugiau, be to, žinome, kad jie Lietuvoje turi gana senas tradicijas.
Nuo Basanavičiaus iki Aleksijevič
Rugsėjį po atostogų prie darbų ir mokslų grįžta ir mažas, ir didelis. Kauno gatvės prisipildo studentų klegesio.
Lietuvos šaulių sąjungos leidinys „Trimitas“ aprašo 1922 m. rugsėjo 15 d. vykusį iškilmingą studentų priėmimą, kuriame dalyvavo garbės profesorius, pirmasis Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signataras Jonas Basanavičius.
Praėjus šimtmečiui, šių metų rugsėjo 20 d. Vytauto Didžiojo universitete vyko kitokios iškilmės, kurių metu garbės daktarės vardas suteiktas baltarusių rašytojai, Nobelio premijos laureatei Svetlanai Aleksijevič.
Ukrainiečių spektaklis be svaigiųjų gėrimų
Nors Ukrainos kariuomenė kontraatakuoja Rusijos pajėgas ir atsiima prarastas teritorijas, dar ne visi karo pabėgėliai gali sugrįžti namo.
Todėl dažniau savo šalyje galime išgirsti ukrainiečių kalbą, kuri tarpukario Lietuvoje skambėjo retai, tačiau ieškantiems kūrybinių idėjų ukrainiečiai ir tada nebuvo svetimi.
Antai krikščionims demokratams priklausęs dienraštis „Laisvė“ rugsėjo 17 d. pranešė, kad Liaudies namuose bus vaidinama iš ukrainiečių kalbos versta komedija „Adomas ir Ieva“.
Po spektaklio organizatoriai kvietė pasilikti koncerte, pažaisti ir pašokti. Taigi 18 valandą prasidėjęs vakaras galėjo ir užsitęsti.
Norinčiuosius visiškai atsipalaiduoti ir pašėlioti organizatoriai kiek atvėsino – pranešė, kad numatyta, jog bufete svaigiųjų gėrimų nebus.
Praėjus šimtmečiui Kaune taip pat gausu renginių, spektaklių, koncertų – didieji teatrai kaip tik pradeda sezoną.
O Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriuje kiekvieną pirmąjį mėnesio pirmadienį 18 val. vyksta tradicinių lietuviškų šokių vakarai, kuriuose galima smagiai praleisti laiką.
Į tėvynę grįžęs kunigas kritiškai vertino Kauną
Matome, kad Kaunas tobulėjo ir augo įvairiomis kryptimis. Bet atvykusiųjų iš svetur nuomonė apie miestą kartais dar būdavo kritiška.
Turistų anais laikais apsilankydavo ne tiek daug. Kita vertus, tarp atvykstančiųjų iš užsienio didelę dalį sudarė tautiečiai iš JAV. Jau prakutę, užatlantėje pamatę įvairialypį progresą, noromis nenoromis jie buvo linkę lyginti Lietuvą su JAV.
Taip nutiko ir po keturiolikos metų į tėvynę sugrįžusiam kunigui Petrui Lapeliui, kuris iš Lietuvos išvyko nesulaukęs nė 20-ies. Petras niekada nebuvo nutolęs nuo lietuvybės reikalų – 1912 m.
Čikagoje jis įkūrė Amerikos Lietuvių Katalikų Moksleivių Susivienijimą, redagavo jo leidinį „Moksleivis“, rašė į jį ir kitą JAV lietuvių spaudą, rengė knygeles Lietuvos istorijos tematika.
Grįžęs tėvynėn jis daug kuo stebėjosi, tad nekeista, kad išliejo savo patirtis JAV lietuvių dienraščiui „Draugas“:
Atvykęs Kaunan apsistojau viešbutį „Metropol“ arba kaip ant durų bronzinės toblytelės parašyta „Grand Hotel de Lithuanie“.
Tai vienatinis šiek tiek žmoniškas viešbutėlis visoj Lietuvoj. Sakoma, jis esąs Lietuvos Užrubežinių Reikalų Ministerijos nuosavybėj. Svetimų valstybių atstovai ir reprezentantai šiame viešbutyje turi savo butus ir ofisus. Pašalinių ypatų kaip ir buk ir nepriimą į tą viešbutį. Užtat nevienas nusistebėjo iš vietinių lietuvių kaip aš į jį pakliuvau ir dar į vieną geriausių kambarių.
Kaunas yra dabar prisigrudęs visokios rūšios keleivių ir vietinių žmonių, jog butas labai sunku gauti. Supratau, jog be ypatingų priemonių aš gero buto Kaune negausiu, o apsistoti kokioj blusynėj neapsimoka.
Įėjęs „Metropolin“ kreipiuos prie kambarių užveizdos, jog man reikalingas yra butinai geras kambarys apsistoti.
– Visi kambariai yra užimti, – buvo atsakymas.
– Užimti ar neužimti, tas nelabai svarbu, bet man kambarys turi būti liuosas kuo greičiausia, – įsakančiai ir augštu tonu aš atsiliepiau į užveizdą.
– O kas tamsta esi? Klausia manęs.
– Aš esu atvykęs su labai svarbiais reikalais ir tamsta turi žinoti, kas aš esti, – pridėjau.
Čia užveizda pradėjo švelniau kalbėti matomai įsivaizdinęs, jog aš esu koks svetimos valstybės pasiuntinys.
Nesunku pastebėti, kad tautiečiui iš JAV užkliuvo prastas Kauno viešbučių lygis, tad jis norėjo žūtbūt apsigyventi „Metropolyje“.
Tai buvo prabangiausias Laikinosios sostinės viešbutis, kurį rinkosi diplomatai ir svarbūs užsienio svečiai. Dalis kambarių visada buvo paliekama netikėtiems svarbiems svečiams. Taigi jaunojo kunigo taktika čia pasiteisino.
Iš šių kelių lietuviškos spaudos aktualijų galime suprasti, kad praeities ir dabarties ryšys išlieka glaudus, net jei įvykius skiria šimtas metų.
Visais laikais sunku atsisveikinti su vasara, kai suprastėja orai ir atsiranda naujų rūpesčių. Kita vertus, rugsėjis – geras metas pabaigti senus arba pradėti naujus darbus ir laukti, ką atneš spalis.
Pagal projekto „Prieš 100 metų” medžiagą parengė Kauno miesto muziejaus Kauno istorijos skyriaus muziejininkas dr. Simonas Jazavita.
