Mitų apie Tadą Blindą daugiau nei jo patvirtintų biografinių detalių. Pirmąjį tyrimą atliko rašytoja Sofija Ivanauskaitė-Pšibiliauskienė, geriau žinoma kaip Lazdynų Pelėda.
Iki 1900-ųjų ji apvažiavo Blindos gimtąjį kaimą Kinčiulius ir surinko žmonių pasakojimus.
Tada juos perdavė rašytojui Gabrieliui Landsbergiui-Žemkalniui, kuris parašė ir 1908 metais išleido knygą „Blinda, svieto lygintojas.“ Tai pirmasis apie jį publikuotas meno kūrinys, tai – jo virsmo legenda pradžia.
Kraštotyrininkai savo paieškas pradėjo vėlai, vos ne šimtas metų po Tado Blindos mirties, XX amžiaus septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose.
Buvo užrašytos dainos, prisiminimai – iš žmonių, kurie nebuvo matę Blindos gyvo.
Atsiminimus surašė ir žemaičių razbaininko anūkas Kazimieras Dauginis. Jis prisipažino, kad pirminių, kaip tokių, šaltinių nerado daug – jo motina, vyriausia Tado dukra, buvusi maža, kai mirė tėvas, o pradėjus rinkti pasakojimus, ir Blindą pažinoję kaimynai jau buvo išmirę.
