Apie tai – šis 15min tekstas. Nežinantiems dabartinės situacijos konteksto jis suteiks naujų žinių, o žinantiems – galbūt primins šį tą pamiršto.
Pagrindiniai faktai apie Taivaną
Taivanas – sala netoli Kinijos krantų. Šios salos dydis yra apie 36 tūkst. kvadratinių kilometrų. Tad plotu ji maždaug pusantro karto mažesnė už Lietuvą.
Taivane gyvena apie 23 mln. gyventojų – maždaug aštuonis kartus daugiau negu Lietuvoje. Didžiausias salos miestas ir saloje įsikūrusios Kinijos Respublikos, įprastai vadinamos tiesiog Taivanu, sostinė – Taipėjus. Mieste gyvena apie 2,6 mln. gyventojų.
Keliais sakiniais konflikto tarp Kinijos ir Taivano esmę galima nusakyti taip: Kinijos valdžia laikosi „vienos Kinijos“ principo.
Tai reiškia, kad Kinijos valdžia nepripažįsta Taivano kaip atskiros valstybės. Ji Taivaną laiko atsiskyrusia Kinijos provincija, kuri kada nors vėl taps Kinijos dalimi. Ir kurią, jei bus poreikis, Kinija turi teisę prisijungti jėga.
Tačiau dauguma Taivano gyventojų su tuo nesutinka ir mano, kad Taivanas faktiškai yra nepriklausoma šalis – net jei oficialiai Taivanas ir nėra paskelbęs nepriklausomybės.
Ir išties Taivanas atitinka daug kriterijų, kurie taikomi apibrėžiant nepriklausomas šalis – turi savo konstituciją, savo demokratiškai renkamas valdžios institucijas, savo krašto apsaugos pajėgas, kurioms priklauso apie 300 tūkst. karių.
Kaip susiklostė tokia situacija?
Trumpa Taivano istorija
Pirmieji žinomi Taivano gyventojai maždaug 3 tūkst. metų pr. Kr. į šią salą atvyko iš teritorijos, kuri dabar yra pietinė Kinija.
Ilgą laiką Taivano gyventojai gyveno visiškai nepriklausomai nuo Kinijos. Kiek dabar žinoma, pirmąkart kinų istoriniai šaltiniai Taivaną pamini 239 m. po Kr. Tais metais Kinijos imperatorius išsiuntė ekspediciją ištirti šią teritoriją. Dabar Pekinas šį istorinį faktą pasitelkia kaip argumentą, kodėl Taivanas yra Kinijos dalis.
Tačiau vėlesnės kinų dinastijos ilgą laiką nerodė pernelyg didelio susidomėjimo Taivanu ir senieji vietiniai gyventojai ten gyveno daugiau mažiau netrukdomi. 1624–1661 m. Taivanas, tuomet vadintas Formoza, buvo Nyderlandų kolonija.
Tik 1683 m. salą oficialiai administruoti pradėjo Kinijos Čingų dinastija. Būtent nuo XVII a. į Taivaną pradėjo gausiai kraustytis migrantai iš Kinijos, bėgdami nuo politinių neramumų ar skurdo. Dažniausiai jie priklausė hoklų etnokultūrinei grupei iš Fudziano provincijos arba hakų etnokultūrinei grupei iš Guangdongo provincijos.
Abi šios grupės yra laikomos hanių tautos, kuri yra didžiausia Kinijos tauta, subgrupėmis. Būtent šių migracijos bangų palikuonys ir dabar sudaro didžiąją dalį Taivano gyventojų.
Kinija Taivaną administravo iki 1895 m. Tais metais Japonija laimėjo pirmąjį Kinijos–Japonijos karą ir Čingų dinastija turėjo atiduoti Taivaną Japonijai.
Per maždaug 60 po to sekusių metų salos gyventojai buvo stipriai paveikti japonų kultūros. Bet po II pasaulinio karo jį pralaimėjusi Japonija turėjo atsisakyti teritorijų, kurias ji prieš tai perėmė iš Kinijos, kontrolės.
Tarp šių teritorijų buvo ir Taivanas. Kinijos Respublika – viena iš II pasaulinio karo laimėtojų – pritarus jos sąjungininkėms JAV ir Jungtinei Karalystei 1945 m. pradėjo valdyti Taivaną.
Bet Kinijoje netrukus prasidėjo pilietinis karas tarp nacionalistų ir komunistų. Mao Dzedongo vadovaujami komunistai šiame kare nugalėjo tuometinio Kinijos Respublikos vadovo Chiang Kai-sheko vadovaujamas nacionalistų pajėgas.
1949 m. Chiang Kai-shekas, jo vyriausybės ir Gomindano partijos, kuriai jis vadovavo, likučiai bei daug jo sąjungininkų, bėgdami nuo komunistų, pasitraukė į Taivaną. Iš viso į salą pasitraukė apie 1,5 mln. kinų iš pagrindinės Kinijos dalies.
Šie iš žemyno atvykę kinai, priklausę Gomindano partijai, dominavo Taivano politinėje sistemoje ilgus metus, nors sudaro mažumą, apie 14 proc., Taivano gyventojų.
Chiang Kai-shekas Taivaną iš esmės valdė kaip diktatorius. Tačiau po jo mirties 1975 m. valdžią perėmęs jo sūnus Chiang Ching-kuo pradėjo demokratizacijos procesą.
Tai lėmė vis stiprėjantis judėjimas už demokratiją Taivane ir grėsmė, kad senieji Taivano gyventojai, nepatenkinti 1949 m. atvykėlių įvestu autoritariniu režimu, pradės kelti rimtus neramumus.
Prezidentas Li Teng-hui, vadinamas Taivano „demokratijos tėvu“, tęsė reformas ir įgyvendino konstitucinius pokyčius, kurie leido šalyje atsirasti demokratinei sistemai.
Pokyčių kulminacija buvo 2000 m., kuomet Taivano prezidentu buvo išrinktas Chen shui-Bianas, tapęs pirmuoju Taivano vadovu ne iš Gomindano partijos.
Komunistus pamažu pripažįsta pasaulis
Po II pasaulinio karo pagrindinę Kinijos dalį netrukus užvaldžiusiems komunistams savo šalį vadinant Kinijos Liaudies Respublika, Taivane įsikūrę nacionalistai ir toliau save vadino Kinijos Respublika.
Bet ilgainiui pasaulis Kinijos Liaudies Respubliką pradėjo vadinti tiesiog Kinija, o Kinijos Respubliką pagal salą, kurioje ši įsikūrusi – Taivanu.
Iš pradžių Taivane įsikūrusi Kinijos Respublikos valdžia teigė, kad atstovauja visai Kinijai ir kad ilgainiui susigrąžins valdžią šalyje į savo rankas.
Kurį laiką daug Vakarų šalių Kinijos Respublikos vyriausybę laikė legitimia visos Kinijos vyriausybe. Būtent Kinijos Respublikai iki 1971 m. priklausė ir Kinijos vieta Jungtinių Tautų saugumo taryboje.
Bet matant, kad komunistai Kinijos valdžioje įsitvirtino ir niekas jų iš ten greitai neišstums, pasaulio požiūris keitėsi.
Lemiamu momentu tapo 1971 m., kai Jungtinės Tautos suteikė diplomatinį pripažinimą Pekinui ir Kinijos Liaudies Respublikai atidavė Kinijos vietą Saugumo taryboje Pekinui, o Kinijos Respublikai diplomatinį pripažinimą panaikino.
Nuo tada valstybių, kurios Taivano, arba Kinijos Respublikos, vyriausybę pripažįsta diplomatiškai, skaičius sumažėjo. Dabar Taivanui diplomatinį pripažinimą yra suteikusios tik apie 20 šalių.
Kinijos ir Taivano santykiai šyla
Santykiai tarp Kinijos ir Taivano pradėjo gerėti XX a. devintajame dešimtmetyje. Kinija Taivanui pateikė pasiūlymą „Viena valstybė – dvi sistemos“. Remiantis šiuo pasiūlymu, jei Taivanas sutiktų vėl susijungti su Kinija, jis gautų didelę autonomiją.
Analogiškas planas vėliau buvo įgyvendintas Honkonge. Viena plano įgyvendinimo Honkonge priežasčių buvo ir Kinijos lūkestis, kad sėkmingai įgyvendintas planas ilgainiui paskatins taivaniečius priimti pasiūlymą.
Taivanas XX a. devintajame dešimtmetyje atmetė pasiūlymą, bet atlaisvino įstatymus, iki tol ribojusius taivaniečių galimybes lankytis ir investuoti Kinijoje. Be to, 1991 m. Taivanas paskelbė, kad karą su Kinijos Liaudies Respublika žemyninėje Kinijos dalyje laiko baigtu.
Oficiali Pekino pozicija teigė, kad Taivane veikianti Kinijos Respublika yra nelegitimi ir todėl oficialūs Kinijos ir Taivano valdžios atstovų susitikimai vykti negali. Tačiau neoficialiai abiejų šalių pasiuntiniai ne kartą dalyvavo pokalbiuose.
1992 m. tokie Kinijos ir Taivano pasiuntiniai sudarė vadinamąjį „Taivano konsensusą“. Pagal jį abi pusės sutarė, kad yra „viena Kinija“, bet konkrečiai nenurodė, kas jai teisėtai atstovauja.
Santykiai pradeda aštrėti
2000 m. jau minėtas Chen Shui-biano išrinkimas pakeitė santykių dinamiką. Šis Taivano prezidentas atvirai pasisakė už Taivano „nepriklausomybę“.
2004 m. Chen Shui-bianas buvo perrinktas. Kinijai pasikeitęs taivaniečių valdžios požiūris nepatiko. Po metų Kinija priėmė įstatymą, aiškiai nurodantį, kad Kinija turi teisę naudoti „ne tik taikias priemones“ prieš Taivaną, jei šis bandys „atsiskirti“ nuo Kinijos.
2008 m. Chen Shui-bianą pareigose pakeitęs Ma Ying-jeou siekė pagerinti santykius su Kinija per ekonominius susitarimus ir santykiai kiek stabilizavosi.
Bet po aštuonerių metų, 2016 m., buvo išrinkta dabartinė Taivano prezidentė Tsai Ing-wen. Ji yra Demokratinės pažangos partijos (DPP), pasisakančios už oficialią Taivano nepriklausomybę nuo Kinijos, lyderė.
2016 m. JAV prezidento rinkimus laimėjus Donaldui Trumpui, Tsai Ing-wen su juo pasikalbėjo telefonu – tai buvo pirmas toks pokalbis nuo 1979 m., kai JAV ir Taivanas nutraukė oficialius ryšius.
Nors su Taivanu nepalaiko oficialių ryšių, JAV pažadėjo tiekti Taivanui gynybai skirtus ginklus ir pabrėžė, kad bet koks Kinijos puolimas sukeltų „didelį susirūpinimą“.
Kinija ėmė elgtis vis agresyviau. 2018 m. Kinija pradėjo spausti tarptautines bendroves, versdama jas savo internetiniuose puslapiuose įvardinti Taivaną Kinijos dalimi. Bendrovėms, kurios nesutiko to padaryti, Kinija grasino uždrausti užsiimti verslu šalyje.
2020 m. Tsai Ing-wen buvo perrinkta Taivano prezidente. Už ją balsavo rekordiškai daug, net 8,2 mln. taivaniečių. Tuo metu Honkonge tęsėsi mėnesius trunkantys protestai, nukreipti prieš stiprėjančią žemyninės Kinijos įtaką. Šį procesą taivaniečiai stebėjo labai atidžiai.
Vėliau tais metais Honkonge įsigaliojo Kinijos priimtas Nacionalinio saugumo įstatymas, dar labiau sustiprinę Kinijos įtaką saloje.
Remiantis šiuo įstatymu buvo suimami žurnalistai, politikai ir aktyvistai, juos kaltinant grėsmės Kinijos saugumui kėlimu. Taivane tai buvo priimta kaip žingsnis, kad Kinija siekia regione įsitvirtinti vis labiau.
Kinijai kalbant vis pikčiau, JAV savo ruožtu taip pat intensyvino bendradarbiavimą su Taivanu. 2021 m. rugsėjį Taivaną aplankė aukštas JAV Valstybės departamento pareigūnas – tokio vizito nebuvo sulaukusi dešimtmečius.
Tai sukėlė nepasitenkinimą Kinijoje. Vizito metu Kinija atliko karines pratybas sąsiauryje, kuris skiria salą nuo žemyninės Kinijos dalies.
Dabartinė situacija
2024 m. prezidento rinkimus Taivane laimėjo Lai Ching-te, kuris, kaip ir Tsai Ing-wen, atstovauja Demokratinės pažangos partijai.
Išrinktasis Taivano prezidentas Lai Ching-te sakydamas pergalės kalbą pareiškė, kad savarankiška sala „stovės demokratijos pusėje“. Kinija savo ruožtu pabrėžė, kad jokie rinkimų rezultatai negali pakeisti nuostatos, kad yra viena Kinija ir Taivanas yra jos dalis.
Kinijos ir Taivano požiūriai į tai, koks turi būti Taivano statusas, atrodo visiškai nesuderinami.
Tačiau didelė dalis pasaulio valstybių tokį nesuderinamumą priima – oficialiai Taivano valstybe nelaiko, tačiau faktiškai traktuoja Taivaną kaip valstybę.
Svarbu tai, kad nepaisant politinio Taivano ir Kinijos susipriešinimo, ekonominiai ryšiai tarp jų yra stiprūs.
Taivano bendrovės į Kiniją investavo apie 60 mlrd. dolerių, apie milijoną taivaniečių dabar gyvena Kinijoje, daug jų užima vadovaujančius postus Kinijos gamyklose ir versluose.
Dalis taivaniečių baiminasi, kad jų ekonomika tapo per daug priklausoma nuo Kinijos. Kiti mano, kad artimi verslo santykiai reiškia, kad karinės invazijos tikimybė sumažėja, nes tokia invazija labai brangiai kainuotų pačiai Kinijai.
Oficialiai Demokratinės pažangos partija pasisako už tai, kad Taivanas kada nors oficialiai taptų nepriklausomu, o Guomindano partija pasisako už tai, kad Taivanas kada nors susivienytų su Kinija ir už artimesnius ryšius su Pekinu.
2021 m. kovą atlikta apklausa parodė, kad dauguma taivaniečių palaiko dabartinės vyriausybės poziciją „stiprinti nacionalinį suverenitetą“. Vis daugiau Taivano gyventojų apklausose nurodo, kad save laiko taivaniečiais, o ne kinais.
Jau minėtą 1992 m. konsensusą, kuriuo buvo sutarta dėl „vienos Kinijos“ dabar įvairios pusės traktuoja skirtingai.
Kinija, kaip jau minėta, laiko, kad šis susitarimas reiškia „viena Kinija“ ir viskas. Kad egzistuoja tik viena Kinija – Kinijos Liaudies Respublika su sostine Pekine. O Taivanas yra jos dalis.
Oficialiai tokios pozicijos laikosi ir dauguma pasaulio valstybių, tarp jų ir Lietuva – todėl daugelis šalių ir atidaro Taipėjaus ekonominius ir kultūrinius biurus, o ne Taivano ambasadas. Tačiau praktikoje jos su Taivanu palaiko gana pilnaverčius santykius.
Į bet kokius ženklus, kad Taivaną kažkas gali diplomatiškai traktuoti kaip pilnavertę valstybę, Kinija reaguoja labai jautriai.
Būtent todėl ir Lietuvos 2021 m. sprendimas leisti atstovybei kiniškame pavadinime naudoti Taivano vardą (kitose ES šalyse atstovybės pavadinime minimas „Kinijos Taipėjus“) sukėlė tokį Kinijos nepasitenkinimą, nepaisant lietuvių politikų paaiškinimų, kad „vienos Kinijos“ principo Lietuva laikosi ir toliau.
Pats Taivanas „1992 m. konsensusą“ traktuoja kitaip negu Kinija, nors čia net šalies viduje esama skirtumų.
Opozicinė Gomindano partija, nors ir laikosi konsensuso, pasisako už artimesnius ryšius su Pekinu ir nesiekia nepriklausomybės, sako, kad „vienos Kinijos“ principas reiškia „viena Kinija su skirtingomis interpretacijomis“, o šiuo metu valdžioje esanti Demokratinės pažangos partija konsensusą apskritai atmeta.
Parengta pagal BBC ir CFR.org.
