Atsiminimuose, rašytuose likus keleriems metams iki mirties, poetas nuosekliai išdėstė, kaip savo oratorystės sugebėjimais jis nutraukė Pirmąjį pasaulinį karą, pelnė Lietuvai nepriklausomybę ir prisidėjo prie komunizmo įsigalėjimo Rusijoje.
Žemiau esančioje galerijoje galite išvysti K.Jurgelionio nuotraukas. O toliau pateikiame šių atsiminimų ištrauką.
„Mano galingiausia kalba, po kurios dalis Europos pasikeitė, o Lietuva įgijo nepriklausomybę.
Keista gal išrodo, kad aš bandau pataisyti istoriją, kaip ji tebėra užrašyta enciklopedijoje. Ir garbė man nesvarbi. Ji svarbi tik tiems kurie su garbe įgijo ir galybę būti viešpačiais ir diktatoriais. <...>
Įvadui atsimintina kad 1917 metų pradžioj Aleksandras Fiodorovičius Kerenskis, socialistas revoliucionierius, tapo laikinu Rusijos valdytoju. Jis nusitarė – žūt ar būt tęsti karą prieš vokiečius.
Ieškodamas pagalbos iš kitur, jis atsiuntė 1917 metais Bachmetjevą, kaipo savo ambasadorių Amerikoje (U.S. of A.). Bachmetjevas turėjo gauti iš Amerikos amunicijos Kerenskio armijai, o ypatingai batų. Pora didžiųjų Čikagos bankų sutiko garantuoti apmokėjimą už Kerenskio armijai užsakytus batus.
Bachmetjevui atvykstant į Čikagą, kaipo Rusijos ambasadoriui, buvo surengtas viešas jo pasitikimas. Jis turėjo įvykti ir įvyko didžiojoj Čikagos auditorijoj. Prakalbose jam pasveikinti dalyvavo tautų atstovai: rusai, ukrainiečiai, žydai, lenkai, lietuviai ir latviai.
Aš turėjau paskyrimą pasakyti prakalbą už lietuvius. Žydų atstovas Bergas buvo programos vedėju. Viso kalbos turėjo būti iš anksto parašytos ir cenzūros perleistos. Bergas buvo vyriausiuoju cenzoriumi.
Kada prasidėjo tos labai svarbios dienos prakalbos, aš sėdėjau ant scenos netoli Bachmetjevo ir kitų kalbėtojų. Keletas jų kalbėjo pirma manęs ir jų kalbos reiškė pagarbą ir pasveikinimą Bachmetjevui ir t.t. Po keleto tokių kalbėtojų atėjo eilė ir man kalbėti.
Aš turėjau pasirašęs savo kalbą ir ji jau buvo Bergo cenzūruota ir priimta. Bet kada aš pradėjau kalbėti, mano balsas ir visa iškalba ėjo prieš karą. Tai buvo mano principinė tema visose mano kalbose, kokias aš buvau pasakęs nuo neatmenamų laikų.
Ir aš sakau: tai mano gyvenimo tikslas – kovoti prieš karą. Ir aš visuomet giedu tą bažnytinę giesmę „Nuo karo, bado, maro, ugnies ir pavietrės išgelbėk mus, Viešpatie“.
Ir pirmi akordai šios mano giesmės užgavo širdis keleto tūkstančių mano klausytojų Čikagos auditorijoj. Ir po pirmų dviejų sakinių mano kalbos šioj auditorijoj sukilo toks triukšmas, toks plojimas, tokios ovacijos, kokių ši didelė auditorija niekad nebuvo girdėjus ir niekad negirdės.
Bachmetjevas buvo nustelbtas. Bachmetjevas pavirto į stulpą. Aš kalbėjau toliau apie taikos reikalingumą, aš šaukiau, kad Kerenskio kareiviai paliktų tranšėjas ir eitų namo, ir po šio šauksmo keleto tūkstančių žmonių minia vis labiau nesuvaldomai rėkė ir plojo.
Bergas bandė stabdyti mane. Bet aš jam pasakiau: „Tu turi mano kalbos cenzūruotą kopiją. Jeigu aš nors vieną žodį daugiau pasakiau, sustabdyk mane ir aš sustosiu.“ Bet to neatsitiko.
Aš baigiau savo kalbą su ovacijomis, kokių aš dar savo gyvenime nebuvau girdėjęs.
Ne tiek tonu ar balsu, bet savo pasekmėmis tai buvo svarbiausia mano prakalba, kokią aš esu pasakęs savo gyvenime.
Ant rytojaus visi Čikagos laikraščiai turėjo įdėję didelius straipsnius su antraštėmis „JURGELIONIS“ tą ir tą pasakė paneigimui Bachmetjevo misijos. Šiuose visuose straipsniuose pirmas antraštės žodis turėjo būti „BACHMETJEVAS“, bet ūmai buvo perrašytas į nežinomą Jurgelionį.
Svarbu yra pažymėti, kad Bachmetjevo „fiasko“ iš mano priežasties reiškė, kad Čikagos bankai atsisakė garantuoti tiek Bachmetjevo, tiek Kerenskio kreditą. Bachmetjevas turėjo gauti 1 000 000 batų iš Amerikos batų fabrikų. Tie batai buvo ūmai reikalingi Kerenskio armijai.
Negavęs tų batų ir kitų karo reikmenų iš Amerikos, Kerenskis buvo priverstas pasiduoti vokiečiams ir pasišalinti iš karo scenos. L.Trockis užėmė jo vietą ir pasirašė už Rusiją taikos sutartį su vokiečiais Brest Litovske kovo mėn. 1918 metais (Karo paliaubos įvyko gruodyje 1917 metų). Rusija buvo priversta pripažinti nepriklausomybę Lietuvai, Lenkijai, Ukrainai ir visai eilei kitų šalių. <...>
Principaliai mano kalbos įtakos etapai:
-
Mano kalba Čikagos auditorijoj 1917 metais.
-
Kerenskio pasitraukimas iš karo scenos ir iš Rusijos po mūšių paliaubų 1917 metais.
-
Bresto Litovsko taika, kurią už Rusiją pasirašė L.Trockis
-
Rolė Zosės Smetonienės išgaunant L.Trockio parašą, kuriuo buvo pripažinta Lietuvos nepriklausomybė.
-
Komunizmo įsigalėjimas Rusijoj: a) su Trockiu, b) su Leninu, c) su Stalinu, d) su Chruščiovu.
-
Pasibaigimas žmonių veislės ant šios žemės, jeigu Rusija ir Amerika išmes viena ant kitos bent keturias hydrogeno bombas, kokias ir Amerika ir Rusija jau turi pasidariusios.
Tas gali įvykti rytoj ar kitą metą apie tą patį laiką.“
Amerikos lietuvių reakcijos į Kleopo Jurgelionio kalbą
Aukščiau esantis tekstas – paties K.Jurgelionio. Bet ne visiems, girdėjusiems K.Jurgelionio kalbą Čikagoje, ji pasirodė tokia reikšminga ir įtaigi kaip pačiam autoriui.
JAV lietuvių laikraščio „Lietuva“ 1917 m. rugpjūčio 10 d. numeryje minima, jog pasisakydamas „Auditorium“ teatre lietuvių poetas tik sukėlė visiems klausytojams gėdos jausmą: „Iš tikro, Jurgelionis kur neitų, ką nedarytų – visur košės priverda. <...> Jis atsižymėjo savo netaktiškumu, parodė stoką išsiauklėjimo ir stoką paprasto senso.“
Prakalboje susirinkusieji pastebėjo anarchistams, socialistams ir Leninui būdingas retorines klišes, K.Jurgelionio mąstysenoje atsiradusias nuo tų laikų, kai jis pats prieš pabėgimą į Ameriką dalyvavo 1905–1907 m. Rusijos revoliucinėje veikloje.
Anot straipsnio laikraštyje „Lietuva“ autoriaus, K.Jurgelionis publikos triukšmą ir švilpimą palaikė ovacijomis ir nesustodamas tęsė savo netaktišką pasisakymą, taip sugadindamas lietuvių įvaizdį visų susirinkusiųjų ir Rusijos ambasadoriaus akyse.
Kodėl K.Jurgelionis įdomus šiandien?
Poeto atsiminimuose matomas perdėtas pasitikėjimas savimi, atgrasios daugeliui šiandienos žmonių politinės pažiūros, savita ir ginčytina praeities įvykių interpretacija, rodos, galėtų atgrasyti nuo tolesnio domėjimosi jo asmenybe ir kūrybine veikla.
Tačiau jo nepamatuojamos ambicijos, siekiai išplėsti lietuvių poezijos motyvų ir žanrų įvairovę, išsivaduoti iš maironinės tradicijos savotiškai intriguoja.
Sudominti taip pat gali ir K. Jurgelionio vertimų spektras: Mahabharatos viena giesmė (1911), W. Shakespeare’o „Makbetas“ (1915), A.Mickevičiaus, R.Tagorės, Omaro Chajamo, R.Kiplingo kūriniai.
K.Jurgelionio archyvą sutvarkė ir išsaugojo prezidento Kazio Griniaus sūnus Liūtas Grinius.
______________________________________________________________________
Kultūros archyvo ženklu pažymėta straipsnių serija – tai Lietuvos literatūros ir meno archyvo iniciatyva, skirta archyvo fonduose saugomai dokumentinei medžiagai viešinti ir tyrinėti.
Daugiau apie Lietuvos kultūrą, meną ir istoriją galima sužinoti apsilankius Lietuvos literatūros ir meno archyve (O.Milašiaus g. 19, Vilnius).
