A.Hitlerio autobiografinio politinio manifesto, vadinto „nacių Biblija“, pirmoji dalis išleista 1925 m., antroji – 1926 m. Populiarumo viršūnę „Mano kova“ pasiekė 1933 m., kai A.Hitleris tapo Vokietijos kancleriu.
Knyga buvo išversta į 16 kalbų. Iki fiurerio mirties 1945 m. buvo nupirkta daugiau nei 10 mln. jos egzempliorių. Už vieną parduotą knygos egzempliorių A.Hitleris gaudavo 10 proc. siekiantį honorarą.
Skaičiuojama, kad A.Hitleris vidutiniškai kasmet gaudavo po 1 mln. dolerių autorinio atlyginimo. Dabar tai prilygtų 12 mln. dolerių.
Didelę dalį pinigų A.Hitleris skyrė Berghofo (liet. „kalnų kiemas“) rezidencijai Bavarijos Alpėse įsigyti, atnaujinti, įrengti ir plėsti.
1945 m. balandžio 25 d., likus 5-ioms dienoms iki A.Hitlerio nusižudymo, Berhofą subombardavo britų aviacija. Griuvėsių likučiai Bavarijos regiono valdžios sprendimu galutinai sunaikinti 1952 m.
Nepaisant to, kad tapo pasiturinčiu žmogumi, A.Hitleris pasižymėjo savotišku asketizmu – „pinigų liga“ nesusirgo ir niekaip nesiekė didinti savo kapitalo. Kaip kancleriui ir fiureriui, jam nelabai to ir reikėjo: buvo viskuo aprūpintas.
Reicho kanclerio atlyginimo A.Hitleris buvo atsisakęs ir su savimi niekada nesinešiodavo nė vienos markės. Pinigų negailėjo tik meno kūriniams, kurių buvo sukaupęs didžiulę ir labai vertingą kolekciją.
Finansinius fiurerio reikalus administravo ir honorarais rūpinosi „Mano kovos“ leidėjas Maksas Amannas, įtakingiausios nacistinės Vokietijos „Eher-Verlag“ leidyklos, įsikūrusios Miunchene, direktorius.
A.Hitleris paliko du testamentus – politinį ir asmeninį. Ilgame politiniame testamente jis aprašė visą savo politinę veiklą nuo pat Pirmojo pasaulinio karo, išreiškė tikėjimą politine nacionalsocializmo galia ir paskyrė savo įpėdiniu Karlą Dönitzą, kuris kitą dieną po fiurerio mirties tapo Trečiojo Reicho prezidentu ir ginkluotųjų pajėgų vadu.
Asmeninis testamentas buvo trumpesnis. Jame A.Hitleris nurodė sudeginti visus asmeninius daiktus, išskyrus meno kūrinius: „Mano paveikslai, kolekcijos, kurias supirkau bėgant metams, niekada nebuvo kaupti asmeniniais tiksliais, tik siekiant sukurti galeriją gimtajame mano mieste Lince prie Dunojaus. Nuoširdžiai noriu, kad šis troškimas būtų deramai įgyvendintas.“
Testamente taip pat pažymėta, kad visi A.Hitlerio pinigai, tarp jų ir gauti už parduotas knygas, ir Berghofo rezidencija turi atitekti nacių partijai.
Bet nacionalsocialistai A.Hitlerio turtais pasinaudoti nespėjo: 1945 m. spalį partija buvo uždrausta, o 1946 m. Niurnbergo tribunolas paskelbė ją nusikalstama organizacija.
A.Hitlerio turėtos lėšos, kurių didžioji dalis – honorarai už „Mano kovą“, pateko į Bavarijos federalinės žemės biudžetą.
Taip nuspręsta dėl to, kad Bavarijoje A.Hitleris buvo oficialiai užregistravęs savo gyvenamąją vietą. Bavarijos regionui atiteko ir autorinės „Mano kovos“ teisės be teisės ją perleisti.
Vokietijos jurisdikcija numato, kad autorinės kūrinio teisės galioja 70 metų. 2016 m., kai jų galiojimas baigėsi, A.Hitlerio manifestas buvo perleistas.
Miuncheno Šiuolaikinės istorijos institutas „Mano kovą“ perleido 4 tūkst. egzempliorių tiražu. Knyga buvo papildyta daugybe istorijos ir politikos ekspertų pastabų, vertinimų ir komentarų.
Originalios „Mano kovos“ versijos spausdinimą Vokietijos įstatymai draudžia iki šiol.
Naujo leidimo knyga, kurią sudaro 2000 puslapių (originalas turėjo 600), kainuoja 59 eurus.
