Eskimo bučinys – taip buvo pavadintas šis keistas elgesys. Inuitai taip jo, žinoma, nevadina – jiems tai tiesiog kunik. Nosis prispaudžiama prie artimojo nosies, skruosto ar kaktos, o tuomet giliai įkvepiama.
Nors tyrinėtojai kunik iš pradžių laikė bučiniu, jis neturi jokios erotinės prasmės. Taip sveikinamasi su šeimos nariais, gerbiamais bendruomenės nariais ir vaikais.
Dažnai manoma, kad inuitai taip bučiuojasi todėl, kad nenori, jog jų lūpos sušaltų į krūvą. Tai nėra tiesa.
Žmogaus lūpos yra pakankamai šiltos, kad du žmonės tarpusavyje nesušaltų, jei nuspręstų pasibučiuoti mums įprastu būdu. Kita vertus, inuitų elgesį iš tikrųjų formavo šaltis.
Arktiniuose regionuose gyvenantys inuitai dažnai dengia savo veidus taip, kad lauke matyti tik nosis ir akys, todėl kunik jiems yra visiškai natūralus palankumo demonstravimas.
Verslininkas Mineris W. Bruce'as 19 amžiaus pabaigoje norėjo išmokyti inuitus bučiuotis lūpomis. Dvi jaunos inuitų merginos vienos tokios pamokos pabaigoje pasibučiavo, tačiau abi jautėsi kvailai, nes joms tai tiesiog nebuvo įprasta.
Inuitai ne vieninteliai, kurie "bučiuojasi" nosimis. Naujosios Zelandijos maoriai ir havajų čiabuviai taip pat sveikinasi labai panašiai. Kažką panašaus galima pastebėti ir dykumų gyventojų elgesyje.
Vėlgi, dažnai tai – tiesiog tradicija, tačiau kartais tokį elgesį suformavo ir burną dengianti apranga.
Beje, mokslininkai nežino, kodėl dauguma žmonių bučiuojasi lūpomis, tačiau spėjama, kad ši praktika išsivystė iš maitinimo iš lūpų į lūpas.
Lūpų bučiniai inuitų bendruomenėse tiesiog nepaplito. Ir patys inuitai bučinių ir kunik tiesiog nelygina – tai yra skirtingas elgesys, turintis skirtingas funkcijas.
