Aštuntajame XX a. dešimtmetyje teatro menas Sovietų Sąjungoje pamažu vadavosi iš ideologijos gniaužtų, tačiau tai padaryti buvo sunku.
Tuo metu cenzūros įtaka Lietuvos teatrams ryškiausiai matėsi formuojant jų repertuarą, kuriame buvo privaloma laikytis proporcijų: apie 40% vaidinamų pjesių turėjo būti parašytos sovietinių autorių, 20% - šiuolaikinių lietuvių dramaturgų, po 15% kūrinių turėjo būti rusų klasika ir lietuvių bei kitų užsienio šalių klasika, o 10% - kitų socialistinių šalių kūriniai.
Prie SSRS Kultūros ministerijos veikė speciali repertuarinė komisija, kuri atmesdavo politiškai nepriimtinas pjeses, pateikdavo teatrams rekomenduojamos sovietinės rusų dramaturgijos sąrašus. Už teatrų lankomumą reikėdavo atsiskaityti Sovietų Sąjungos kultūros ministerijai.
Teatrai, kaip ir pramonės įmonės, turėjo pildyti ir viršyti planus, aktoriai vykdė spektaklių ir vaidmenų „normas“. Nuo šių įsipareigojimų ir įpareigojimų vykdymo priklausė finansinė aktorių ir viso teatro padėtis.
Jaunimo teatro įkūrimas
Jaunojo žiūrovo teatras Vilniuje įsteigtas 1965 m. sausio 29 d., o tų pačių metų gruodžio 17 d. buvo pervadintas į LTSR Valstybinį Jaunimo Teatrą. Visoje Sovietų Sąjungoje populiarūs „Jaunojo žiūrovo“ teatrai turėjo savo spektakliais auklėti ir šviesti jaunąją kartą.
Vilniuje veikęs Jaunimo teatras nuo pat savo veiklos pradžios siekė kurti naują tokio teatro modelį, suteikusį galimybę jauniems žiūrovams ir kūrėjams drąsiau kalbėti apie savo kartos patirtis, priešintis daugiau visuomeninių, socialinių ir gamybinių konfliktų analizės reikalavusiems politikams bei teatro kritikams.
Jaunimo teatro veiklos pradžia nebuvo lengva. Teatras turėjo vykdyti spektaklių rodymo kvotas, dalyvauti įvairių istorinių įvykių sukakčių minėjimuose, ideologija persmelktuose festivaliuose ir konkursuose.
Taip pat naujai atsidariusio teatro veiklą sunkino ir finansiniai bei fiziniai iššūkiai: dekoracijų sandėliai buvo išbarstyti po visą Vilnių, spektakliai vykdavo didžiulėje, 1000 žiūrovų talpinančioje, tačiau techninių reikalavimų neatitinkančioje Profsąjungų kultūros rūmų salėje, o repeticijos – mažesnėje, buvusioje Liudo Giros gatvėje. Naujojo teatro pastato statybos Arklių g. vyko labai lėtai.
