Paminklas buvo pamirštas jį prižiūrėjusiai Rio de Žaneiro lietuvių bendruomenei sunykus. Nedaug trūko, kad jis būtų buvęs nugriautas.
Tačiau dabar, tikisi A.Žemaitis, paminklą pavyks išsaugoti ateities kartoms. Su portalu 15min jis sutiko pasidalinti neįtikėtina paminklo užmiršimo ir radimo istorija.
Informaciją apie paminklą rado netyčia
Šiemet į A.Žemaičio rankas pateko 1976 m. išleista knyga, skirta Brazilijos lietuvių bendruomenės įsikūrimo Brazilijoje penkiasdešimtmečiui.
Knygoje A.Žemaitis rado daug to meto Brazilijos lietuvių bendruomenės bei jai svarbių vietų nuotraukų. Tarp jų buvo ir „ką tik pastatyto“ paminklo lietuviams Rio de Žaneire nuotrauka.
Nurodyta, kad paminklas atidengtas 1965 m., jo atidengime dalyvavo tuometinis okupuotos Lietuvos konsulas Brazilijoje Frikas Mejeris.
Susidomėjęs A.Žemaitis prašė dabartinės Brazilijos lietuvių bendruomenės atstovų, kad šie daugiau papasakotų apie paminklą ir jo likimą.
Tačiau net tie Brazilijos lietuviai, kurie padėjo į „Gabalėlius Lietuvos“ įtraukti dešimtis kitų lietuviškų vietų Brazilijoje, Rio de Žaneiro paminklo klausimu nelabai ką galėjo pasakyti – daugelis netgi nežinojo, kad toks paminklas apskritai kada nors egzistavo.
Priežastis – geografinė. Šiandieninė Brazilijos lietuvių bendruomenė yra įsikūrusi ir veikia San Paule, kuris visuomet buvo gausiausias lietuvių skaičiumi Brazilijos miestas.
Daugelis lietuviško paveldo vietų Brazilijoje: lietuvių kaimas, lietuvių bažnyčia, lietuvių rajonas, lietuvių vardais pavadintos gatvės (daugiau apie šiuos objektus galite sužinoti čia)– irgi yra San Paule ar aplink.
Rio de Žaneiro lietuvių bendruomenė istoriškai visuomet buvo gerokai mažesnė, nors vienu metu ir šiame mieste gyveno apie 300 lietuvių.
San Paulą ir Rio de Žaneirą skiria 430 kilometrų. Keičiantis kartomis, San Paulo lietuvių bendruomenės narių kontaktas su Rio de Žaneiro lietuvių bendruomene išblėso.
Na, o galiausiai ir pačios Rio de Žaneiro lietuvių bendruomenės nebeliko. Brazilijoje gimę Rio de Žaneiro lietuvių palikuonys save jau laikė brazilais, nebedalyvavo lietuviškoje veikloje.
Tad San Paulo lietuviai patarti, kur Rio de Žaneiro mieste ieškoti lietuviško paminklo, negalėjo.
„Laimė, Penkiasdešimtmečio knygoje buvo nurodyta apytikslė paminklo vieta – Catumbi kapinės. Tad nereikėjo ieškoti adatos šieno kupetoje“, – sakė A.Žemaitis.
Be to, rasti paminklą padėjo ir užmegztas „lietuviškų kontaktų“ tinklas.
„Lietuviško paveldo paieškos – tai mūsų savanorystė, o mūsų pagrindinis darbas yra padėti užsienio lietuvių palikuonims atsikurti Lietuvos pilietybę, taip pat atrasti informacijos Lietuvos archyvuose apie jų protėvius. Šitaip į mus kreipiasi žmonės, kurie nedalyvauja jokioje lietuviškoje veikloje ir yra nežinomi kitiems lietuviams, tačiau šie žmonės būna naujai susidomėję savo kilme“, – pasakojo A.Žemaitis.
Viena tokių asmenų buvo Miriam Loureiro iš Rio de Žaneiro, atsikūrusi Lietuvos pilietybę. Apie patį paminklą ji irgi nieko nežinojo – lietuviškoje veikloje anksčiau nedalyvavo.
Bet išgirdusi, kad toks paminklas galbūt vis dar stovi jos mieste, susidomėjo ir paskambino į kapines. Jų administracija patvirtino, kad paminklas tebėra.
Paminklui iškilusi grėsmė
2021 m. sausį Augustinas ir Aistė Žemaičiai apsilankė Rio de Žaneire, susitiko su Miriam ir kartu nuvyko iki kapinių, kurios oficialiai vadinasi Cemitério de São Francisco de Paula („Google Maps“ nuoroda į kapinių vietą – čia). Ten jiems pavyko rasti paminklą.
„Paminklas nustebino – gerokai didesnis, nei galvojau.
Paminklas nustebino – gerokai didesnis, nei galvojau.
Ne tiesiog antkapis, o bendras simbolinis paminklas „Visiems lietuviams, mirusiems tremtyje ar emigracijoje“, su lietuviškomis ir portugališkomis dedikacijomis, Vyčio kryžiumi, Gedimino stulpais, Aušros Vartų Marija ir daug kitos simbolikos. Ir paminklo aplinka labai graži: vienos seniausių Rio kapinių, netoli centro“, – sakė A.Žemaitis.
Paminklas tarnavo ir kaip antkapis. Daugybė Rio de Žaneiro lietuvių, kai mirdavo, pasilaidodavo po paminklu. Tai viena vos iš dviejų visoje Lotynų Amerikoje vietų, kur lietuviai laidojosi kartu tautiniu pagrindu.
Tačiau gerą naujieną, kad paminklas vis dar stovi, sekė ir bloga naujiena – paaiškėjo, kad paminklui gresia pražūtis.
Kaip Augustinui ir Aistei Žemaičiams paaiškino kapinių administracija, Brazilijoje už paminklus kapinėse kasmet reikia mokėti mokestį, antraip paminklai nugriaunami. O skola už paminklą lietuviams skaičiuojasi jau 5 metus, nuo 2016 m.
Pasak administracijos, iki 2016 m. paminklo lankyti atvažiuodavo kažkokia senutė, kuri tikriausiai už jį ir mokėjo. Bet paskui ji lankytis nustojo.
„Mums parodė sąrašą – paskutinis palaidojimas po paminklu buvo kaip tik 2016 m. Galbūt ta močiutė...“, – svarstė A.Žemaitis.
Skola, tiesa, nėra didelė. Susikaupęs skolos dydis už 5 metus – apie 500 JAV dolerių, o mokestis už metus – apie 100 JAV dolerių.
Ir paminklas greičiausiai išliks. Apie paminklą bei skolą už jį A.Žemaitis informavo Lietuvos konsulą San Paule, Lietuvos garbės konsulą San Paulo valstijoje, Lietuvių bendruomenės vadovą. Papasakojęs apie šį unikalų paminklą ir problemą A.Žemaitis teigė sulaukęs patikinimų, kad tai bus išspręsta.
„Pagrindinė problema šiuo metu ne ta, kad trūktų lėšų – iš ne vieno žmogaus ar organizacijos išgirdau siūlymų išlaidas padengti – bet ta, kad paminklas kitame mieste. Todėl tie, kuriems labiausiai rūpi lietuvybė, apie jo situaciją nežinojo, organizuoti paminklo priežiūrą jiems gerokai sudėtingiau“, – sakė A.Žemaitis.
Beje, A. Žemaitis nustebo iš kapinių administracijos išgirdęs, kad dar prieš 10 ar 20 metų čia lankėsi filmavimo grupė iš Lietuvos. Be to, 2006 m. iš po paminklo į Lietuvą buvo perlaidoti žurnalisto ir rašytojo Petro Babicko palaikai.
„Atrodo, keista: dar prieš keliolika metų delegacija net iš Lietuvos buvo atvykusi, o dabar jau paminklas pamirštas, vos nenugriautas. Bet tai dažna situacija su lietuvišku paveldu: kas nors atranda, aplanko, bet neįrašo į jokią duomenų bazę ar knygą, nepaskleidžia žinios, išvažiuoja. Ir tai suprantama – nekilnojamasis paveldas tiesiog nėra pagrindinis tų ekspedicijų tikslas. Tikslai būna įvairūs: palaikų pargabenimas, bendruomenių ar kalbos tyrimai, archyvai ir kita. Būtent todėl organizuoju ekspedicijas, skirtas lietuviškam nekilnojamam paveldui atrasti, užfiksuoti ir garsinti, bei renku informaciją apie jį į vieną vietą iš norinčių prisidėti tyrinėtojų, keliautojų, užsienio lietuvių bei jų palikuonių“, – sakė A.Žemaitis.
Pasak A.Žemaičio, tai, kad paminklas buvo rastas ir greičiausiai bus išgelbėtas, padėjo ir sėkmė.
„2020-2021 m. planavau tyrinėti JAV lietuvių paveldą, o ne Brazilijos, bet pandemija pakeitė planus. Tikėtina, kad būtų praėję dar bent keli metai, iki kas nors būtų prisiminęs šį paminklą. O tada jis jau būtų buvęs nugriautas“, – sakė A.Žemaitis.
Reikia domėjimosi paveldu
Pasak A.Žemaičio, situacija su paminklu Rio de Žaneire, nors turbūt baigsis laimingai, atkreipė dėmesį į opią problemą.
Dalį lietuviško paveldo kitose šalyse, kuris yra įdomus, vertingas ir kurį galima išsaugoti gana lengvai, prarandame tik dėl to, kad apie jį nieko nežinome, sako jis.
„Kurdamas „Gabalėlius Lietuvos“ pastebėjau, kad daug lietuviško paveldo yra pavojuje, bet kartu yra ir daug galimybių jį išgelbėti, nes pavojai dažnai nedideli – kaip ir Rio paminklo atveju“, – sakė A.Žemaitis.
Daug lietuviško paveldo yra pavojuje, bet kartu yra ir daug galimybių jį išgelbėti, nes pavojai dažnai nedideli.
Pasak A.Žemaičio, paveldas tokiose vietose kaip Čikaga, kur lietuvių buvo daug ir kur bendruomenės vis dar aktyvios, yra gana gerai ištyrinėtas bei pažintas.
Tačiau ten, kur lietuvių likę mažai ar kur dauguma lietuvių emigravo dar iki Antrojo pasaulinio karo, su paveldo dokumentavimu yra daug sunkiau.
„Su „Gabalėliais Lietuvos“ bandau tai keisti. Bet tam reikia daugiau. Reikia vienos aiškios komandos žmonių, kuri sektų lietuviško paveldo situaciją, kad joks lietuviškas paminklas nepakliūtų į tokią per žingsnį nuo sunaikinimo situaciją, kaip paminklas lietuviams Rio de Žaneire. O jei pakliūtų, kad ji būtų bendromis jėgomis greitai išspręsta“, – teigia A.Žemaitis.
Jo manymu, į tokią „Lietuviško paveldo komandą“ galėtų įeiti atstovai iš įvairių bangų bei regionų diasporos organizacijų, iš Lietuvos mokslo institucijų, tyrinėjančių diasporą, meną, architektūrą, iš Lietuvos užsienio reikalų ir kultūros institucijų.
Jis pripažįsta, kad visuomet bus nelaimimų kovų – pavyzdžiui, lietuviška Aušros Vartų bažnyčia Niujorke stovėjo ant tokios brangios žemės, kad niekaip nebuvo įmanoma jos išgelbėti ar išpirkti, nors mestos didžiulės pastangos, ir ji buvo nugriauta.
„Tačiau tokių pačių ar dar mažesnių pastangų, tikėtina, būtų pakakę išgelbėti ne vieną lietuviško paveldo objektą kur nors Pensilvanijos anglies regione ir panašiai. O jie per tą laiką tyliai sunyko pamiršti. Todėl ir yra svarbi žmonių grupė, kuri sektų situaciją, objektyviai vertintų galimybes išsaugoti visus lietuviško paveldo objektus – ne tik garsiausius. Į kai kurias kovas galbūt net neverta veltis, o kai kurioms pergalėms, kaip Rio de Žaneire, pakanka kelių šimtų JAV dolerių ir šiek tiek dėmesio. Ir štai gal viename gražiausių pasaulio miestų išliks paminklas lietuviams“, – viliasi A.Žemaitis.
Kai kurioms pergalėms, kaip Rio de Žaneire, pakanka kelių šimtų JAV dolerių ir šiek tiek dėmesio. Ir štai gal viename gražiausių pasaulio miestų išliks paminklas lietuviams.
Jo manymu, paminklas Rio de Žaneire gali būti įdomus tiek dabarties turistams, tiek ateities kartoms.
„Čia tikrai galėtų apsilankyti turistai lietuviai, per Vėlines simboliškai uždegti žvakę konsulas, o lietuvių palikuonys, tokie, kaip Miriam, galėtų prisiminti savo kilmę, atvesti savo vaikus. Beje, po paminklo atradimo savame mieste, Miriam įstojo į oficialią Brazilijos lietuvių bendruomenę, taip dar labiau sustiprindama savo ryšį su Lietuva. Tikiuosi, Rio de Žaneiras ir vėl turės aktyviai veikiančių lietuvių“, – sako jis.
Pasak jo, kalbėdami apie užsienio lietuvius, dažnai turime mintyje tik emigrantus. Tačiau, atkreipia dėmesį A.Žemaitis, pasaulyje, ypač Amerikos žemyne, gyvena kone milijonas žmonių, kurių iš Lietuvos emigravo tėvai, seneliai, proseneliai.
„Daugelis jų atitolę nuo lietuvybės, daugybės ir tėvai nemokė lietuviškai. Bet Lietuva jiems nėra tik taškas žemėlapyje ir kasmet šimtai ar tūkstančiai susidomi savo kilme, domisi Lietuva, keliauja į ją, kai kurie netgi nori persikelti į Lietuvą gyventi“, – sako jis.
A.Žemaitis pabrėžia, kad būtent užsienio šalyje esančios lietuviškos vetos labai svarbios šitam susidomėjimui kurstyti: daugybė tokių užsienio lietuvių palikuonių visų pirma aplanko lietuvių bažnyčias, kapines, paminklus, muziejus, žymių lietuvių kapus savo šalyje ir šitaip dar labiau susidomi Lietuva.
„Nors tik nedaugelis tų lietuviškų vietų visiškai pamirštos kaip Rio de Žaneiro paminklas, daugelis nesusilaukia tokio dėmesio, kokio nusipelno pagal savo dydį ir reikšmę – tą stengiamės keisti su „Gabalėliais Lietuvos““, – sako A.Žemaitis.
„Gabalėlių Lietuvos“ pasakojimus apie lietuviško paveldo paieškas Brazilijoje ir jo nuotraukas galite sekti Facebook: https://www.facebook.com/gabaleliailietuvos/
Pilnas „Gabalėlių Lietuvos“ straipsnis apie lietuviškas Brazilijos vietas: http://global.truelithuania.com/lt/brazil-474/