Esama liudijimų, kad nukirsta galva iš karto nepraranda sąmonės ir gali jausti skausmą. Dėl suprantamų priežasčių mokslinių tyrimų, kurie tai patvirtintų ar paneigtų, atlikta nebuvo. Tačiau kai kurie istoriniai liudijimai rodo, kad auka, jai nukirtus galvą, dar sugeba suprasti, kas nutiko.
Daugeliu atvejų šie liudijimai apibūdina mirksinčias akis, klajojantį žvilgsnį ar judančias lūpas ant ką tik nukirstos galvos. Kad ir kaip groteskiškai tokie veiksmai atrodo, jie, žinant aplinkybes, nėra visiškai stebinantys. Bet kokiai nuo kūno atskirtai žmogaus daliai nėra neįprasta dar kurį laiką trūkčioti dėl joje esančių nervų impulsų.
Tačiau paaiškinti besikeičiančias žmonių, kuriems ką tik nukirto galvą, veido išraiškas, yra sunkiau. Esama liudijimų, kaip tokie žmonės per kelias akimirkas veido išraišką pakeičia ne kartą: skausmą pakeičia sutrikimas, sutrikimą – baimė.
Prancūzijos revoliucijos metais, kai žmonės buvo giljotinuojami masiškai, kai kurių pasmerktųjų buvo prašoma, kad šie po galvos nukirtimo mirksėtų tiek ilgai, kiek gali. Daug pasmerktųjų, teigia liudininkų atminimai, išvis nemirksėdavo, tačiau kai kurie mirksėdavo netgi iki trisdešimties sekundžių.
Kiti, vėlesni, liudininkų parodymai atkreipia dėmesį į dar labiau specifines reakcijas į stimulus, susijusius su galvos nukirtimu. Vienas geriausių pavyzdžių – mirties bausme 1905 m. nuteistas žudikas vardu Languille. Jam galva turėjo būti nukirsta 1905 m. birželio 28 d.
Languille egzekuciją stebėjo gydytojas, kuris rašėsi savo pastebėjimus. Šie pastebėjimai buvo užfiksuoti medicininiuose archyvuose. Štai kaip viską aprašė gydytojas:
„Štai ką aš galėjau pastebėti iškart po galvos nukirtimo: giljotinuoto vyro akių vokai ir lūpos penkias ar šešias sekundes neritmingai susitraukinėjo... Palaukiau dar keletą sekundžių. Judesiai liovėsi. Veidas atsipalaidavo, vokai pusiau užsimerkė, matyti buvo galima tik akių baltymus, lygiai taip pat, kaip ir kitų ką tik mirusiųjų, kuriuose man teko matyti užsiimant savo profesija, veiduose. Tuo metu aš garsiai ištariau mirusiojo vardą: „Languille!“ Pamačiau, kaip akių vokai lėtai pakyla, be jokių susitraukimų... Tada Languille akys susirado manąsias, o jo vyzdžiai sutelkė dėmesį į mane... Po kelių sekundžių akys užsimerkė, lėtai ir tolygiai. Tada aš ištariau jo vardą vėl, ir jo akių vokai dar kartą lėtai pakilo, o akys, kuriose buvo matyti gyvybė, pasižiūrėjo į mane net dar atidžiau negu pirmąkart. Tada akys užsimerkė vėl, bet šįkart jau nepilnai. Pašaukiau jo vardą trečią kartą: jokios reakcijos nebuvo, o žvilgsnis pasidarė stiklinis, koks įprastai būna mirusiųjų žvilgsnis.
Aš ką tik tiksliai užrašiau tai, ką galėjau stebėti. Visa situacija truko maždaug 25–30 sekundžių.“
Knygoje „Nukryžiuotieji: chemijos istorija“ yra pasakojama istorija, kurioje chemiko Antoine'o Lavoisier tarnui buvo nukirsta galva. Pasak šios istorijos, Lavoisier iš karto pakėlė galvą ir paprašė tarno sumirksėti, jei jį girdi. Ir, anot pasakojimo, vyras sumirksėjo.
Pats A.Lavoisier 1794 m. taip pat buvo giljotinuotas. Apie jo mirtį pasakojama, kad jis pasakė asistentui, kad po mirties mirksės taip ilgai, kaip tik galės, ir tai darė apie penkiolika–dvidešimt sekundžių. Tiesa, ši istorija nepasirodo jokioje A.Lavoisier biografijoje, tad gali būti sugalvota vėliau.
Esama ir istorijų iš šiuolaikinių laikų. 1989 m. JAV kariuomenės veteranas, tarnavęs Korėjos kare, važiavo taksi su draugu, ir taksi susidūrė su sunkvežimiu. Liudininkas išliko gyvas, bet jo draugui avarijos metu tiesiog buvo nukirsta galva. Štai ką pasakoja liudininkas:
„Mano draugo galva nukrito veidu į viršų, jis žiūrėjo į mane. Jo burna prasivėrė ir užsivėrė bent du kartus. Išraiška jo veide keitėsi: iš pradžių tai buvo šokas ir sutrikimas, tada – siaubas ir skausmas. Nenoriu perdėti sakydamas, kad jis dairėsi aplinkui, bet jo akių žvilgsnis išties keitė poziciją – jis žiūrėjo į mane, tada į savo kūną, tada vėl į mane. Jam bežiūrint į mane, jo akys pasidarė blankios, žvilgsnis prarado koncentraciją... ir jis mirė.“
Tiesa, ne visi bandymai stebėti, ar nukirstos galvos išlieka sąmoningos, buvo sėkmingi. 1836 m. žudikas, vardu Lacenaire, sutiko sumirksėti po to, kai jam bus nukirsta galva, bet to nepadarė. Kitas žudikas, kuriam mirties bausmė buvo įvykdyta 1879 m., irgi nereagavo į aplinką.
Tačiau įmanoma, kad vieni žmonės iš tiesų praranda sąmonę tą akimirką, kai jiems nukertama galva, o kiti dar sugeba kelias ar net keliolika sekundžių suvokti situacijos siaubą. Taip pat įmanoma, kad net jei žmonės, kuriems nukertama galva, sąmonės nepraranda iškart, skausmas ir baimė aptemdo jiems protą ir mintis, kad dar reikia sumirksėti, jiems tikrai neberūpi.
Ar galima be abejonių teigti, kad nukirsta galva kurį laiką išlieka sąmoninga ir gali suvokti, kas nutiko? Visiškai garantuotai – ne, neabejotino patvirtinimo vis dėlto nėra.
Esama ir manančių, kad aukščiau pateiktos istorijos – tiesiog išsigalvojimai, tikėtina, paveikti ypatingų aplinkybių.
Pasak neurobiologo, mirties bausmės būdų eksperto Haroldo Hillmano, teoriškai žmogus turėtų prarasti sąmonę ir patekti į komą per 2–3 sekundes, nes smegenims deguonies tiekimas atskyrus jas nuo širdies yra visiškai nutraukiamas. Mediko teigimu, šias pora sekundžių žmogus turėtų jausti labai stiprų skausmą.
Tolimesni moksliniai tyrimai šioje srityje yra labai mažai tikėtini, todėl greičiausiai šis klausimas iki galo nebus atsakytas niekada. Bet vis dėlto jei sąmonės praradimas bent dalies žmonių, kuriems nukertama galva, neištinka iškart, jų paskutinės gyvenimo akimirkos, kurias jie praleidžia žiūrėdami į savo kūną iš visiškai kito kampo negu yra pratę, nesulyginamos su niekuo.
Parengta pagal „Damn Interesting“ ir „How Stuff Works“. Pirmą kartą tekstas publikuotas 2017 m.
