Iš tikrųjų, dabar šis skirtumas nebėra toks akivaizdus. Net kai jokia žemės ūkio veikla nebėra vykdoma, sodyba išlaiko senąjį pavadinimą. Ranča tradiciškai turi didelį vientisą žemės plotą su maždaug centre išdėstyta sodyba ir ūkiniais pastatais.
Rančos į Šiaurės Ameriką atkeliavo su ispanų konkistadorais maždaug XVI amžiuje. Tuomet atvykėliai kūrėsi į didelius, save išlaikančius žemės plotus ir kūrė rančas. Kiti kūrė fermas.
Skirtumas iš tikrųjų tradiciškai egzistavo. Ranča - tai gyvulininkystės ūkis. Tai yra, rančoje auginamos karvės, arkliai, alpakos, avys, ožkos ir net stručiai. Žinoma, čia auginami ir pašarai, tačiau visos pastangos yra dedamos į gyvūnus. Tuo tarpu fermomis JAV tradiciškai vadinti javų ir kitų kultūrinių augalų ūkiai, kuriuose auginami kukurūzai, medvilnė, pupelės.
Ir tai dar ne viskas. Tikriausiai apie rančas esate girdėję senuose vesternuose. Taip yra neatsitiktinai. Rančos ir fermos skiriasi ne tik tuo kas yra ūkiniuose pastatuose, bet ir savo kultūra. Kaubojai, revolveriai ir plačios skrybėlės yra rančų stereotipai (ir, dažnai, realybė), „Farmall“ traktoriai, džinsiniai kombinezonai ir pypkės - fermų atributai.
Tačiau šiais laikais viskas keičiasi. Dabar rančomis dažnai vadinamos ir svečius priimančios sodybos. Kartais jos beveik neturi dirbamos žemės ir visai nevykdo žemės ūkio veiklos.
Be to, dideli ūkiai dabar dažnai užsiima visokia veikla - dalis žemės naudojama kultūriniams augalams, dalis - galvijams.
