Tačiau karyba kito, o prabėgus ne vienam šimtmečiui daug kas buvo pamiršta. Todėl šiandien lietuviams, išskyrus senovės karyba besidominčiuosius, husarai mažai pažįstami.
Ką apie juos verta žinoti kiekvienam istorija besidominčiam lietuviui? Kaip jie kovėsi, kokia buvo jų stiprybės paslaptis ir kuo pasižymėjo jų įspūdingosios ietys?
Lenkams žinomi geriau
Sparnuotieji husarai – elitinė buvusios bendros LDK-Lenkijos valstybės kavalerija, puikiai žinoma mūsų kaimynams lenkams. Juos galima sutikti daug kur – nuo įvairių istorinių filmų ir mokslinės literatūros iki atkuriamosios karybos husarų klubų.
Lietuvoje šiek tiek kitaip – husarai nėra visai pamiršti, yra ir mokslinių monografijų šia tema, tačiau tiek dėmesio kaip pas kaimynus jiems istorinėje atmintyje nėra skiriama.
Taip pat vis dar gaji nuomonė, kad LDK po Liublino unijos jau buvo visai nebe LDK, todėl to laikotarpio pažinti mums nebūtina, o mūsų stiprybė – viduramžių valstybėje. Taigi apie sparnuotuosius husarus yra girdėję daugelis, tačiau geriausiai jų praeitį žino senovės karyba besidomintys.
O juk mūsų raiteliai puikiai triuškindavo keliskart gausesnes priešo kariuomenes, pelnė daug pergalių ir nors trumpam, tačiau 1610 metais buvo užėmę Maskvą.
Iš kur atsirado husarai?
Husarų pradžia LDK siejama su vengrų bei serbų samdiniais LDK kariuomenėje Livonijos karo metu.
Šie raiteliai jau turėjo kovos su Osmanų imperija patirties, todėl formuojantis LDK-Lenkijos husarų daliniams nemažai įvaizdžio, aprangos ir ginkluotės elementų buvo nusižiūrėta iš vengrų, serbų ir turkų kavaleristų.
1567 m. Radvilų kariuomenėje iš 4800 didikų parengtų raitelių net 2000 buvo husarai.
Nors to meto Europoje husarų dalinius naudojo nemažai šalių, tačiau LDK-Lenkijos husarai buvo saviti ir ypatingi.
Nors to meto Europoje husarų dalinius naudojo nemažai šalių, tačiau LDK-Lenkijos husarai buvo saviti ir ypatingi.
Po 1576 m. LDK-Lenkijos karaliaus Stepono Batoro vykdytos kavalerijos reformos husarai įgavo savo tikrąjį pavidalą – tapo sunkiąja kavalerija ir tikrąja to žodžio prasme įgijo sparnus.
Husarų daliniai išsiskyrė ne tik puošnia išvaizda, pabrėžusia aukštą raitelių socialinį statusą – plėšriųjų gyvūnų, kartais net leopardų kailiais, tačiau ir sparnais su plunksnomis.
Jos puolimo metu turėjo skleisti garsą, gąsdinusį priešo žirgus, o sparnų konstrukcija taip pat, manoma, galėjo saugoti raitelį nuo kardo kirčio iš nugaros.
Sparnuotieji husarai buvo puikiai ginkluoti ir turėjo išskirtinius į viršų ištęstus skydus, saugojusius raitelio kaklą nuo kardų kirčių. Dėvėjo gerus šarvus, o LDK husarų kirasas (krūtinės šarvus) puošė Aušros vartų Marijos emblema.
Šie raiteliai į mūšio lauką vėl sugrąžino tiesioginio kavalerijos smūgio į priešo rikiuotę taktiką, naudotą sunkiai šarvuotų viduramžių riterių.
Husarų aukso amžiuje Abiejų Tautų Respublikos priešų – Maskvos, totorių bei švedų – kavalerija buvo kur kas lengviau ginkluota, silpniau šarvuota ir kurį laiką tokios efektyvios smogiamosios kavalerijos neturėjo.
Pagrindinis šių XVI-XVII a. raitelių ginklas buvo ietis. Tik panaudojus ietį puolimo metu ir pralaužus tankią priešo rikiuotę buvo griebiamasi muškietų ir kardų.
Reikia pastebėti, kad ietimis buvo ginkluoti tik pirmų dviejų eilių husarai, o kitos dvi eilės užnugaryje buvo ginkluotos lenktais kavalerijos kardais šablomis (lenk. szabla), duriamaisiais kardais končiarais (lenk. koncerz) ir palašais (lenk. Pałasz).
Tuo tarpu Respublikos etmonai bei rotmistrai (kavalerijos karininkai) į mūšį ėjo be šalmų, apsiginklavę su buzdyganais. Tai buvo mėgstamiausias jų ginklas, grėsmingas galios simbolis, žymiai praktiškesnis už buožę.
Naudojo ilgiausias ietis
LDK ir Lenkijos kariuomenėse husarų kavalerija naudojo bene ilgiausias ietis pasaulyje. Jų ilgis siekė net 4,50-6,20 m., kai, pavyzdžiui, caro husarai turėjo tik 4 m ilgio ietis.
Tokiu ginklu ilgą laiką sėkmingai buvo triuškinamos priešo pėstininkų rikiuotės, o Abiejų Tautų Respublika pasiekė daug pergalių prieš žymiai didesnes priešo kariaunas.
Kadangi karyba LDK buvo kilmingųjų privilegija, o valstybės iždo lėšomis surinkti daug samdinių taip pat nebuvo galima, husarams tekdavo kautis su žymiai gausesniu priešu. Vienam husarui tekdavo daugiau kaip po šešis priešus.
Kadangi husarų dalinius sudarė turtingesni bajorai, jie patys susimokėdavo už šarvus ir ekipuotę, karius samdydavo iš smulkesnės bajorijos, o šie dar turėjo atsivesti ir numatytą skaičių raitų vyrų kurie husarui tarnavo kaip ginklanešiai.
Pagal tradiciją išlaidos už ietis buvo apmokamos karaliaus lėšomis. Kitaip tariant, husarija buvo viduramžių riterių tradicijos tąsa.
Apie husariškų iečių gamybą šiandien informacijos išlikę nedaug, tačiau žinoma, kad dažniausiai ietys buvo daromos iš eglių, jaunų ir tiesių medelių. Ietys buvo gaminamos iš dviejų dalių ir tuomet klijuojamos.
Ginkluotės meistrai drūtgalyje išgręždavo kiaurymes. Ietys buvo tuščiavidurės, kad būtų lengvesnės. Rankai apsaugoti meistrai išpjaudavo apskritą medinį rutulį ir jį užmaudavo ant ieties kaip skydelį, o ietis ir specialios formos husariškas skydas buvo puikiai pritaikyti naudoti kartu.
Plieninis ietigalis suteikdavo dar didesnę žudomąją galą, o, kad nelūžtų smūgio metu, meistrai pačią ietį sutvirtindavo metalu ir apvyniodavo odiniais diržais. Dėl grožio kartais net paauksuodavo.
Ant iečių raiteliai užsirašydavo vardus, inicialus. Po mūšio radus sveiką, iš rankų išmuštą ietį husaras galėjo susilaukti ir pašaipų.
Legendinės ietys vis tiek lūždavo nepaisant įvairių būdų jas sutvirtinti ir dažnai antro mūšio nesulaukdavo, todėl ginklanešiai mūšio lauke turėdavo paruošę vežimus su naujomis ietimis.
Pavyzdžiui po Vienos mūšio Jonas Sobieskis gyrėsi, kad 6000 lenkų husarų, ginkluotų ietimis puolė turkus, o po puolimo tik 12 iečių liko sveikos. Jei ietis nelūždavo susidūrimo metu, raiteliui atsirasdavo didelė tikimybė būti nusviestam nuo žirgo.
Kovos subtilybės
Husarai ataką pradėdavo jodami lėtai ir laisva forma, palaipsniui greitėdavo ir artėdavo vienas prie kito suformuodami glaustą rikiuotę, taip į priešą įsirėždami su didžiausia jėga, o puolimą paremdavo lengvosios kavalerijos, kazokų daliniai.
XVI a. muškietos ir arkebuzos dar buvo silpnos ir husarų šarvus pramušdavo tik 20-50 metrų atstumu, taigi kartą iššovusi priešo rikiuotė daugiau nebespėdavo užsitaisyti – tam reikėjo kiek mažiau nei minutės.
Dažnai pėstininkai savo šūviais husarų šarvų net nepramušdavo.
Dažnai pėstininkai savo šūviais husarų šarvų net nepramušdavo.
Taip nutikdavo pėstininkų nervams neišlaikius. Tada jie iššaudavo per anksti ir vėl užsitaisyti nebespėdavo, nes husarai buvo jau per daug priartėję.
Husarai tuo ir naudojosi – stengėsi pulti priešą tuomet, kai jo šaulių linijos keisdavosi.
Nors priešas šauliams atsitraukus rikiuotės gale dar išstatydavo savo ietininkus, ant kurių turėjo pasismeigti puolantys husarai, tačiau LDK husarų ietys buvo kur kas ilgesnės, todėl sėkmingai triuškindavo pėstininkų rikiuotes.
Atlikę ataką husarai persigrupuodavo ir vėl puldavo, kol galutinai sutriuškindavo priešą.
1605 m. Kircholmo (dab. Salaspilio) mūšio metu švedai tapo gudresni ir prieš LDK ir Kuršo karius jau naudojo olandiškojo pavyzdžio rikiuotes su keliomis pasikeičiančių muškietininkų eilėmis.
Tačiau ir tai nepadėjo atsilaikyti prieš LDK kavaleriją – 300 husarų perskrodė Švedijos kariuomenės centrą ir padalino ją į dvi dalis.
Švedų kariuomenė buvo visiškai sutriuškinta, o Ryga ir Livonija buvo išvaduota.
XVII a. po Švedijos karaliaus Gustavo II Adolfo (1611–1632) kariuomenės reformos priešui išmokus nuo jų apsiginti bei pagerėjus šaunamųjų ginklų kokybei ir galiai husarų daliniai prarado reikšmę.
Švedai pradėjo taikyti naują kovos su husarais taktiką – rikiuotėse sutelkė daugiau šautuvais ginkluotų pėstininkų, pradėta naudoti ir vadinamoji karė rikiuotė, kuomet nuo kavalerijos pėstininkai ginasi iš visų pusių, t.y. išsirikiavę kvadratu ir atsišaudo šaunamaisiais ginklais.
Tačiau kovose su Maskva ir Turkija husarai ir toliau išliko svari jėga, o 1621 m. sunkiųjų raitelių skaičius ATR kariuomenėje buvo rekordinis – net 8000 husarų.
Tais pat metais prie Chotino (Ukraina) jungtinė ATR kariuomenė su maždaug 35 tūkstančių karių bei dar tiek pat Ukrainos kazokų vadovaujami LDK didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus įsitvirtino prie Chotino tvirtovės, gynėsi nuo 220 tūkstančių Osmanų imperijos karių puolimo ir rengė husarų kavalerijos kontratakas.
Priešui patyrus didelių nuostolių buvo sudaryta taika ir apsaugotos pietinės Respublikos sienos.
Išvadavo Respubliką nuo Maskvėnų invazijos
1654-1667 m. Beveik visą Abiejų Tautų Respubliką išskyrus nedidelę teritoriją prie sienos su Osmanų imperija buvo okupavę Rusijos ir Švedijos kariuomenės. Lietuvai ir Lenkijai tai buvo pats sunkiausias laikotarpis, kurį sekė nuolatinės kovos.
Tačiau 1660 m. buvo pasirašyta Olivos taika su švedais, o Jonas Kazimieras atsisakė pretenzijų į Švedijos sostą. Švedai jau buvo nusilpę ir buvo galima visą LDK-Lenkijos kariuomenę sutelkti kovai prieš rusus.
Tuomet prasidėjo virtinė ATR pergalių. P.Sapiegos ir S.Čarneckio pakankamai sėkmingai vadovaujami ATR husarai triuškino caro karius rytuose, Baltarusijos-Ukrainos žemėse.
Persilaužimas įvyko tuomet, kai 1660 m. rusų kariai nesėkmingai bandė šturmuoti LDK tvirtovę Liachovičiuose, o birželio 28 d. netoliese vykusiame Polonkos mūšyje juos visiškai sutriuškino LDK – Lenkijos husarai.
Šiame mūšyje pasiektas karybos rekordas – vienas iš husarų ietimi pervėrė net 6 priešus!
Šiame mūšyje pasiektas karybos rekordas – vienas iš husarų ietimi pervėrė net 6 priešus!
Atsigavusi po dvigubos okupacijos Abiejų Tautų Respublika sugebėjo sustiprėti ir 1683 m. išgelbėjo Vieną iš Osmanų imperijos apgulties.
Mūšis laimėtas lenkų husarų pagalba. Tiesa, dėl LDK etmonų nesutarimų su J.Sobieskiu lietuvių kariuomenė šiame mūšyje nedalyvavo, nors buvo netoliese.
Keičiantis karybai husarų vaidmuo sumenko
Sunku pasakyti, kuris mūšis ATR husarams buvo paskutinis. Jie dar kovėsi keliuose ATR pilietinio karo mūšiuose Šiaurės karo metu (kova tarp Augusto II remiamo Rusijos ir Saksonijos bei Stanislovo Leščinskio remiamo švedų).
Po 1702 m. Klišovo mūšio husarų skaičius ženkliai smarkiai sumažėjo, o tikriausiai paskutiniu husarų mūšiu galime laikyti 1706 m. spalio 29 d. kautynes prie Kališo, kai Augusto II vadovaujama Abiejų Tautų Respublikos, rusų ir Saksonijos sąjungininkų armija sutriuškino jungtinę Stanislovo Leščinskio lenkų ir švedų kariuomenę.
Vėliau, išaugus pėstininkų svarbai mūšio lauke, šie daliniai tapo nebereikalingi ir liko tik kaip rūmų ir paradų puošmenos, naudoti kilmingųjų bei valdovų ceremonijose, laidotuvėse.
Taip buvo iki pat 1776 metų, kol husarus valstybiniu dekretu buvo nuspręsta pakeisti kovai labiau tinkamais ulonų daliniais.
P.S. Norintiems geriau įsivaizduoti, koks tai buvo laikmetis, siūlau pažiūrėti lenko Jerzy Hoffmano režisuotus filmus „Ugnimi ir kalaviju“ bei „Tvanas“. Geriausia – originalo kalba.
Ten filmas ir ne viskas taip tikslu kaip iš tiesų būta – filme vaizduojama apranga daugeliu atvejų per daug puošni karybai, todėl daugiau paradinė, išeiginė nei kovinė. Vis dėlto ji puikiai atspindi laikmetį.
Dėl istorinių detalių vaizdavimo jau kita tema, taip pat reikia nepamiršti, kad tai kinas – realybėje senovės karyba buvo žymiai žiauresnė.
____________________________________________________________________
Straipsnio autorius Šarūnas Subatavičius – archeologas, dabar VU istorijos magistrantas. Domisi Lietuvos ir regiono praeitimi, Europos numizmatika, senųjų Pietų Amerikos kultūrų archeologija. Rašo tinklaraštį praeitiespaslaptys.lt.
