Pirmąją dalį apie pirmuosius mums žinomus lietuviškos kilmės vardus, tai, kaip dalis jų tapo pavardėmis, Bažnyčios ir politikos vaidmenį renkant vardus iki nepriklausomybės laikotarpio galite paskaityti čia:
Lietuvių vardų istorija: kaip jie tapo pavardėmis ir kas buvo populiariausia? (I dalis)
– Ar po sovietmečio, jau artėjant nepriklausomybei, per vardus nepasijuto ir užsienio kultūrų troškimas?
– Užsienio troškimas juntamas anksčiau – dar 6-ojo dešimtmečio pabaigoje–7-ajame dešimtmetyje buvo dažnai suteikiami vardai su priesagomis -ita, -eta, pavyzdžiui, 7–8 dešimtmečiais dažni vardai Loreta, Edita, o su -ita, -eta daryti vediniai ir iš lietuvių kilmės pamato, pavyzdžiui, nuo 6–7 dešimtmečio Lietuvoje atsiranda Algita (iš Algė, kuri yra Algimantės trumpinys), Eglita (iš Eglė), Raseta (iš Rasa), Vaineta (iš Vainė, kuri yra Vainoros trumpinys).
Tai rodo, kad skolinti vardai ne tik plito Lietuvoje, bet ir veikė lietuvių vardų darybą. Kartais pakakdavo filmo ar kūrinio, kad vardas paplistų, kaip pavyzdžiui, sovietmečiu po filmo „Don Sezaras de Bazaras“ išpopuliarėjo vardas Gitana, kuris siejamas su ispanų gitano, čigonas, arba vardas Anželika, po knygos „Anželika, angelų markizė“.
Kita vertus, nebuvome taip uždaryti, ypač sovietmečio antroje pusėje, kaip galėtų dabar pasirodyti: žmonės žiūrėjo filmus, kur veikė kitų kalbų, kultūrų personažai, taip pat iš Vakarų pasiekdavo ne tik muzikiniai kūriniai, radijas, kurio buvo klausomasi slaptai, bet ir pogrindžio literatūra.
Čia radę užsienietiškai atrodančių vardų tėvai galėjo juos suteikti ir savo vaikams. Aišku, tai nebuvo masinis reiškinys, kaip intensyviai plinta skolinti vardai dabar, bet poveikis jau buvo matomas.
– Kokie popkultūros reiškiniai tuo metu darė įtaką tėvams, kai jie rinko vaikams vardus?
– Vėlgi – klausimas, ką laikysime popkultūra. Iš pradžių, kai atsirado daugiau laisvės televizijoje, radijuje, vėliau pradėjo vykti įvairūs realybės šou, man rodos, kad daugiausia žiūrėjome į savo žmones – vietines žvaigždes, žiniasklaidos atstovus, dainininkus – jie turėjo didelę įtaką.
Aišku, kad Andriaus vardas buvo susijęs ne tik su Mamontovu, nes susikūrus grupei „Fojė“, kurios vokalistu buvo Andrius Mamontovas, vardo Andrius populiarumas jau krito, bet žvaigždžių įtaka vis tiek buvo didelė. Vėliau, kai daugiau žmonių išmoko anglų kalbą, vis dažniau ėmė išvykti į Europą, Jungtines Amerikos Valstijas, plito interneto kultūra, tarp vardų atsirado vis daugiau ir daugiau įvairovės.
Kai buvo iškovota nepriklausomybė, plačiai žinomi kunigaikščių vardai nusistūmė į šoną – atsirado kitų dvikamienių mada, nes žmonės pradėjo ieškoti įvairesnių vardų. 10 dešimtmetyje vardų Mindaugas, Vytautas populiarumas po truputį mažėjo, plito Tautvydo, Domanto, Eimanto vardai, nors jų dažnumas neprilygo ankstesniam populiarų dvikamienių vardų dažnumui.
Žinoma, negalime sakyti, kad žmonės metėsi į naujausias madas ir pradėjo mėgdžioti amerikiečius, bet kitos kultūros, ne vien anglakalbė, jiems tikrai patiko.
Labai geras pavyzdys yra vardų Dovydas ir jo variantų Deividas, retesnio Deivydas populiarumas, nes 1993 m. vardas Deividas buvo pasiekęs savo populiarumo viršūnę (duotas beveik šešiems šimtams berniukų) ir tuo metu beveik per pusę viršijo vardo Dovydas populiarumą.
Kaip žinia, Dovydas – mums įprastas hebrajiškas, krikščioniškas vardas, tačiau Deividas, taip pat Deivydas yra iš anglų kalbos perimtos ir sulietuvintos vardo Dovydas formos. Taigi tuo metu vardo forma Deividas buvo gražesnė, žmonėms priimtinesnė nei įprasta Dovydo forma ir dėl to dažnesnė.
Man labai gaila, kad tuo metu dar iš sovietmečio buvo likęs kalbininkų įprotis ignoruoti naujus, skolintus vardus, kurie plito to meto Lietuvos vardyne ir turėjo poveikio formuojantis naujiems asmenvardžiams. Jeigu tuo metu būtų pripažintas toks reiškinys, kad Lietuvoje intensyviai plinta iš kitų kalbų perimtos mums įprastą vartoseną turinčių vardų formos, ir apie tai plačiau kalbėta, rašyta, o ne vien krituota, gal dabar turėtume mažiau šio vardo variantų.
Tai, kad turime ir Deividą, ir Deivydą, yra realybės neigimo ir ignoravimo rezultatas – manau, reikėjo patarti, kuris variantas yra geresnis, papaskoti, kokių dar tokio tipo vardų turime, pasiūlyti retesnių, mažiau duotų vardų, nors, aišku, vertinti praėjus laikui yra lengva; taip pat reikia nepamiršti, kad tuo metu buvo ir didelė duomenų prieinamumo, sisteminimo problema, taip pat vis dar jausta didelė grėsmė lietuvių kalbai.
Vis dėlto pozicija – laikyti kitose kalbose susidariusias įprastų vardų formas negerais, svetimais lietuvių kultūrai asmenvardžiais – padarė negerą darbą, nes tėvai vaikams rinko jiems patinkančius vardus, tai rodo jų skonį, supratimą. Beje, tokių formų – įprastų vardų variantų iš anglų, taip pat italų ir kitų kalbų radosi ir kitose šalyse, taigi šis reiškinys yra visuotinis Europos vardyne ir dėl jo mes nesame nei unikalūs, nei išskirtiniai.
Mano supratimu, mūsų unikalumas ir yra vaikams iki šiol plačiai duodami lietuvių kilmės vardai, mūsų gebėjimai tuos vardus kurti ir atrasti iš supančios gamtos, aplinkos. Mane labai žavi, kad tėvai savo vaikams kuria naujus dvikamienius vardus, pavyzdžiui, Auksvaidė, Justautė, Tumantas, naujais vardais tampa lietuvių kalbos žodžiai, pavyzdžiui, Aguona, Perkūnija, Sniegas, vietovardžiai, pavyzdžiui, Lomena, Tauragnas.
– Kas dar darė įtaką tėvams po nepriklausomybės? Kokios buvo juntamos mados?
– Labai įvairios. Po nepriklausomybės vėl atsirado mada vaikus vadinti dviem vardais, pavyzdžiui, Indrė Marija, Monika Milda, Žymantė Ona. Taip pat radosi daugiau vardų, jų formų įvairovės, nors ji dar nebuvo labai didelė. Kita vertus, kai tėvai vaikams vėl ėmė duoti du vardus, tai šie vardai galėjo būti ne tik skirtingi – lietuviškas ir skolintas, bet ir abu lietuviški, pavyzdžiui, Milda Aistė, ir abu skolinti, pavyzdžiui, Sandra Barbora.
Pastebima, kad nuo pat nepriklausomybės ir šiek tiek anksčiau populiariausių vardų dažnumas krito. Tarkim, 1993-aisiais populiariausias mergaičių vardas buvo Viktorija – tai universalus lotyniškos kilmės vardas, jo pamatas yra lotynų victoria, pergalė, ir jis be estetinio kriterijaus mums rodo, kad mes, lietuviai, laimėjome prieš sovietus ir jų santvarką.
Taigi 1993 metais vardu Viktorija buvo pavadinta daugiau nei aštuoni šimtai mergaičių, bet jeigu pasižiūrime į vėlesnių metų statistiką, pavyzdžiui, 2000-uosius, kai dažniausias mergaitės vardas yra Gabrielė, duotas beveik šešiems šimtams mergaičių, paties populiariausio vardo dažnumas yra kritęs.
Dar vėliau dažniausių vardų populiarumas krenta toliau: pavyzdžiui, 2015 metais dažniausias mergaitės vardas yra Emilija, duotas kiek daugiau nei keturiems šimtams mergaičių. Ką tai rodo? Kad tėvai stengiasi vaikams duoti vis įvairesnius ir retesnius vardus. Jiems svarbu, kad vardas nebūtų dažnas, kad klasėje nebūtų 3-ijų Daivų ir 4-ių Linų. To tėvai pradeda vengti labai stipriai, taip pat, žinoma, mažėja ir gimstamumas.
Šis reiškinys yra ne tik pas mus, bet ir visose kitose šalyse – tai bendra tendencija. Pačių dažniausių vardų skaičius nuo XX amžiaus pradžios visą laiką mažėjo. Laikui bėgant tas skaičius krito – tarkim, XVII amžiuje pačiu dažniausiu vardu galėjo būti pavadinta apie 10-12 procentų populiacijos, o šiandien lieka gerokai mažiau, pavyzdžiui, minėtas dažniausias 2015 metų vardas Emilija apima 2,4 procento tų metų mergaičių vardyno.
Kitas reiškinys, kuris pasirodė nepriklausomybės laikotarpiu, yra vardų variantiškumas – vardai ėmė įgyti vis daugiau variantų. Aišku, kad daugeliu atveju yra viena vardo forma, pavyzdžiui, Viktorija, Gintarė, Monika, Agnė ar Laura, ir šie vardai 10 dešimtmečio pradžios Lietuvoje variantų neturi. Vis dėlto vardų variantų ima rastis.
Vieni jų atsiranda kaip ir anksčiau, kai tėvai užrašo gimtojoje aplinkoje vartojamą formą, pavyzdžiui, mišrioje šeimoje gimęs berniukas gali būti dokumentuose užrašytas Andriumi, Andrėjumi ar Andžejumi ir tai priklauso nuo šeimos susitarimo, žmonių požiūrio, vienos ar kitos kalbos prestižo šeimos rate ir panašiai.
Žmonės, vadindami vaikus, ne vien tik suteikia to paties vardo variantą, bet kartais stengiasi tą vardą paversti įmantresniu jį keistai užrašydami. Tarkim, 1993-iais metais turime vardus Odeta ir Odetta arba Jurgita, Jurgyta ir Jurhita.
Tuo metu matomos variantiškumo mados, kurių dalis rodo žmonių apsirikimus, perrašos atvejus, bet jau galimas įžvelgti ir įmantrumo, vardų originalumo siekius. Tuo tarpu XXI amžiaus antro dešimtmečio vardyne tokių vardų variantų yra gerokai daugiau.
Atlikėjos Iglės populiarumas vardyne pastebimas – šis vardas į viršų šovė labai smarkiai
– O kaip mados vėjai keitėsi nuo 2000-ųjų? Gal ir čia atsimenate atvejų, kad popkultūra darytų didesnę įtaką tėvams? Tarkim, meksikietiški serialai?
– Iš pradžių žmonės labai žiūrėjo meksikietiškus serialus. Specifiniai vardai, kaip Izaura, Alondra, Milagara, didelio populiarumo Lietuvoje nesulaukė, nors serialai su šiomis herojėmis buvo žiūrimi. Vis dėlto serialuose vardų, kurie yra panašios formos į mums įprastus vardus arba sutampa su lietuvių kalboje vartojamomis vardų formomis, taip pat būdavo.
Man sunku pasakyti, kiek poveikio turėjo būtent serialų mada, tačiau jai prasidėjus, pavyzdžiui, vardas Marija tapo populiaresnis. Žinoma, šio vardo dažnumą galėjo lemti lietuvių rodomas pamaldumas, pagarba religijai, galimybė vardais rodyti savo religines nuostatas, tačiau Marijos vardo padažnėjimo laikotarpis yra sutapęs ir su serialų, kuriuose dažnai buvo veikėja Marija, masinio žiūrėjimo laikotarpiu. Reikėtų apklausti Marijos vardą davusius tėvelius, kodėl jie nusprendė rinktis tokį vardą, ir tada paaiškėtų jo davimo priežastys, o kol kas jas galima tik įtarti.
Dėl Lietuvos žvaigždžių – taip, žvaigžės buvo, bet vardynui didelės įtakos nepadarė.
XXI amžiaus 1-asis dešimtmetis buvo Merūno laikas, bet Merūnų smarkiai nepadaugėjo, tarp dažniausių vardų jis neatsirado. Taip pat vieną iš realybės šou „Akvariumas“ laimėjo Džordana Butkutė, kuri jau ir anksčiau buvo žinoma ir populiari. Ar po to smarkiai padaugėjo Džordanų? Ne.
Tiesa, atlikėjos Iglės populiarumas vardyne pastebimas – šis vardas į viršų šovė labai smarkiai. 2017-aisiais Iglė laimėjo muzikinį projektą „X faktorius“, ir 2019-aisiais vardas Iglė sukosi apie 20 vietą, o vėliau 2020-aisiais jau šoko į 10-ą vietą pagal populiarumą. Taigi tokių atvejų tikrai būna, bet jie nėra nei masiniai, nei visuotiniai.
– Užduosiu tą banalųjį klausimą. Kas madinga šiemet?
– Atsakymas: nežinau. Dabar yra 2021-ųjų metų gruodis. Paprastai, pagal bendrą tvarką, kai kalbame apie populiariausius metų vardus, tikrus duomenis galime aptarti po balandžio 1 dienos. Kodėl? Todėl, kad tėvai turi teisę registruoti vaikus tris mėnesius po jų gimimo. Dėl to tai, apie ką kalbame, nebūtų galutiniai vardyno duomenys.
Kai žiniasklaida išplatina žinią, kad, tarkim, paskelbti populiariausi pirmojo pusmečio vardai, jie taip pat būna netikslūs. Ši statistika kiek iškreipta, nes joje egzistuoja tarpas. Dėl to ir apie šių metų statistiką kalbėti ir jos komentuoti dar negaliu.
– Galbūt pastebėjote, kad pandemija būtų padariusi įtakos tėvams, renkantiems vardus? Esu mačius ne vieną pajuokavimą apie dukrą Koronę.
– Abejoju, ar tėvai savo vaikams suteikė tokius vardus kaip Koronė – žmonės dar nėra tokie išprotėję, jie myli savo vaikus ir gerai, labai pragmatiškai, ypač šiais laikais pagalvoja jiems duodami vardus. Jeigu kas nors užsimanytų vaiką pavadinti Korone, lengva ranka tokio vardo neregistruotų, nes šis vardas turi siejamas su neigiamos reikšmės žodžiu.
Mūsų vardų registre yra užfiksuotas vardas Kovydas. Tiesa, šis vardas vaikams buvo suteiktas dar prieš pandemiją.
Nors atsimenu tokius atvejus – mūsų vardų registre yra užfiksuotas vardas Kovydas. Tiesa, šis vardas vaikams buvo suteiktas dar prieš pandemiją. Kovydas iš tiesų yra įprastas, tik labai retas dvikamienis asmenvardis, sudarytas iš dėmenų ko- ir vyd-. Susiklosčius dabartinei situacijai šis vardas sutapo su ligos pavadinimu.
– O kas nors galėtų tokio vardo nepatvirtinti?
– Toks vardas galėtų būti atmestas pirmiausia metrikacijos biure dėl jo pamato neigiamos reikšmės ir tėvai būtų nusiųsti konsultuotis su Valstybine lietuvių kalbos komisija. Aišku, komisija stengtųsi įsiklausytų į motyvaciją – gal Koronę tėvai sieja su, tarkim, karūna (juokiasi) ir tada svarstytų, bet paprastai žmonės tokių vardų vaikams neduoda. Norėdami duoti išskirtinį vardą dabartiniai tėvai randa kitų būdų.
– Koks keisčiausias, ribinis vardo suteikimo atvejis, kurį girdėjote?
– Vienas vardas gali būti keistas vieniems, kitas – kitiems. Esu vardų tyrėja, žiūriu, kokie vardai yra, kokia jų įvairovė. Kuo didesnė ta įvairovė, tuo man gražiau, visada žaviuosi tėvų duodamais naujais lietuviškais vardais. Iš naujų dvikamienių vardų esu radusi Lokimantą ir galvojau: Dieve tu mano, čia man labai gražus vardas, pirmasis dėmuo lok- sietinas su lokiu ir antrasis kamienas mant – yra įprastas, kaip Vidmantas, Virmantas, Skirmantas! O kokia nors mamytė gal galėtų pasakytų, kad čia didžiausios nesąmonės, ko tik žmonės neprigalvoja.
Tiesa, atsimenu atvejį, kai tėvai savo vaikui norėjo suteikti „Drakonų kova Z“ veikėjo Goku vardą. Pridėtų galūnę -as, viskas būtų gerai – juk jeigu žmogui patinka animaciniai filmai, niekas taip vaikų vadinti nedraudė.
Galbūt patriotiškai nusiteikusiam piliečiui tas vardas atrodys nekaip, bet dėl skonio ginčytis negalima. Paprastai pati atsiriboju nuo vertinimų gražu / negražu – jeigu nėra klaidų, neįprastos lietuvų kalbai vardo rašybos, vardas rodo vaiko lytį, tai viskas yra skonio reikalas.
Straipsnis parengtas iš VLKK vykdomos Lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programos lėšų
