„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Lietuvos konsulatas Vilniuje prieš 80 metų: nuo vizų pabėgėliams iki veiklos pogrindyje

Prieš 80 metų Vilniuje veikė Lietuvos generalinis konsulatas. Institucija buvo atidaryta Vilniui vis dar esant Lenkijos sudėtyje, Vilniui patekus į sovietų nagus veikė pogrindyje, o kraštui grįžus į Lietuvos sudėtį buvo uždaryta. Visa tai įvyko vos per porą mėnesių. Trys konsulato darbuotojai per tą laiką spėjo ir gelbėti Lenkijos gyventojus nuo karo, ir būti visiškai atskirtais nuo Kauno, ir padėti parengti Vilniaus kraštą prijungimui prie Lietuvos.
„Žoržo“ viešbutis Vilniuje, kuriame buvo įsikūręs Lietuvos generalinis konuslatas.
„Žoržo“ viešbutis Vilniuje, kuriame buvo įsikūręs Lietuvos generalinis konuslatas. / VRVA, F. 2-1556-169. Vilniaus regioninio valstybės archyvo nuotr.

Apie Generalinio konsulato veiklą, 15min papasakojo Lietuvos istorijos instituto mokslininkė, istorikė Vitalija Stravinskienė.

– Ar apie Lietuvos generalinį Konsulatą Vilniuje galvota iki Antrojo pasaulinio karo pradžios?

– Lietuvos generalinio konsulato Vilniuje idėja pasirodė užmezgus diplomatinius santykius tarp Lietuvos ir Lenkijos, 1938 metais. Vienas iš susitarimo tarp Lietuvos ir Lenkijos punktų buvo diplomatinių institucijų atidarymas, tai yra Lenkijos generalinio konsulato Klaipėdoje ir Lietuvos generalinio konsulato Vilniuje. Idėja kristalizavosi jau 1939 metais, tačiau pasikeitus politinėms aplinkybėms, kalbu apie Klaipėdos krašto netektį, visi reikalai su konsulatu buvo atidėti iki tų pačių metų rudens. Veikti konsulatas pradėjo rugsėjo pirmąją dieną, o pats konsulas į Vilnių atvyko rugsėjo 9 dieną, bet kadangi tai buvo savaitgalis, funkcijas vykdyti pradėjo nuo pirmadienio, rugsėjo 11-osios – konsulines funkcijas, pirmuosius vizitus, prisistatymą, interesantų priėmimą ir visas kitas pareigas.

– Tai Lietuvos generalinis konsulatas Lenkijos teritorijoje pradėjo veikti būtent tuo metu, kai į Lenkiją žengė dvi kariuomenės

– Taip, tačiau kad konsulatas veiks buvo žinoma jau gerą pusmetį prieš tai. Jo atidarymas truputi „vėlavo“ tiktai dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių. Bet buvo žinoma, kad jis tikrai veiks. Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona 1939 metų rugpjūčio 22 dieną išleido dekretą, kuriuo generaliniu konsulu paskyrė daktarą Antaną Trimaką.

Viešo naudojimo nuotr./Antanas Trimakas
Viešo naudojimo nuotr./Antanas Trimakas

– O kodėl Lietuvos generalinis konsulatas Lenkijoje nuspręstas kurti būtent Vilniuje?

– Šiuo klausimu yra atlikti istoriniai tyrimai, daugiausiai pasidarbavo profesorė Sandra Grigaravičiūtė. Ji iškėlė kelias konsulato įsteigimo Vilniuje versijas. Viena iš jų buvo lietuvių Vilniuje ir Vilniaus krašte globa, parama jiems bei tolesnė diplomatinių santykių tarp Lietuvos ir Lenkijos tąsa. Tuo rūpinosi Lietuvos pasiuntinys Varšuvoje daktaras Jurgis Šaulys, kadangi įsteigus Vilniuje konsulatą būtų palengvėjęs darbas. Norint gauti vizas vietiniams lietuviams ir kitiems interesantams nebereikėtų važiuoti į Varšuvą, viską būtų galima sutvarkyti Vilniuje. Man tai atrodo reali versija. Užmezgus diplomatinius santykius tarp abiejų valstybių buvo sutarta atidaryti du konsulatus, tačiau Lietuvos pusė dėl objektyvių priežasčių vėlavo savo įsipareigojimą įgyvendinti.

– 1938 metų konstitucijoje parašyta, kad Vilnius yra Lietuvos sostinė. Ar generalinio konsulato įsteigimas Vilniuje nepamynė šios nuostatos?

– Ne, konsulato steigimas nereiškė, kad Lietuva atsisakė pretenzijų į Vilnių ir Vilniaus kraštą. Čia tokią versiją viename iš savo darbų yra iškėlęs profesorius Arūnas Gumuliauskas, esą įsteigdama konsulatą Lietuva atsisakė savo teisių į Vilnių. Tačiau diplomatinės institucijos įsteigimas nereiškia kažkokių konkrečių teritorijų atsisakymo.

Šiuo atveju pirmasis argumentas dėl to, kad Lietuva tikrai neatsisakė pretenzijų, yra jau minėtas Lietuvos Konstitucijos straipsnis, kad Vilnius yra Lietuvos sostinė.Antrasis argumentas – 1938 metais Lietuvos Vyriausybė, vadovaujama Vlado Mirono, taip pat ir Lenkijos pusei ne kartą akcentavo, kad Lietuvos Vyriausybės pozicija teritoriniu klausimu nesikeičia ir išlieka tokia pati. Tai reiškė, kad Lietuva neatsisakė teisių į Vilnių, Vilniaus kraštą, o Lenkijos diplomatai ir politikai tą puikiai suvokė ir priėmė. Dar vienu argumentu galima laikyti Lietuvos Respublikos Prezidento Antano Smetonos poziciją. Jis skiriamuosius raštus iš Lenkijos pasiuntinio Francišeko Charvato norėjo priimti būtent Vilniuje. Poziciją jis pakeitė tiktai Lietuvos diplomatų įkalbėtas ir skiriamuosius raštus priėmė Kaune, tačiau jo principinė nuostata buvo, kad tai galima atlikti Vilniuje. Tai parodo Lietuvos vadovo poziciją ir požiūrį į Vilniaus klausimą.

– Kaip atrodė konsulato veikla iki rugsėjo 19 dienos, kai Raudonoji armija įžengė į Vilnių?

– Čia galima išskirti ir kalbėti apie du trumpus konsulato veiklos etapus. Vienas yra nuo rugsėjo 11 iki 19 dienos, kai Raudonoji armija užėmė Vilnių. Visi gyventojai žinojo, kad Raudonoji armija artėja, mieste kilo panika. O antrasis etapas – nuo rugsėjo 20 iki spalio 27-osios, kai Vilniuje šeimininkavo sovietinė valdžia, iš kurios Vilnius ir Vilniaus kraštas faktiškai buvo perimtas 1939 metų spalio 27 dieną.

Kai į Vilnių įžengė Lietuvos kariuomenė ir atvyko įvairių institucijų atstovai, konsulatas liovėsi veikęs.

Konsulatas normaliai veikė būtent tuo pirmuoju etapu, iki sovietinės kariuomenės įžengimo. Tada vykdė konsulines funkcijas (išduodavo vizas), teikė pagalbą, įvairią informaciją, koordinavo lietuvių veiklą. Antruoju etapu veikla buvo daugiau suvaržyta, galima sakyti „pogrindinė“, nes konsulas neturėjo ryšio su Kaunu, jis buvo atkirstas. Sovietinė valdžia norėjo represuoti konsulą, liepė jam išvykti į Baltarusiją, jam nesutikus – į Maskvą. Konsulas siūlėsi grįžti į Kauną, jei jis nepageidaujamas, tačiau politikės aplinkybės bylojo ką kita. Vietinė sovietinė valdžia nesiryžo to padaryti, tad konsulas toliau vykdė savo pareigas, tačiau labai ribotoje erdvėje ir ribotomis galimybėmis.

Konsulas stengėsi ginti Lietuvos valstybės ir piliečių teises. Kreipdavosi dėl žmonių areštavimų ar paleidimo iš kalėjimų, paieškos, jeigu vietos lietuviai kažkur dingdavo be žinios, taip pat stengėsi stabdyti masinį turto grobstymą. Kaip žinia, tuo laikotarpiu nukentėjo labai daug Vilniaus kultūros, mokslo, švietimo, ūkio institucijų. Turtas buvo grobstomas masiškai ir vežamas į Baltarusijos teritoriją. Konsulas su pagalbininku, sekretoriumi Viktoru Čečeta, kreipdavosi į sovietinės valdžios atstovus ir bandė stabdyti šį procesą, tačiau kadangi neturėjo realių galių, jo kreipimaisi likdavo be atsako. Konsulas buvo ignoruojamas.

Taip pat Lietuvos generalinis konsulatas buvo atkirstas komunikacine prasme ir neturėjo ryšio su Kaunu. Konsulas prašydavo Vilniaus lietuvių, kurie pasiekdavo Kauną aplinkiniais keliais, tarpininkauti ir susisiekti su Užsienio reikalų ministerija bei informuoti apie padėti Vilniuje. Taip pat prašydavo, kad jam iš Kauno suteiktų instrukcijų, kaip jis turėtų veikti ir ką turėtų daryti. Tos instrukcijos, aišku, vėluodamos, bet pasiekdavo konsulą.

– O kas jose būdavo rašoma? Ką jis turėjo veikti ir kaip?

– Atstovauti Lietuvos interesams. Kai tapo aišku, kad sovietinė valdžia perduos Vilnių ir Vilniaus kraštą 1939-ųjų spalio 10-sios savitarpio pagalbos sutarties pagrindu, kai spalio 16 d. įsigaliojo Lietuvos teisinė jurisdikcija, konsulas turėjo ginti Lietuvos interesus: stabdyti valstybinio turto grobstymus, ginti Lietuvos piliečius, jei juos areštuodavo ar uždarydavo į kalėjimą. Konsulas kreipdavosi dėl jų paleidimo arba informacijos apie juos suteikimo. Jis vis tik buvo oficialus Lietuvos atstovas Vilniuje ir jo krašte.

– Ar pasitaikydavo daug tokių areštavimų, kad konsulas turėtų dėl to kreiptis į sovietinę valdžią?

– Sovietinė valdžia pradėjo represuoti žymesnius asmenis Vilniuje. Yra žinoma, kad per pusantro sovietinės valdžios valdymo mėnesio buvo areštuoti keli šimtai žmonių (lenkų, lietuvių, baltarusių ir kt.), tame tarpe ir lietuvių veikėjai, tokie, kaip Konstantinas Stašys, Rapolas Mackonis. Jie buvo talpinami į kalėjimą Balstogėje, o jų likę šeimos nariai ar giminės bei draugai, prašydavo konsulo intervencijos. Vis dėlto, kai kreipiamasi, kai domimasi žmogaus likimu, egzistavo šansas, kad suimtasis atgaus laisvę.

– Noriu pasiteirauti apie Vilniaus atitekimo Lietuvai. Kaip konsulas reagavo, kai buvo paskelbta apie Vilniaus krašto grąžinimą? Kaip atrodė konsulatas ir ar jis kaip nors prisidėjo prie Vilniaus lituanizavimo?

– Kaip minėjau, konsulatas veikė labai trumpai, du mėnesius. Jis veikė Gedimino prospekte, tuometiniame „Žoržo“ arba „Jurgio“ viešbutyje (tuo metu A.Mickevičiaus g. 20, dabar – Gedmino prospektas Nr. 20), antrame aukšte. Konsulas, kaip oficialus Lietuvos atstovas, iš tiesų padarė parengiamuosius darbus, kai Lietuvos valdžia ir institucijos ruošėsi perimti administravimą, tai yra iki spalio 27 dienos – juk reikėjo numatyti, kur kas įsikurs, kaip vyks visas tas procesas, kas pasveikins įžengusius Lietuvos atstovus ir taip toliau.

Konsulas suorganizavo iškilmingą sutikimą, kartu su kitais konsulato darbuotojais dalyvavo ir šventose mišiose Aušros Vartuose, rengė kitų šalių diplomatinio korpuso pasveikinimą ir įvairių etninių grupių gyventojų sveikinimus ir panašiai. O kai į Vilnių įžengė Lietuvos kariuomenė ir atvyko įvairių institucijų atstovai, konsulatas liovėsi veikęs ir visą administravimą bei integracijos į Lietuvos Respublikos gyvenimą procesą pratęsė Vyriausybės įgaliotinis Vilniui ir Vilniaus kraštui. Ir konsulas, daktaras Antanas Trimakas, ir sekretorius Viktoras Čečeta buvo nukreipti dirbti į būtent tą įstaigą ir ten jie toliau tęsė darbą, tik kitos institucijos rėmuose.

Archiwum akt nowych w Warszawie nuotr./Viktoras Čečeta
Archiwum akt nowych w Warszawie nuotr./Viktoras Čečeta

– O ar Sovietų Sąjungai užėmus Vilnių Lietuvos konsulatas teikė kokią nors humanitarinę pagalbą karo verpetuose atsidūrusios Lenkijos piliečiams?

– Konsulatas iš tiesų neturėjo finansinių galimybių, bet jis teikė labai reikšmingą pagalbą – išduodavo vizas, kurios leido įvažiuoti į Lietuvą. Taip nuo sovietinės valdžios represijų iš tikrųjų buvo išgelbėti aukšti Lenkijos pareigūnai, politikai, valstybės tarnautojai. Tikriausiai nesunku įsivaizduoti, kad Lenkijos Vilniaus vaivada Arturas Maruševskis tikrai būtų areštuotas, jeigu jį sovietinė valdžia būtų radusi Vilniuje.

Su konsulo išduotomis vizomis Kauną pasiekė ir Juzefo Pilsudskio našlė su dukromis, taip pat mano minėtas Vilniaus vaivada, Maruševskis. Kiti Lenkijos pabėgėliai, aukšti pareigūnai, kurie į Vilnių atvyko pačioje karo pradžioje, buvo arba kažkaip susiję su Vilniumi, arba jį matė kaip galimybę ištrūkti iš Lenkijos ir pabėgti nuo nacių ar sovietų represijų. Jie pasitraukė į Vilnių ir iš čia su konsulo išduotomis vizomis pasiekė įvairias Lietuvos vietas, o po kurio laikę gavę kitų šalių vizas išvyko.

Kiek rodo išlikę dokumentai, tai daugiausiai vizų buvo išduota Lenkijos buvusiems pareigūnais – būtent lenkams. Žinoma, egzistuoja galimybė, kad galėjo būti išduotos vizos ir žydų pabėgėliams. Tačiau kai konsulato archyvas pradingęs, labai sunku pasakyti kažką konkretaus. Tai yra tik prielaidos. Tačiau istorikė Sandra Grigaravičiūtė yra paskaičiavusi, kad per tą trumpą pirmąjį laikotarpį iki sovietinės valdžios įsiveržimo į Vilnių buvo išduota iki 1000 vizų išvykti į Lietuvą. Tokie yra konsulato veiklos rezultatai.

Yra keliama versija, kad Lietuvos generalinio konsulo išduotas vizas galima laikyti „gyvybės vizomis“, panašiai, kaip Čijunės Sugiharos išduotos vizos. Bet istoriniai šaltiniai šito nepatvirtina. Ir visa logika rodo, kad čia vis dėto tai ne tas pats. Yra iškelta versija , kad tokias vizas reikėtų sulyginti, bet Sugiharos vizos žydams vis dėlto buvo „gyvybės vizos“, o konsulo Antano Trimako vizos daugiausia buvo skirtos lenkams pabėgėliams ir aukštiems pareigūnams, kariškiams. Jos jiems dažnu atveju irgi išgelbėjo gyvybę, nes iš Lietuvos jie galėjo išvykti. Tačiau pasisekė ne visiems.

Narodowe archiwum cyfrowe nuotr./1939 m. Antanas Trimakas ir Jurgis Šaulys Varšuvoje
Narodowe archiwum cyfrowe nuotr./1939 m. Antanas Trimakas ir Jurgis Šaulys Varšuvoje

Pavyzdys – Lietuvos konsulas išdavė vizą buvusiam Lenkijos premjerui Aleksandrui Prystorui. Jis prie Vilniaus turėjo dvarą. Laimingai pasiekęs Kauną ten šiek tiek pagyveno ir gavo leidimą grįžti į Vilnių, tvarkyti savo dvaro reikalų. Ten prasidėjusi sovietinė okupacija, suvaržė bet kokias galimybes pasitraukti. Sovietinė valdžia jį represavo. Neišlaikęs kankinimų jis labai greitai mirė Butyrkų kalėjime Maskvoje. Tai rodo, kad Lietuvos konsulato Vilniuje viza buvo atvėrusi kelią Prystorui gauti kitų šalių vizas ir per Latviją išvykti į Didžiąją Britaniją, Prancūziją ar dar kur nors, tačiau ja nepasinaudojo. Sovietai, aišku, tokio žmogaus nepasigailėjo – aukšto rango politikas, dar ir buvęs dvarininkas, tipinis sovietinės valdžios „klasinis priešas“ .

– Konsulas ir konsulato darbuotojai sovietinei valdžiai atėjus į Vilnių turėjo matyti, kad tai nėra geromis intencijomis vedina politinė jėga. Kaip jūs ir minėjote – konsulas ir konsulato darbuotojai padėjo Vilniaus grįžimui į Lietuvą. Ar jiems nekilo kažkokių įtarimų, kad kažkas čia neskaniai kvepia, kodėl Vilnių Sovietų Sąjunga perdavė Lietuvai?

– Matote, konsulas veikė pagal tam tikras taisykles ir veikiamas tuometinių aplinkybių. Daugiausia, ką jis galėjo padaryti, tai išduodamas Lietuvos vizas išgelbėti žmones. Kai Vilnių užėmusi sovietinė kariuomenė nutraukė konsulato komunikaciją su Kaunu, jis negalėjo išduoti vizų. Jis matė, kad sovietinė valdžia elgiasi neteisėtai, kad daro nuostolius Lietuvos valstybei ir piliečiams, bet realiai negalėjo nieko padaryti. Sovietinei valdžiai perėmus valdymą jis liko kaip ir izoliuotas mieste. Negalėjo išvykti, į jo raštus realiai niekas nekreipė dėmesio.

O dėl įtarimų – ne, nekilo. Konsulas buvo gerai orientuotas žmogus, turėjo diplomatinio darbo patirties ir Švedijoje, ir Lenkijoje. Jis gerai orientavosi visuose reikaluose ir žinojo, kuo rėmėsi Lietuvos teisės į Vilnių ir kad tas perdavimas turi įvykti. Tačiau detales sužinojo tik per iš Kauną atėjusias instrukcijas,t.y. kad yra rengiama Sovietų Sąjungos ir Lietuvos sutartis ir kad Vilnius gali atitekti Lietuvai ir kad reikės administruoti šitą kraštą. Konsulas tai sužinojęs ėmė ruoštis.

Jis pats buvo labai tolerantiškas žmogus, kas buvo labai svarbu tokiame etniškai margame, sudėtingame mieste. Atvykę į Vilnių Lietuvos pareigūnai stebėjosi, kad vadovauti Vilniuje – visai ne tas pats, kas vadovauti Kaune. Čia buvo tiek daug interesų, tiek daug skirtingų etninių grupių. Todėl suderinti jų visų interesus nebuvo lengvas uždavinys. Tačiau dirbti reikėjo. O konsulas buvo labai plačių pažiūrų, todėl tas jam pasitarnavo. Be to, jis buvo lietuvių ir lenkų suartėjimo šalininkas ir stengėsi tai realizuoti diskusijų ir tarimosi būdu.

– Gal galite papasakoti apie pačius Lietuvos konsulato Vilniuje darbuotojus, kas jie per paukščiai buvo ir kaip susiklostė jų likimai jau sovietams okupavus Lietuvą?

– Generalinis konsulatas buvo maža institucija, čia dirbo trys darbuotojai. Iš pradžių netgi du – generalinis konsulas Antanas Trimakas ir laisvai samdoma sekretorė Birutė Verkelytė, vėliau Federavičienė. Ji buvo Vilniaus lietuvaitė, čia baigusi mokslus. Ji gerai orientavosi visuose reikaluose, tad labai tiko sekretorės darbui.

Viešo naudojimo nuotr./Birutė Verkelytė-Fedaravičienė, pirmoje eilėje antra iš kairės.
Viešo naudojimo nuotr./Birutė Verkelytė-Fedaravičienė, pirmoje eilėje antra iš kairės.

Vėliau, po sovietinės valdžios įsitvirtinimo Vilniuje prie jų prisijungė į konsulato sekretoriaus pareigas atsiųstas Viktoras Čečeta. Jis taip pat buvo profesionalus diplomatas, turėjęs diplomatinio darbo patirties.

Be abejo, reikia pasakyti, kad tiek konsulas, tiek sekretorius buvo eruditai. Jie abu mokėjo po šešias-septynias užsienio kalbas. Manau, kad tokių žmonių atsiuntimas į šį regioną, šį karštą buvo toliaregiškas žingsnis. Pagal planus konsulate turėjo pradėti dirbti dar du žmonės, perkelti į konsulatą iš Lietuvos pasiuntinybės Varšuvoje. Tai – Karolė Pažėraitė ir Antanas Andrašiūnas. Tačiau jie nepradėjo dirbti konsulate. Evakuavus Lietuvos pasiuntinybę iš Varšuvos, jie buvo atšaukti į Kauną ir vėliau užėmė kitas pareigas. Taigi per visą veikimo laikotarpį konsulate dirbo trys žmonės.

Sudėtingiausias likimas teko Viktorui Čečetai. Jau 1940 metų rudenį sovietinė valdžia jį represavo, nuteisė 8 metų kalėjimui, po to 8 metams dar ištrėmė į Kazachstaną, kur jis praleido keletą dešimtmečių. Į Lietuvą jis grįžo tik 1978 metais. Jis praktiškai visą gyvenimą praleido tremtyje. Dar vienas skaudus smūgis buvo jo asmeninis gyvenimas. Jis neturėjo jokių žinių apie Vilniuje likusią žmoną. Jis galvojo, kad ji žuvo, tačiau iš tikrųjų ji po karo pasitraukė į Pietų Ameriką, o paskui persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas.

Martyno Mažvydo bibliotekos rankraščių skyriaus nuotr., F205-151, lap.1/Viktoro Čečetos laiškas, kuriame jis rašo sužinojęs apie tai, kad jo žmona vis dar gyva.
Martyno Mažvydo bibliotekos rankraščių skyriaus nuotr., F205-151, lap.1/Viktoro Čečetos laiškas, kuriame jis rašo sužinojęs apie tai, kad jo žmona vis dar gyva.

Tik draugų ir pažįstamų padedamas Viktoras Čečeta sužinojo, kad jo žmona liko gyva. Jis užmezgė su ja korespondencinius ryšius, susirašinėjo laiškais ir turėjo vilčių, kad galbūt ji grįš iš emigracijos, tačiau šios viltys neišsipildė. Gyvenimo pabaigoje, jau Nepriklausomybės pradžioje, gal 1992 ar 1993 metais Viktoras Čečeta išvyko iš Lietuvos. Jo pėdsakai nutrūko, galima daryti prielaidą, kad jis grįžo į Kazachstaną – ten, kur jis dirbo pedagoginė darbą. Nes atlikęs sovietinės valdžios paskirtą nepelnytą bausmę, jis liko dirbti Kazachstane mokytoju, vėliau jau dėstytoju. Vis dėlto buvo eruditas, taigi net Kazachstano vietos valdžia nutarė išnaudoti jo žinias ir įdarbino jį užsienio kalbų dėstytoju.

Konsulas Antanas Trimakas su šeima prieš sovietinei valdžiai reokupuojant Lietuvą 1944 metais pasitraukė į Vakarus, Vokietijoje dar dirbo diplomatinį darbą. Tiubingene jis atidarė konsulatą ir stengėsi lietuviams padėti tvarkyti įvairius reikalus – kam reikėjo vizų, kam patarimų. 1947 metais su šeima jis persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas ir aktyviai įsijungė į vietos lietuvių bendruomenės gyvenimą. Jis aktyviai dirbo, buvo Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininkas ir netikėtai mirė 1964 metais, staiga sustreikavus sveikatai (ištiko širdies smūgis).

O trečioji konsulato darbuotoja, tai yra sekretorė Birutė Verkelytė-Fedaravičienė Antrojo pasaulinio karo pradžioje, 1940 metais, persikėlė į Kauną, laimingai sukūrė šeimą, augino vaikus, pokario metais įsijungė į mokslinį, kultūrinį gyvenimą – dirbo muziejuose, aktyviai globojo Gervėčių krašto lietuvius, jiems iš tikrųjų daug padėdavo ir, sakyčiau, nugyveno tokį gana ilgą ir laimingą gyvenimą. Į diplomatinį ar politinį darbą ji jau nebeįsijungė.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs