Netikėta R.Rayfordo mirtis ir keista jį kankinusi liga taip glumino gydytojus, kad jo kūno audiniai buvo išsaugoti.
Po 20 metų, juos ištyrus dėl AIDS, tyrimas buvo teigiamas. Taip paaiškėjo, kad AIDS Jungtines Valstijas pasiekė gerokai anksčiau negu manyta iki tol.
R.Rayfordo liga ir mirtis
Vieni R.Rayfordą vadino Robbiu, kiti Bobbiu. Jis buvo labai drovus ir lėtas, galbūt netgi turėjo lengvą protinį atsilikimą.
Būdamas 14 ar 15 metų, šis paauglys 1968 m. pradžioje prisistatė į Sent Lujiso miesto Misūrio valstijoje centrinę ligoninę. Jis skundėsi, kad kenčia nuo stipraus dubens ir sėklidžių tinimo. Be to, jam buvo sunku kvėpuoti, o jo kūną dengė karpos ir opos. Jis atrodė silpnas ir išsekęs, teigė, kad simptomais skundžiasi nuo 1966 m. pabaigos.
Ligoninės personalas iškart įtarė, kad paauglys, tylus ir mandagus juodaodis, augęs itin skurdžiame Sent Lujiso rajone, galėjo tapti seksualinės prievartos auka. Jam buvo nustatyta progresavusi chlamidinė infekcija, jis atsisakė gydytojams leisti apžiūrėti jo išeinamąją angą.
Paklaustas apie lytinių santykių istoriją, jis buvo nekalbus ir pateikė skirtingus atsakymus – sykį sakė, kad santykių turėjo daug, kitą sykį – kad miegojo tik su viena moterimi, trečią sykį – kad lytinių santykių išvis neturėjo.
Robertas buvo paguldytas į ligoninę. Po kelių mėnesių atrodė, kad jo būklė stabilizuojasi, tačiau 1969 m. pradžioje simptomai atsinaujino ir buvo dar sunkesni. Jam buvo vis sunkiau kvėpuoti, o tyrimai rodė, kad baltųjų kraujo kūnelių kiekis jo kraujyje yra itin mažas. Be to, gydytojai pastebėjo, kad jo imuninė sistema funkcionuoja vis blogiau.
Galiausiai jam prasidėjo karštinė, o 1969 m. gegužę jis mirė nuo plaučių uždegimo. Prieš mirtį Robertas jau buvo spėjęs pagarsėti Sent Lujiso gydytojų bendruomenėje – ne vienas jų apžiūrėjo Robertą, bet niekaip negalėjo suvokti, kas vyksta su paaugliu ir kodėl jokie vaistai nepadeda.
Roberto ląstelės buvo išsaugotos ateities tyrimams, o 1973 m. medicininiame žurnale paskelbtas straipsnis apie keistą jo ligos atvejį.
Po 20 metų, kai AIDS epidemija siaubė pasaulį, buvo nutarta ištirti išlikusius R.Rayfordo audinių mėginius. Tyrimai netikėtai nustatė, kad Robertas išties buvo užsikrėtęs ŽIV virusu. Taip viruso plitimo JAV istorija buvo perrašyta.
„Nulinio paciento“ nebuvo
AIDS JAV visuomenėje plačiai plisti pradėjo XX a. devintajame dešimtmetyje. Ilgą laiką apie šią ligą beveik nieko nežinota – tik tai, kad egzistuoja keista liga, nuo kurios miršta homoseksualūs vyrai visoje Amerikoje.
Oficialia AIDS epidemijos pradžia dabar laikoma 1981 m. birželio 5 d. Tada JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centras paskelbė, kad Los Andželo mieste JAV penki homoseksualūs vyrai mirė nuo retos plaučių ligos – pneumocistinės pneumonijos.
Šia liga asmenys, kurių imuninė sistema sveika, paprastai neserga, tačiau šiuo atveju buvo akivaizdu, kad su vyrų imunine sistema kažkas buvo blogai.
Kurį laiką klaidingai manyta, kad liga plinta tik per homoseksualius santykius, ir 1982 m. naujasis sindromas gavo savo pirmąjį pavadinimą – GRID (Gay Related Immune Deficiency).
Visgi netrukus mokslininkai suprato, kad sindromu, kurio pagrindinis požymis yra imuninės sistemos susilpnėjimas, leidžiantis netgi įprastai nemirtinoms ligoms tapti mirtinomis, užsikrečia ne tik homoseksualai. Nustatyta, kad liga užsikrėsti galima ir perpilant kraują, ir per heteroseksualius lytinius santykius, ir per užkrėstus švirkštus, be to, motina gali perduoti ligą kūdikiui.
Sensacijų besivaikanti JAV spauda ėmė ieškoti, kas buvo „nulinis pacientas“, pirmasis atgabenęs į JAV šią ligą bei ją išplatinęs. Manyta, kad liga turėjo pradėti plisti viename iš didžiųjų JAV miestų su didelėmis homoseksualų bendruomenėmis – Niujorke, San Fransiske ar Los Andžele – ir kad tai turėjo įvykti 1975-1980 m.
Tačiau R.Rayfordo atvejis parodė, kad ši teorija nėra teisinga. R.Rayfordas niekada nebuvo iškeliavęs už Sent Lujiso ribų. Be to, jis užsikrėtė gerokai anksčiau negu ankstyviausias atvejis, žinotas iki tol.
Šis atvejis parodė, kad liga JAV pradėjo plisti jau XX a. septintajame dešimtmetyje. Ir kad vieno „nulinio paciento“ greičiausiai nebuvo – iš Haičio į JAV liga buvo „atvežta“ ne kartą.
Tai patvirtino ir vėliau nustatyti dar keli neaiškūs atvejai – pvz., ŽIV virusas buvo rastas 1976 m. mirusios penkiametės mergaitės išsaugotuose mėginiuose. Vadinasi, AIDS sirgo ir nuo šios ligos greičiausiai mirė ir mergaitės mama. Bet jos kūno audinių mėginiai nebuvo išsaugoti, tad to patvirtinti neįmanoma.
Liga perimta iš beždžionių
Dabar mokslininkai mano, kad AIDS greičiausiai beždžionių populiacijoje egzistuoja seniai, o XX a. pirmoje pusėje virusu iš beždžionių „užsikrėtė“ žmonės.
Spaudžiami europiečių, daug tradicinį gyvenimo būdų išlaikiusių afrikiečių traukėsi vis giliau į džiungles ir pradėti valgyti tokių gyvūnų mėsą, kokių seniau nevalgydavo.
Pavyzdžiui, šimpanzių. Greičiausiai kažkokiam dabar jau seniai pamirštam medžiotojui dabartinės Kongo Demokratinės Respublikos teritorijoje šimpanzė medžioklės metu arba įkando, arba įdrėskė.
Šis medžiotojas ligą paskleidė toliau. Liga pamažu plito, pasiekė didesnius tuomet Belgijos valdomo Kongo miestus, kur prostitucija ir blogos sanitarinės sąlygos buvo plačiai paplitę, o iš ten sklido po Afriką.
Iš Kongo liga pasiekė Haitį – šios valstybės XX a. septintajame dešimtmetyje bendradarbiavo ir nemažai haitiečių dirbo Konge. O iš Haičio – JAV.
Sunkus R.Rayfordo gyvenimas
Kaip tiksliai užsikrėtė R.Rayfordas, liko paslaptis. Tačiau, dar Robertui gydantis ligoninėje, gydytojus buvo pasiekusios kalbos, kad Rayfordų šeima pasižymėjo smurtu.
Pats Robertas vienąkart gydytojams užsiminė, kad jo senelis, miręs prieš keletą metų, prieš mirtį turėjo panašius simptomus kaip ir jis. Taip pat ir jo močiutė, kuri irgi mirė prieš keletą metų. Tačiau nė vieno jų kūnai po mirties nebuvo tirti. Likę gyvi R.Rayfordo šeimos nariai su gydytojais bendrauti vengė ir Roberto atvejo nekomentavo.
R.Rayfordo skrodimas parodė, kad jo išeinamojoje angoje buvo sužeidimų. R.Rayfordas mirė būdamas 16 metų, o nuo AIDS paprastai mirštama praėjus bent 5 metams po užsikrėtimo.
Šie faktai, taip pat faktas, kad pats Robertas teigė simptomus jautęs seniai, suteikia pagrindo teorijai, kad Robertas nuo vaikystės buvo lytiškai išnaudojamas, o galbūt netgi verčiamas užsiimti prostitucija. Ir kad užsikrėtė būtent taip.
R.Rayfordui niekada nebuvo perpiltas kraujas, jis niekada nebuvo užsienyje. Vis dėlto XX a. septintajame dešimtmetyje Sent Lujiso oro uostas buvo vienas didžiausių tarptautinius skrydžius jungiančių oro uostų JAV ir šiame mieste lankėsi daug keliautojų iš įvairių pasaulio kraštų.
Dar viena R.Rayfordo užsikrėtimo teorija teigia, kad jis galėjo užsikrėsti vartodamas narkotikus. Heroino vartojimas skurdžiuose Sent Lujiso rajonuose tuomet buvo plačiai paplitęs tiek tarp suaugusiųjų, tiek tarp paauglių. Vargu ar adatos, kurias šie naudojo, buvo tinkamai sterilizuojamos.
Vis dėlto, net jeigu R.Rayfordas užsikrėtė nuo adatos, jo skrodimas ir elgesys rodė, kad jis galėjo ir būti lytiškai išnaudojamas. Kokia bebūtų užsikrėtimo priežastis, Roberto gyvenimas greičiausiai buvo labai sunkus ir liūdnas net ir be užsikrėtimo ŽIV.
Gydytojų liudijimai teigia, kad R.Rayfordas stengėsi nepasiduoti ligai ir, net jo sveikatai vis blogėjant, išliko draugiškas, nors ir buvo nedrąsus bei nekalbus.
Daugelį ligoninės gydytojų Robertas žavėjo savo nuoširdumu ir paprastumu, ir jie labai liūdėjo, kad nepaisant visų pastangų, jiems taip ir nepavyko išgelbėti jo gyvybės. Tik dabar mes žinome, kad jo gyvybės, remiantis tuometinėmis medicinos žiniomis, išsaugoti ir nebuvo įmanoma.
Nėra žinoma, kad egzistuotų bent viena R.Rayfordo nuotrauka.
