Sprogdinimo aplinkybės
1812 m. rugsėjo 14 d. Prancūzijos ir jos sąjungininkų kariuomenė įžengė į Maskvą, o Kremliaus tvirtovėje kaip saugiausioje miesto vietoje įsikūrė Napoleonas su gvardija bei armijos vadovybe.
Iš ten jis siuntė pasiuntinius pas carą Aleksandrą I, siekdamas priversti jį pasirašyti taiką ir sutikti su Napoleono sąlygomis.
Imperatoriui supratus, kad su caru taikos sudaryti nepavyks, spalio antroje pusėje prancūzai pradėjo atsitraukinėti.
Milžiniška ir dar nenusilpusi Didžioji armija su maždaug 110 tūkstančių prancūzų bei jų sąjungininkų karių spalio 19 d. pradėjo trauktis iš Maskvos, o paskutiniai armijos daliniai, kaip ir planuota, miestą paliko spalio 23 d.
Paskutiniai Maskvą paliko maršalo Eduardo Mortjė daliniai – apie 8000 karių.
Jie buvo Didžiosios armijos ariergardas ir turėjo pridengti atsitraukiančią Didžiąją armiją, todėl nebuvo tikimasi, kad šiems kariams vėliau pavyks pasprukti nuo priešo ir prisijungti prie besitraukiančios Napoleono kariuomenės.
Tačiau dar prieš paliekant Maskvą Napoleonas Maršalui Mortjė pavedė kitą ypatingą užduotį – susprogdinti Kremlių.
Nuo spalio 20 d., tris dienas prancūzų kariai, pasitelkdami rusų belaisvius, kasė tranšėjas ir tunelius po Kremliumi, ten dėjo sprogmenis.
Kaip įvyko sprogimas
Napoleono adjutantas P. de Seguras prisiminimuose rašė: „Visose carų rūmų salėse buvo išdėstytos parako statinės – 183 tūkstančių svarų parako po rūmų skliautais/ atsitraukdami jie patikimoje slaptavietėje paliko sumaniai sukonstruotą sprogdinimo įtaisą, kuris pamažu degė. Degimo greitis buvo apskaičiuotas iš anksto ir buvo žinoma valanda, kada jo ugnis pasieks statines su paraku, pakastas po šių pasmerktų sugriauti rūmų pamatais.
Spalio 23-iosios naktį, apie pusę dviejų, orą sudrebino baisus sprogimas. Mortjė skubėjo bėgti <...> godūs kazokai ir murzini maskviečiai, privilioti troškimo pasiplėšti, atlėkė užimti jų vietos. Iš pradžių jie klausėsi, paskui, padrąsinti šioje tvirtovėje viešpataujančios tylos, įėjo į vidų, ėmė lipti aukštyn, ištiesę grobio pasiilgusias rankas, kai staiga visi buvo sunaikinti.“
Apie tai, kad prancūzai rengiasi sprogdinti Kremlių, Maskvos gyventojai jau buvo informavę rusų generolą, tuo metu buvusį netoli Maskvos.
Šis, žinodamas apie priešo armijos atsitraukimą, pradėjo persekioti paskutiniuosius prancūzų dalinius, kurie ir buvo atsakingi už sprogdinimą.
Mortjė kariai buvo apsupti, tačiau per plauką jiems pavyko ištrūkti iš apsupties ir pasivyti Didžiąją armiją.
Maršalui Mortjė jau atvykus pas Napoleoną Fominskoje (Фoмінскoe) kaime, maždaug už 45 km nuo Maskvos, imperatorius išgirdo stiprų sprogimą, po kojomis sudrebėjo žemė.
Sprogimo pasekmės
Sprogimai sunaikino Kremliaus arsenalą, kuriame caro kariai buvo palikę virš šimto patrankų bei tūkstančius ginklų, komendanto namą bei kai kuriuos rūmus, sugriovė dalį „Ginklų palatos“ pastato, dalį tvirtovę juosusios sienos ir beveik visiškai sunaikino Petro bokštą.
Daugelis kitų tvirtovės bokštų, pavyzdžiui, Nikolajaus, Aleksejaus ir kt., sprogimus atlaikė, tačiau buvo smarkiai apgadinti.
Tiesa, kadangi prasidėjo lietus, sušlapo dagtys ir nedetonavo dalis sprogmenų, buvusių prie Viešpaties atsimainymo (Вознесенский, 1386 m.) ir Stebuklų (Чудов, 1365 m.) vienuolynų bei Ivano Didžiojo varpinės bokšto.
Todėl šie pastatai, nors ir buvo pažeisti, liko išsaugoti. Neilgai trukus Kremliaus tvirtovė atstatyta, tačiau ją atstatant nugriauta nemažai senųjų pastatų, taip pat ir senatas bei didieji Kremliaus rūmai.
Buvo sukurtas naujas carų rezidencijos ansamblis, statomi nauji pastatai todėl pasikeitė ir tvirtovės vidaus išplanavimas.
Kremliaus lobyną prancūzai išgrobstė dar iki sprogimo – buvo išsivežta daug brangenybių, kurios buvo paslėptos ar sunaikintos.
Iš Maskvos kaip trofėjų Napoleono kariai norėjo išsivežti net Ivano Didžiojo varpinės varpą (bei kryžius), tačiau varpas buvo toks sunkus, kad prancūzai nesugebėjo jo nukelti. Varpas krito ir skilo, buvo žuvusių.
Nukelti kryžiai taip pat palikti vietoje – vežimai su trofėjais buvo perpildyti, nes grobio būta daugiau nei buvo įmanoma parsivežti. Tačiau užklupus žiemai šie trofėjai Prancūzijos nepasiekė, jie buvo išbarstyti bei paslėpti.
Vėliau Kremlius kentėjo ir nuo bolševikų, kuriems priešinosi Maskvos gyventojai: tvirtovė buvo apšaudoma artilerijos ir negailestingai griaunama.
1812 m. per plauką išlikę 14–15 amžiaus Viešpaties atsimainymo (jame ilsėjosi ir Vytauto Didžiojo dukra Sofija), Stebuklų bei kiti vienuolynai 1929 m. buvo sunaikinti bolševikų.
____________________________________________________________________
Straipsnio autorius Šarūnas Subatavičius – archeologas, dabar VU istorijos magistrantas. Domisi Lietuvos ir regiono praeitimi, Europos numizmatika, senųjų Pietų Amerikos kultūrų archeologija. Rašo tinklaraštį praeitiespaslaptys.lt.
