Kaip rašo J.Blažiūnas, istorija įvyko 1912 m. gruodį. Iki I pasaulinio karo pradžios buvo likę apie pusantrų metų, iki Nepriklausomybės akto pasirašymo – kiek daugiau negu penkeri.
Tuomet A.Smetona dirbo Vilniaus žemės banke, taip pat dar ir buvo laikraščio „Viltis" redaktorius.
Dirbdamas banke A.Smetona dėl nežinomos priežasties iš savo kolegos lenko Zajončkovskio išgirdo tokį pasakymą:
„Tamsta sumelavai, kaip visi lietuviai meluoja."
A.Smetona, pašaukęs daugiau liudininkų kolegų, pareikalavo iš Zajončkovskio savo žodį atgal atsiimti.
Tačiau, pažymi J.Blažiūnas, Zajončkovskis ne tik neatsiėmė, bet užsispyręs dar sykį pakartojo savo tvirtinimą, užgaunantį visos lietuvių tautos garbę.
A.Smetona, nieko nelaukdamas, skėlė Zajončkovskiui antausį. Zajončkovskis užsimojo A.Smetonai atgal duoti, bet pataikė tik į alkūnę, kurią lietuvis jam atkišo.
Kolegos sulaikė abudu kovotojus nuo tolesnių susistumdymų.
Nutarta trečiųjų teismu šį skandalą užbaigti. Banko vyriausybė pareikalavo, kad abu riaušininkai pasitrauktų iš darbo.
Visgi, pažymi J.Blažiūnas, banko valdyba ir Zajončkovskį, ir A.Smetoną dar tą patį 1912 m. gruodį galiausiai priėmė atgal dirbti į banką.
Bet jiems buvo paskirta bausmė. Iš jų abiejų algų buvo išskaičiuota nedidelė suma abiejų tautų visuomenės reikalams – iš Zajončkovskio pinigų lietuviams, iš A.Smetonos lenkams.
Informaciją apie įvykį J.Blažiūnas surinko iš tuomet ėjusio laikraščio „Lietuvos žinios“.
