1972-ieji net nebuvo taip seniai. Gali būti, kad jūs pats ar jūsų tėvai gimė prieš tuos metus. Todėl tikėtina, kad anksčiau yra pasitaikę ir dar žiauresnių pūgų, tik žinios apie tai neišliko.
Bent jau iš dalies dėl didžiulio žuvusiųjų skaičiaus kalta ir nelaimės geografija. Ši pūga 1972-ųjų vasario 3 dieną prasidėjo Irane. Sniegas Irane nėra visai nematytas ar labai retas dalykas. Klimatas Irane yra labai įvairus – nors yra vietų, kur temperatūra vasarą pakyla iki 38 °C, yra ir vietų, kur žiemos dažnai yra baltos.
Tačiau ne tokios baltos, kokia buvo 1972 metų vasarį. Prasidėjusi pūga nustebintų net ir Šiaurės valstybes – snygis buvo toks stiprus, kad jau pirmąją dieną sniego sluoksnį buvo galima matuoti metrais. Šiaurės vakaruose ir centrinėje šalies dalyje per kelias pūgos dienas susiformavo maždaug 3 metrų storio sniego sluoksnis. Pietuose jis augo dar sparčiau – pasibaigus pūgai išmatuotas net 7,9 metrų storio sniego sluoksnis.
Bet tai buvo tik dalis problemos. Nuo pat žiemos pradžios Iranas sunkiai tvarkėsi ir su gripo epidemija. Pūga taip pat vertė medžius, o ir -25°C temperatūra buvo akivaizdus ženklas, kad tokius ekstremalius orus išgyvens ne visi. Visgi, niekas nesitikėjo, kad situacija bus tokia prasta.
Buvo kaimų, kurie buvo visiškai palaidoti. Po pūgos atskubėję gelbėtojai iš sniego traukė tik suledėjusius žmonių kūnus. Šeklabo kaime žuvo visi 100 gyventojų, nei vienas žmogus neišgyveno ir Komero kaime ar Kakano regione. Kaimuose žuvo daugiausiai žmonių, nors dėl sutrikusio vaistų ir maisto tiekimo žuvusiųjų buvo ir miestuose.
Vasario 8 dieną pūga jau buvo aprimusi ir gelbėtojai ėmėsi darbo. Tačiau jau vasario 11 dieną vėl kilo pūga ir sraigtasparniams teko trauktis.
Vietomis sniege buvo paliktos dėžės su maisto ir vaistų atsargomis, viliantis, kad išgyvenę žmonės kas tunelius ir ras dėžes. Tačiau galiausiai buvo suskaičiuota, kad žuvo daugiau nei keturi tūkstančiai žmonių.
Kai kurie kaimai išnyko visiškai, kiti vėliau atsikūrė.
