Radioaktyvios medžiagos sveikatai
1927 m. lapkritį turtingas 47 metų amerikietis Ebenas Byersas krisdamas susižeidė ranką. Kadangi skausmas per kelias dienas nepraėjo, gydytojas pasiūlė jam išbandyti naują vaistą – „Radithor“.
Šį vaistą gydytojas apibūdino kaip „išgydantį 150 ligų“. Svarbu paminėti, kad vaisto gamintojas gydytojams, kurie savo pacientams išrašydavo šiuos vaistus, sumokėdavo sumą, lygią šeštadaliui vaisto kainos.
Skausmas netrukus išties pranyko. Tikėtina, kad tiesiog savaime. Tačiau E.Byersas buvo sužavėtas naujojo vaisto ir patikėjo, kad tai jo dėka pasijuto geriau.
Netrukus jis pradėjo gerti po tris šio vaisto dozes per dieną – triskart daugiau negu rekomenduojama. Manoma, kad iš viso jis išgėrė apie 1400 šio vaisto dozių.
Po trejų metų nuo „stebuklingo“ vaisto vartojimo pradžios pasireiškė jo pasekmės. Radioaktyvus radis, kurio buvo vaisto sudėtyje, tiesiog sunaikino E.Byerso kūną iš vidaus.
Kai 1932 m. kadaise stiprus ir tvirtas vyriškis mirė nuo auglių įvairiose kūno vietose, jis tesvėrė 42 kilogramus.
Vanduo, „įkrautas“ radioaktyvumu
Radis tuomet buvo madingas. Nuo tada, kai Marie ir Pierre'as Curie jį atrado 1902 m. iki pat iki XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžios gydytojai jį bandė naudoti kaip vaistą nuo pačių įvairiausių ligų ir jų simptomų: aukšto kraujo spaudimo, diabeto, artrito, reumatizmo, tuberkuliozės ar vėžio.
Egzistavo netgi specialūs prietaisai, kurie gėrimui ar prausimuisi skirtą vandenį prieš naudojimą „užkrėsdavo“ nedidele radiacijos doze.
Tam buvo pasitelkiamas „Revigator“ – namų naudojimui skirta keramikinė vandens talpykla. Gaminant tokią talpyklą, į jos indo sudėtį būdavo įdedamas labai mažas kiekis radioaktyvių medžiagų.
Teoriškai vanduo, nakčiai paliktas tokioje talpykloje, turėjo tapti radioaktyvus. Praktiškai radiacijos kiekis buvo per mažas, kad pakenktų sveikatai, bet, žinoma, jokios teigiamos įtakos toks prietaisas irgi nepadarydavo.
Dantų pasta su radiacija
Radioaktyvumu paremtų gydymo metodų buvo ir daugiau. Buvo galima įsigyti įvairių odos kremų ar dantų pastos su nedideliu kiekiu radioaktyvių medžiagų sudėtyje.
Tokios priemonės buvo plačiai reklamuojamos spaudoje, o jų reklamos skelbė „Radis suteiks sveikatos tūkstančiams žmonių“ ir panašiai.
Visa laimė, kad radis tuomet buvo labai brangus, tad jo kiekiai tokiose priemonėse buvo itin maži, o kartais radžio sudėtyje ir išvis nebūdavo – reklamos tiesiog meluodavo. Tačiau šiuo atveju melas išgelbėjo galbūt net tūkstančius gyvybių.
Beje, radžio terapija nebuvo vienintelis madingas dalykas, susijęs su mokslo progresu. Elektrinės lemputės išradimą XX a. pradžioje lydėjo ir „šviesos terapija“.
Daug kas tikėjo, kad maudymasis po itin ryškia šviesa gali padėti kovoti su karštine, antsvoriu, vidurių užkietėjimu ir diabetu.
Svorio metimas kirminų pagalba
XIX a., kaip ir dabar, daug moterų svajojo apie tobulą figūrą. Daug jų norėjo išlikti lieknos įdėdamos kuo mažiau pastangų ir kuo mažiau save ribodamos. Taip atsirado vadinamoji kaspinuočių dieta.
Moterys, kurios norėjo numesti svorio, suvalgydavo piliulę, kurioje būdavo šio parazito kiaušinis. Tada, buvo tikimasi, moters organizmo viduje iš jų išsiris kirminas ir pradės ėsti tai, ką suvalgo jo „šeimininkas“.
Tokia dieta kėlė didelį pavojų. Kaspinuočio ilgis organizme gali pasiekti 10 metrų, jis gali išlikti gyvas ne vieną dešimtį metų ir žmogui sukelti galvos skausmus, smegenų uždegimą, mėšlungį ir demenciją.
Tiesa, šiuolaikiniai istorikai nėra tikri, ar tokiose piliulėse išties būdavo kiaušinių, ar jos būdavo tiesiog apgaulė, skirta užsidirbti iš lengvatikių – patikimų liudijimų trūksta.
Tačiau net jeigu kiaušinių jose nebūdavo, tai nekeičia fakto, kad daug moterų nejautė jokio diskomforto dėl 10 metrų ilgio kirmino, potencialiai galėjusio apsigyventi jų pilve, kad tik gražiau atrodytų.
Operacija per 6 sekundes
Iki nuskausminamųjų vaistų išradimo maždaug prieš 150 metų, operacijas, ypač tokias, kurių metu žmogui tekdavo amputuoti galūnes, buvo stengiamasi atlikti kuo greičiau.
Yra žinoma, kad škotų chirurgas Benjaminas Bellas XVIII a. amputavo žmogui koją per 6 sekundes.
Vis dėlto taip greitai dirbant buvo sunku išvengti klaidų. Pasitaikydavo atvejų, kuomet, pavyzdžiui, kartu su koja chirurgas amputuodavo ir sėklidę.
Pavojų tokios operacijos kėlė ir asistentams, kurie turėdavo laikyti ligonius. Kartais chirurgas, besistengiantis kuo greičiau amputuoti koją, kartu netyčia „amputuodavo“ ir asistento pirštą.
Net jei tokių nelaimių išvengti pavykdavo, tokios operacijos vis tiek buvo labai pavojingos. Jų metu mirdavo daugiau negu 60 proc. pacientų.
Tik išradus ir ištobulinus nuskausminamuosius vaistus bei ėmus laikytis higienos taisyklių operacijos tapo saugesnės ir humaniškesnės. Bet kai kurie chirurgai ir toliau imdavosi gana keistų metodų.
Pavyzdžiui, britų medikas Williamas Arbuthnotas Lane'as daugiau negu tūkstančiui pacientų atliko operaciją, kurios metu pašalindavo gaubtinę žarną. Jis tikėjo, kad gaubtinė žarna gali sukelti demenciją, galvos skausmus ir blogą nuotaiką.
Seilės – tai sveikata?
Žmonės šimtus metų tikėjo vaistų, kurių sudėtyje buvo gyvsidabrio, gydomąja galia. Tikėta, kad tokie vaistai gydo melancholiją, vidurių užkietėjimą, sifilį, gripą, galvos ar dantų skausmą.
Apsinuodijimo gyvsidabriu simptomai, tokie kaip seilėjimasis, laikyti ženklais, kad gydymas veikia. Tikėta, kad jei iš žmogaus pasišalins bent pusantro litro seilių, tai rodys, kad „gyvsidabrio efektas“ yra pasiektas.
Taip teigė žymūs XVI a. gydytojas Paracelsas. Jam priklauso garsi frazė: „vaistus nuo nuodų skiria tik dozės dydis“.
Pats Paracelsas, kaip mano istorikai, greičiausiai mirė nuo sunkaus apsinuodijimo gyvsidabriu.
Vibratorius – vaistas nuo „isterijos“
Nuo XIX a. vidurio „isterija“ buvo dažnai moterims diagnozuojama liga. Jos simptomai buvo gana įvairūs ir bendro pobūdžio, pavyzdžiui, „nuovargis“, „liūdesys“, „nerimo jausmas“, „apetito praradimas“, „polinkis sukelti problemų kitiems“, „irzlumas“, „padidėjęs seksualinis potraukis“.
Rekomenduojamas gydymo būdas šiai ligai gydyti buvo „dubens masažas“. Tikėta, kad jis padės iššaukti „isterijos priepuolį“, po kurio moters būklė pagerės.
Išvertus tai į šiuolaikinę kalbą, gydytojai vyrai turėjo stimuliuoti moterų lytinius organus, kol jos patirdavo orgazmą.
Daug gydytojų, kurie turėjo vykdyti šią procedūrą, ja ne itin džiaugėsi ir skundėsi, kad „masažo technika yra sudėtinga“, užima daug laiko ir sukelia riešo skausmą.
Jų vargus palengvino pirmasis vibratorius, išrastas XIX a. pabaigoje. Jis buvo pristatomas kaip medicininė priemonė, skirta namuose gydytis „isteriją“. Teigta, kad jo pagalba moterys gali gydytis pačios, be gydytojo įsikišimo. Šis vibratorius svėrė 18 kilogramų.
Tiesa, dabar kai kurie istorikai jau teigia, kad vibratorius kaip vaistas nuo isterijos buvo taikytas tik išskirtiniais atvejais. Tačiau pačios diagnozės egzistavimo tai nepaneigia.
Kvaišalai vaikams? Kodėl gi ne
Tėvai, kurie norėjo kuo greičiau nuraminti verkiančius vaikus, XIX a. antroje pusėje – XX a. pradžioje dažnai naudojo „ponios Winslow sirupą“.
Pasak reklamų, dėl nedidelio kiekio morfijaus, kuris įėjo į sirupo sudėtį, jis galėjo nuraminti „bet kokį žmogų ir bet kokį gyvūną“.
Šį sirupą, kuris prekyboje buvo daugiau negu 80 metų, gydytojai kartais vadino „kūdikių žudiku“, nes persistengti raminant savo vaiką ir jam duoti per didelę dozę buvo gana lengva.
Klizmos skenduoliams
XVIII a. dažnai pasitelkiamas ištrauktų skenduolių gaivinimo metodas buvo tabako dūmų pūtimas į išeinamąją angą, pasitelkiant klizmą.
Tikėta, kad dūmai sušildys skenduolį ir taip pat stimuliuos kvėpavimo procesą. Prie Temzės upės Londone netgi dirbo speciali gelbėtojų komanda, kuri turėjo tokias klizmas.
Parengta pagal „Inopressa“ ir „Atlas Obscura“.
_____________________________________________________________________
Patiko straipsnis? Dar daugiau įdomybių rasite 15min rubrikoje „Ar žinai?“.
