Lietuvių kartai, kuri išgyveno sovietų okupaciją, žodis „stovykla“ kelia klaikių prisiminimų. Ne tik dėl partinių-ideologinių vasaros leidimo formų, bet ir dėl Gulago lagerio, kurio baisumus teko patirti.
„Sovietų represijas patyrė apie 300 tūkst. lietuvių – tiek jų per visą okupacijos laikotarpį buvo ištremtų ir lageriuose įkalintų – pagal šiuo metu istorikų surinktą statistiką apie 20 tūkst. besiskiriančiomis dalimis politinių kalinių buvo daugiau“, – sako Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikė Violeta Jasinskienė, teikusi istorinius duomenis Europos atminties ir sąžinės platformos įgyvendinto tarptautinio projekto „Europos Gulagas“ pristatymui Lietuvoje.
„Vien pirmoji masinė tremtis per keletą dienų – nuo birželio 14 iki 19 dienos Sibiro kančiai pasmerkė 18 tūkst. mūsų šalies gyventojų: tremiamų asmenų sąrašuose buvo ne tik darbingi žmonės, bet ir senoliai, ligoniai, neįgalieji, nėščios moterys, vaikai ir kūdikiai. Kas dešimtas Lietuvos tremtinys buvo vaikas. Kelyje į tremtį žuvo 30 vaikų, o tremtyje dar mirė apie 5 tūkst. Lietuvos vaikų“, – širdimi nesuvokiamus skaičius vardija ekspertė.
Ką reiškia gyventi lageryje, kai esi vaikas, kai nesuvoki, nei ką pikta padarei pats, nei ką padarė tėvai, kad čia atsidūrei?
Už ko kabintis, kaip išgyventi, kur ieškoti vilties, paguodos, palaikymo, neprarasti žmogiškumo?
Rėkiančius išvežė į vaikų namus
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre Atminimo programų skyriuje kaupiami tremtį ir lagerius išgyvenusiųjų prisiminimai, kurių turima apie 70 tūkst.
Dalinamės Aldonos Graužinytės (Matulevičienės), 1941 m. tremtinės, kurią dar vaiką kartu su šeima pačiu pirmuoju vežimu deportavo į lagerį Krasnojarsko krašte, prisiminimais.
Aldonos tėvai – Klemensas Graužinis ir mama Bronislava Graužinienė – buvo stambūs ūkininkai, tėtis 1936–1939 m. ėjo Seimo nario pareigas.
Sibirą Aldona buvo išvežta dešimties metų su mama Bronislava Graužiniene, vyresne gimnaziste seserimi Danute Graužinyte (Toropova, 20 m.), beveik trejais metais vyresne seserimi Rita Irena Graužinyte (Kubilienė, 13 m.) ir broliu gimnazistu Kazimieru Graužiniu (17 m.).
Tėtį, 1939 m. dirbantį ūkio darbus, nutrenkė žaibas, tad mama tremties dieną jau buvo našlė.
Atvažiavus į Krasnojarsko kraštą, brolį Kazimierą po kelių mėnesių atskyrė nuo moterų ir uždarė į vyrų lagerį, kuriame jis ir mirė. Moteris patalpino moterų lageryje.
Vėliau mama ir vyresnioji sesuo liko lageryje ir buvo nuteistos kaip socialiai pavojingos asmenybės 5 metams, o mažosios sesutės apgyvendintos iš pradžių vienuose, o vėliau skirtinguose vaikų namuose.
Aldona pamena, kad mama su vyriausiąja seserimi kiekvieną dieną eidavo dirbti, o vaikai likdavo kartu su ligotomis moterimis barake.
Iš pradžių barake buvo tik lietuvės, jis buvo aptvertas aukšta tvora ir mamos, kiek galėdamos, papirkinėjo prižiūrėtojus, kad kuo ilgiau neatskirtų vaikų.
Pirmaisiais metais Šv. Kalėdas ir Naujuosius metus praleido lageryje drauge.
„Pamenu, vieną dieną mus, tris vaikus – mane, seserį Ritą, ir sesers bendraamžį Vytą Škadauską – apvyniojo apklotais, nuvedė prie garvežio, sukėlė prie apsauginių barjerų ir, pririšę prie jų, rėkiančius išvežė į vaikų namus“.
Tuo metu Aldona nežinojo, kur juos veža. Galiausiai vaikai atsidūrė Semionovkos vaikų namuose.
Pamenu, vieną dieną mus, tris vaikus – mane, seserį Ritą, ir sesers bendraamžį Vytą Škadauską – apvyniojo apklotais, nuvedė prie garvežio, sukėlė prie apsauginių barjerų ir, pririšę prie jų, rėkiančius išvežė į vaikų namus.
„Golodnaja šaika“ – teko dalytis perpus net vieną grūdelį
„Po 2 metų sesuo Rita ir Vytas buvo išvežti į kitame mieste esančią geležinkeliečių mokyklą. Nuo 1943 m. Semionovkos vaikų namuose buvau tik viena lietuvaitė.
Pradžioje, nemokėdama rusų kalbos, labai verkiau, vėliau ėmiau pamažu suprasti paprastus žodžius ir išmokau kalbėti. Gyvenome barakuose po 30 mergaičių, kiekviena turėjome savo lovą, patalynę, kurią kiekvieną savaitę atiduodavome į dezinfekavimo kamerą.
Žiemą sukraudavome džiovinti veltinius, o į lauką išlėkdavome basomis. Į mokyklą eidavome grupėmis, nes veltinių buvo tik 6 poros, reikėdavo eiti po penkis. Auklėtoja lydėdavo iki mokyklos, nusiaudavome, tada nešdavo veltinius kitiems vaikams. Taip suvaikščiodavo 5 kartus“.
Karo metu vaikai buvo maitinami labai prastai: „Eidavome į valgyklą tris kartus per dieną. Valgėme iš aliumininių dubenėlių aliumininiais šaukštais. Pavakary eidavome ieškoti papildomo maisto: iš paplavų duobės rinkdavome lupenas, kaulus, kuriuos, užmovę ant vielos, kaitindavome prie ugnies ir valgydavome.
Mokykloje kaimo vaikai atsinešdavo grūdų ir nuolat grauždavo juos, o mes laukdavome, kol nors keli grūdeliai nukris ant žemės. Pradžioje, kai buvome kartu su Rita, teko dalytis perpus net vieną grūdelį.
Graudu prisiminti. Kaimiečių vaikai vadindavo mus „golodnaja šaika“ („alkanųjų gauja“ – aut. past.). Vasara buvo rojus, kai galėjome valgyti medžių skujas, lapelius, laukines braškeles, žalius grybus, ypač skanūs būdavo kazlėkai. Prie sandėlių iš pelų rinkdavome grūdus.“
Gegužės 1-osios ar Spalio revoliucijos švenčių metu vaikai gaudavo sausainių ir net mandarinų. Už tai turėdavo dėkoti Stalinui. Mokėjo skanduoti ir dėkoti jam iškėlę kumštelius.
Buvo įspėjusi nepakeisti pavardės, išvaizdos ir melstis
Anot Aldonos, baigiantis karui, jai pasisekė – direktorė pasikvietė ją į savo kabinetą ir pasiūlė patarnauti jai buityje.
Jos užduotis buvo kūrenti krosnį, atnešti jai pietus, vandens. Mergaitė turėdavo eiti į laukus kapoti malkų ir prigaminti skiedrų krosniai.
„Tarnauti direktorei mane rekomendavo auklėtojos. Jos buvo malonios ir mane mylėjo. Man kartais likdavo nuo direktorės sriubos ir duonos, o kai iš Amerikos į vaikų namus atkeliavo siunta, mane nuvedė į sandėlį ir liepė išsirinkti drabužėlių.
Gavau triušinius kailinėlius, juodą kliošinį velveto sijoną, palaidinę su žirneliais, gražią antklodę su labai balta paklode.“
Vaikų namuose mergaitei teko persirgti visokiausiomis vaikiškomis vadinamomis ligomis – „kiaulyte“, skarlatina ir pan.
Taip pat ne sykį sirgo niežais, dizenterija: „Pati nemaloniausia procedūra būdavo, kai visą ištepdavo juodu tepalu ir reikėdavo būti izoliatoriuje ant pusplikių grindų – būdavo tikra pekla.
Sykį, kai labai skaudėjo dantį, reikėjo eiti 21 km pas gydytoją pėsčiomis ir tiek pat grįžti. Nepamenu, kaip tai padariau, bet kojų nejaučiau.“
1942 m. Aldona susirgo dėmėtąja šiltine ir buvo arkliu išgabenta į ligoninę, kurioje gulėjo ir buvo karantine daugiau nei mėnesį.
Ligoninėje mergaitė slaugė sunkius ligonius ir gaudavo suvalgyti sriubos bei duonos: „Duoną džiovindavau ir dėjau į užvalkalėlį juodai dienai. Dar ligoninėje duodavo gabalėlių rudojo cukraus, tai ir jo pasitaupiau.
Dar būnant ligoninėje kolūkio pirmininkas norėjo mane įvaikinti, bet mama buvo įspėjusi, kad mes, vaikai, nepakeistume pavardės, išvaizdos ir melstumėmės. Tai širdelėje aš ir nešiojausi.“
Sapnas, kurio nesinori daugiau prisiminti
Savo prisiminimuose Aldona rašo: „Mes, mergaitės, buvome įtrauktos į saviveiklą, dalyvaudavome šokių ratelyje, dainavome daineles, statėme scenoje pasirodymus. Su visais vaikais ir auklėtojomis kalbėjau tik rusiškai, buvau bepamirštanti lietuvių kalbą.
Buvo daug įvairių tautybių vaikų – suomių, lenkų, rusų, estų. Su kai kuriomis mergaitėmis susirašinėjome jau man grįžus į Lietuvą.“
Su mama mergaitė ryšį užmezgė tik po poros metų per auklėtoją, mat pati nemokėjo gerai skaityti rusiškai, buvo primiršusi ir lietuviškai bei negalėjo parašyti į lagerį.
1946 m. į vaikų namus atvyko sesuo Danutė ir paėmė jaunėlę seserį pas mamą. Mama jau galėjo gyventi už lagerio zonos, turėjo mažą kambarėlį, kuriame jos ir gyveno: „Eidavome su mama į taigą rinkti „čeremšos“ (laukinių česnakų – aut. past.). Nešdavau iš taigos sunkią žalią žolę. Taigoje būdavo baisu, klykavo visokie paukščiai, bet reikėdavo „padaryti normą“, kitaip negausi atlyginimo. Tai buvo lyg gilus sapnas, kurio nesinori daugiau prisiminti.“
Motinos – į lagerius, vaikai – į vaikų namus
Aldonos Graužinytės istorija – tai tik viena vieno vaiko istorija. Primintina, kad 1941 m. į Krasnojarsko pataisos darbų lagerio Belniakų punktą kartu su motinomis buvo atvežtas 21 vaikas.
1942 m. jas pradėjus teisti, vaikai išvežti į vaikų namus. Tai vienkartinis toks atvejis, kad grupė mažamečių vaikų būtų atsidūrę lageryje.
Pasak Violetos Jasinskienės, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikės, vėliau, vykstant aktyviam antisovietiniam pasipriešinimui buvo suimamos ir nėščios moterys, kurios pagimdydavo kalėjimuose.
Po teismo kartu su vaiku keliaudavo į lagerį. Vaikui sukakus 1–2 metukams juos galėjo atiduoti giminaičiams arba išveždavo į vaikų namus. Iš 1940–1956 m. Gulage įkalintų Lietuvos žmonių apie 20 tūkst. žuvo.
1941–1953 m. ištremta apie 130 tūkst. Lietuvos gyventojų. Iš jų 40 tūkst. vaikų. Dar 16 tūkst. vaikų gimė tremtyje.
Netekę tėvų globos (dėl tėvų mirties arba arešto) vaikai taip pat atsidurdavo vaikų namuose. Iš viso tremtyje žuvo apie 28 tūkst. žmonių.
Lietuvos gyventojai buvo tremiami į Krasnojarsko kraštą, Irkutską, Tomsko sritį, Altajaus kraštą, Jakutiją, Tiumenės sritį ir Komiją. Šių vietovių vaikų namuose skambėjo nuo tėvų atskirtų lietuvaičių raudos.
Gulagas – sovietų iki žiaurios beprotybės ištobulinta priverstinio darbo sistema
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Specialiųjų tyrimų skyriaus vyriausiasis istorikas Andrius Tumavičius nurodo esminį skirtumą tarp į Sibirą ištremtųjų ir lageryje atsidūrusių politinių kalinių likimo: „Gulage kalėjo žmonės, jau nuteisti sovietinio teismo, karo tribunolo arba Ypatingojo pasitarimo, o į tremtį galėjai iškeliauti be jokio teismo nuosprendžio“.
Teisėtumo įspūdį, kad sovietinių teismų skirta pataisos darbų bausmė buvusi proporcinga ir humaniška, sklaido sovietinių represijų tyrinėtoja Birutė Burauskaitė.
Ji pabrėžia, kad iki teismo nuosprendžio teisiamieji praeidavo žiaurių fizinių kankinimų etapą, nes tik taip NKVD išgaudavo prisipažinimus.
Ironiška, tačiau represinių struktūrų tardytojai vadino save „juristais“ ir šis Nepriklausomoje Lietuvoje buvusios garbingos teisininko profesijos pavadinimas neretai suklaidindavo režimo vertinimus iš išorės (užsienio), taip pat klaidina paviršutiniškai žinant okupacinę praeitį.
Gulagas laikomas svarbiausiu politinių represijų instrumentu sovietų sąjungoje. „Tai žmogaus orumo trypimas, maksimalus jo dar turimų jėgų išnaudojimas darbui iki visiško palaužimo,“ – teigia B.Burauskaitė.
Istorikas A.Tumavičius priduria, kad Gulage atsidūrusieji buvo traktuojami kaip darbo įrankiai sovietų sąjungai statyti, gyvybė nebuvo vertinama, visi kaliniai – tiesiog pigios darbo jėgos kontingentas.
Primintina, kad apie 150–156 tūkst. Lietuvos gyventojų, įskaitant politinius kalinius ir Lietuvos partizanus, kalinti priverčiamojo darbo stovyklose Gulago sistemoje.
Iš pradžių SSRS įkalinimo sistema buvo daugiausia skirta atriboti ir perauklėti kriminalinius kalinius bei susidoroti su politinės santvarkos oponentais, tačiau vėliau įsitvirtino ideologija, teigianti, kad perauklėjimas turi būti grįstas priverstiniu darbu, o įkalinimo vietos – atsipirkti ekonomiškai.
Tikslui pasiekti buvo beatodairiškai išnaudojami politiniai kaliniai ir tremtiniai.
Taip Gulago pramonė, sudaryta iš tūkstančių atskirų lagerių, tapo modernia vergovės atmaina, paties režimo įvardijama kaip pagrindinė SSRS ekonomikos jėga.
Gulagas ir Europoje
Daugiausiai lietuvių buvo kalinami Archangelsko srityje, Irkutsko srityje, Komijoje, Magadano srityje, Mordovijoje, Kazachstane. Tačiau Gulago siaubą mena ne tik buvusios Sovietų Sąjungos platybės.
Šis kankinimo darbu košmaras ir asmeninės tragedijos menamos daugelyje Vakarų demokratijų. 800 stovyklų, kuriose įkalinta beveik 1,5 mln. žmonių ir apie 130 tūkst. žuvusių.
Tokie skaičiai kalba apie sovietų teroro, pavadinimu Gulagas, palikimą dabartinio Europos žemyno teritorijoje.
Okupacijų ir laisvės kovų muziejus kviečia aplankyti pirmą kartą į Lietuvą atvežamą Europos atminties ir sąžinės platformos suburtos tarptautinės ekspertų komandos parengtą parodą „Europos Gulagas“, kuri 2023 m. lapkričio 17 d. atidaroma Laisvės gynėjų galerijoje (Seimo I rūmai), o nuo lapkričio 21 iki gruodžio 3 d. bus eksponuojama Tuskulėnų memoriale.
