Interviu 15min naujai iškeptas čempionas papasakojo, kaip įvairių faktų žinojimas jam padeda užmegzti pokalbius, pasidalino prisiminimais apie dalyvavimą TV žaidime „Kas laimės milijoną?“ ir patarė, kaip teisingai kirčiuoti Linkmenų, esančių jo gimtajame Ignalinos krašte, pavadinimą.
Nacionalinė viktorina – tai kasmet 15min organizuojamas žinių patikrinimo konkursas apie Lietuvą. Daugiau informacijos rasite čia: : https://www.15min.lt/nacionaline-viktorina
Jau šį šeštadienį, rugpjūčio 22 dieną, viktorinų, kvizų, protmūšių, intelektualių TV žaidimų ir panašių pramogų mėgėjus portalas 15min pakvies pasitikrinti žinias apie Lietuvą Nacionalinės viktorinos vasaros turę, kurį sudarys 45 klausimai. Plačiau skaitykite šiame straipsnyje.
– Šiemet pirmąkart laimėjai Nacionalinę viktoriną. Koks jausmas? Ar tikėjaisi laimėti?
– Nesitikėjau, aišku. Nes eini vis tiek dėl to, kad geriausiai pasirodytum, kiek gali. Laimėti prieš save, ne prieš ką kitą. Tokiose individualiose varžybose svarbiausias tikslas yra pačiam pasirodyti kiek įmanoma geriau.
Pernai Nacionalinėje viktorinoje dalyvauti negalėjau, užpernai buvau devintas. Visada, aišku, stengiesi pasirodyti kuo geriau, bet nesitikėjau tikrai prieš viktoriną, kad laimėsiu.
Laukiant rezultatų, buvo nuojauta, kad rezultatas geras. Jausmas sužinojus rezultatus buvo labai džiaugsmingas. Galėčiau dabar būti svetimšalių integruotojas į Lietuvą.
Galėčiau dabar būti svetimšalių integruotojas į Lietuvą.
Tokia nauja pareigybė: svetimšalių integruotojas, nes žino daugiausiai apie Lietuvą (juokiasi).
Laimėti labai smagu. Ir gerai, kad nebuvo antra ar trečia vieta, nes būtų labai daug apmaudo.
– Papasakok apie save. Iš kur esi kilęs, ką veiki gyvenime, kokie tavo pomėgiai?
– Aš augau Ignalinoje. Ten gyvenau, kol baigiau mokyklą, nors senelių šaknys iš kitų kraštų. Kadangi esu ignalinietis, labai piktinuosi, kai vilniečiai neteisingai kirčiuoja Linkmenų gatvės pavadinimą. Turi būti kirtis ant I raidės pirmajame skiemenyje, o dauguma kirčiuoja paskutinę raidę Ų. Toks asmeninis niežulys, kai kas nors pasako.
Ką dabar veikiu? Turiu savo finansinių konsultacijų įmonę, dėstau Socialinių mokslų kolegijoje, dėstau Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, VGTU. Vedu mokymus, nors dabar komerciniai mokymai kol kas nevyksta.
Vienas pagrindinių pomėgių – viskuo domėtis, žingeidumas toks. Iš kitos pusės, keliauti labai mėgstu. Kai jaunesnis buvau, gal kelionių būdavo daugiau, bet tas kelionių alkis nenumalšintas iki dabar. Kiek pavyksta, pasportuoju.
Dar dabar labai patinka stengtis vaikus nukreipti į kažkokias veiklas. Tarkime, užrašėme sūnų į buriavimo stovyklą. Buvome nuvažiavę į varžybas, labai smagu, kad ir regatoje jis sudalyvavo, ir kažko pramoko. Anksčiau gal buvau labiau egocentriškas savo pomėgiais, o dabar vaikų pomėgiai kartais tampa ir maniškiais.
– Kaip susidomėjai protmūšiais? Kuo jie tave patraukė? Kada buvo pirmasis tavo protmūšis?
– Azartu. Aš esu azartiškas žmogus, man neužtenka dalyvauti, man reikia laimėti. Nėra taip, kad turiu būtinai nugalėti kažkokį varžovą, bet noriu visada kuo geriau pasirodyti. Žinias pasitikrinti irgi patinka.
Protmūšiuose pradėjau žaisti kokiais 2013-2014 m. „Protų kovų“ lygoje pas Iną. „Misterijoje“ ar „Būsi trečias“ vykdavo kovos, tiksliai nepamenu, bet kažkuriame bare Totorių gatvėje. Draugai pakalbino, sako, ateik, būsi naudingas.
Pirmasis mano intelektinis žaidimas, beje, buvo ne protmūšis, o TV žaidimas „Kas laimės milijoną?“, kurį tuomet vedė Vytautas Kernagis. Čia buvo kokie 2004 ar 2005 m.
– Ir kaip sekėsi?
– Sekėsi gerai. Laimėjau 16 tūkst. litų. Čia buvo labai dideli pinigai.
Labai gera patirtis. Man patiko, kad vedėjas tarsi užuominą duodavo, vesdavo tave teisinga linkme, nepasakydavo, aišku, tiesiai, bet taip užsimindavo, ir galėjai bandyti suprasti. Aišku, jei būčiau iki milijoninio klausimo nuėjęs, jau turbūt užuominų nebūtų buvę (juokiasi).
– Ar dabar kur nors žaidi protmūšius?
– Po karantino beveik nežaidžiau, buvau tik vieną kartą, futbolo viktorinoje, pas Paulių Ambrazevičių. Ten žaidžiu su komanda „Nežiniukai“.
Sezono metu iki karantino žaidžiau pas Robertą Petrauską, labai laukiu jo gyvų žaidimų sugrįžimo. Mūsų komanda vadinasi „Weirduliai“. Anksčiau vadinomės „C lygos dominatoriai“, tačiau prieš kurį laiką nutarėme pasikeisti pavadinimą, ieškojome kažkokio smagaus.
Anksčiau dar kartais žaisdavau „Protų kovų“ lygoje pas Iną, mūsų komanda vadinosi „Nuožmieji Bukiškių uogos“. Bet nuo tada, kai perėjau pas Robertą, pas Iną beveik nebežaidžiau. Kažkaip žaisti dukart per savaitę man kaip šeimos žmogui daugoka. Dar jei koks futbolo protmūšis pasitaiko, tai išvis laiko nebelieka.
– Kaip manai, kas tau padeda sėkmingai pasirodyti protmūšiuose ir viktorinose?
– Čia gal toks ir truputį asocialus bruožas, bet gyvenime man faktai ar datos atmintyje įstringa labiau negu, tarkim, žmonių istorijos ar vardai.
Gyvenime man faktai ar datos atmintyje įstringa labiau negu, tarkim, žmonių istorijos ar vardai.
Aš galiu lengvai pamiršti žmogaus vardą ar jo asociaciją su veidu. Tarkime, studentų turiu daug ir semestro metu visus studentus gerai prisimenu, bet pasibaigus kuriam laikui jau neprisimenu – kur aš jį mačiau.
O va su faktais taip neatsitinka. Ir galbūt socialesnis būtų bruožas prisiminti, ką žmogus tau kažkada tau pasakojo, ką veikia gyvenime ir panašiai. Dabar, jei ne socialiniai tinklai, turbūt būtų sunku prisiminti, ką vienas ar kitas žmogus veikia ar kada jo gimtadienis.
Be to, man patinka žinoti daug konteksto apie įvairius dalykus. Padeda megzti pokalbius. Čia, man atrodo, ir slypi viktorinų vertė. Po to pokalbyje, sutikęs nepažįstamą žmogų, tarkime, iš Panevėžio, kadangi kažką žinau apie Panevėžį, galiu kažką pasišnekėti, net jei nesu buvęs tame krašte. Nes kažkokius faktus žinau. Ir tada tas pokalbis lengviau mezgasi, gali dar naujos informacijos iš jo ištraukti.
– Koks protmūšis ar viktorina tau labiausiai įsiminė?
– Tikriausiai šių metų Nacionalinė viktorina, nes laimėjau. Taip pat pats pirmas Pasaulio viktorinos čempionatas, kuriame dalyvavau. Ir tas Vytauto Kernagio žaidimas, nors dabar jau nutolęs į praeitį. Bet prisimenu, kaip patekau į televiziją ir koks buvo iššūkis, kad turi ne tik atsakyti į klausimus, bet dar ir nepasišiukšlinti prieš auditoriją, kuri žiūri.
Šiaip, aišku, labiausiai įstringa žaidimai, kur laimi. Dėl to ir, tarkime, televizinis „Auksinis protas“ ne taip man įstrigo – nors teko porąkart dalyvauti, bet nelaimėjau.
– Ar tai, kad Nacionalinėje viktorinoje visi klausimai yra apie Lietuvą, tau paranku, ar ne?
– Turbūt taip, nors ir viktorinos apie pasaulį man patinka. Nacionalinėje viktorinoje nėra, tarkime, atskiros „Mokslo“ temos, kuri man būtų mažiau paranki. Arba, pavyzdžiui, man sunkiau sekti pasaulines serialų ar muzikos naujienas, kas kokį naują albumą išleido ar pan.
Vietoje to čia yra etnografiniai dalykai, tas man padeda. Ir Lietuvos istoriją, manau, išmanau geriau negu pasaulio istoriją. Savi marškiniai arčiau kūno.
– Ar šių metų viktorinoje buvo klausimas ar klausimų, kurie labiausiai įsiminė?
Labai įstringa klausimai, kur rinkaisi tarp dviejų variantų ir pasirinkai neteisingai, o po to paaiškėja, kad kitas variantas, kurį svarstei, būna teisingas.
Pavyzdžiui, klausimas apie šaltanosius koldūnus. (Klausimas skambėjo taip: „Kokia uoga tradiciškai yra koldūnų, gaminamų įvairiose Lietuvos vietose ir vadinamų „šaltanosiais”, įdaras?“, – red. past.) Man atrodė, kad tik du variantai yra, mėlynės arba vyšnios. Pasirinkau vyšnias ir suklydau. Buvau labai arti, bet pasirinkau ne tą. Bet ir sužinojau kažką naujo.
Nustebino atsakymas į klausimą apie pirmąjį Lietuvoje proto žaidimą, kurio atsakymas buvo tiesiog protmūšis. (Klausimas skambėjo taip: „Kaip vadinosi pirmasis Lietuvoje netelevizinis komandinis proto žaidimas, vykdavęs Vilniaus universitete nuo 1997 m. iki ~2013 m.? Pavadinimas buvo registruotas kaip prekės ženklas, tačiau jį ištiko genericidas.“, – red. past.) Paskui galvoju – aš nieko neparašiau, o galėjau kažką tiesiog parašyti, juk buvo šansas atspėti.
– Kokia sritis tau parankiausia? Kokia sunkiausia?
– Mokslas man tikrai yra sudėtinga sritis. Matyt, mokyklos spragos, patingėjau kažkada mokytis, o po to, kadangi inžinerinių dalykų nestudijavau, niekad neužpildžiau. O parankiausia gal sportas, nors Lietuvoje šiemet, tarkime, ir nebuvau lyderis.
Šiaip apskritai šiemet viktorinoje nelaimėjau nė vienos atskiros temos, tai ir pasakyti sunku. Bet kokia nors Gamta ir geografija irgi yra man palanki sritis, Lietuvos geografiją išmanau, manau, gerai. Politika, istorija irgi artimos temos. Apskritai tie dalykai, kur arba išmanai gerai, arba daugiau mažiau seki, ir tampa tavo arkliukais.
Lietuvių kūryba, kultūra gal sunkiausios sritys man. Nesakau, kad ten blogai pasirodau, bet visada galima pasitempti.
– Kas skatina kasmet, kai gali, dalyvauti viktorinoje?
– Noras išbandyti save. Azartas. Kitąmet nežinau, ar pavyks laimėti, gali būti, kad net penketuke nebūsiu. Bet azartas yra pasirodyti prieš save geriausiai. Žinoti, kad per tam tikrą laiką streso sąlygomis tu pasirodei geriausiai, kaip galėjai. Ir adrenalino pliūpsnį gauni tą dieną, užsipumpuoji. Gyvenime vis mažiau tokių egzaminų, o čia vos ne kasmetinis egzaminas, kurį tu laikai ir tau smagu.
Gyvenime vis mažiau tokių egzaminų, o čia vos ne kasmetinis egzaminas, kurį tu laikai ir tau smagu.
Susitinki, be to, žmones, viktorinų moksliukus, pasijunti tarp savų (juokiasi).
– Ar gali pasidalinti įdomiu neseniai sužinotu faktu apie Lietuvą?
– Man įstrigo faktas, kad lietuvių kalba yra net 32 vietoje pasaulyje tarp visų pasaulio kalbų pagal tai, kiek interneto puslapių informaciją pateikia ta kalba. Pirmoje vietoje, aišku, anglų, toliau rikiuojasi kitos kalbos ir lietuvių kalba yra 32-a.
Tas man padarė didelį įspūdį. 0,1 proc. iš 10 milijonų populiariausių interneto puslapių pasaulyje yra lietuvių kalba. Lietuvių kalba pagal tai, kiek populiarių puslapių internete yra šia kalba, lenkia, pavyzdžiui, hindi kalbą.
Tokiai nišinei kalbai kaip mūsų, kuria skaityti poreikio neturi beveik niekas kitose šalyse, tai išskirtinis pasiekimas. Man padarė įspūdį, kad lietuviakalbei auditorijai skirtų interneto puslapių kūrime esame taip pažengę.
Dar įdomu, kad Aurelijus Veryga, jei niekas nepasikeis, bus pirmasis atkurtos Lietuvos istorijoje sveikatos apsaugos ministras, kuris išbus visą kadenciją. Gal kitose ministerijose irgi yra tokių situacijų buvę, bet tikrai nebūčiau pagalvojęs, kad iki šiol nebuvo sveikatos apsaugos ministro, kuris būtų išbuvęs visą keturių metų laikotarpį neatstatydintas ir neatsistatydinęs. Tas mane nustebino.
Juo labiau kad Veryga yra gana kontraversiškai vertinamas politikas. Jei kadencijos pradžioje būtų reikėję spėti, kurie ministrai išbus visą kadenciją, Verygos greičiausiai nebūčiau rinkęsis.
– Ačiū už pokalbį, sėkmės!
Besirengiantiems Vasaros viktorinai siūlome išbandyti jėgas, sprendžiant 2020-ųjų Nacionalinės viktorinos klausimus.
