Kas jis? Tai – Steponas Darius, kuris be visų savo nuopelnų dar ir buvo vienas pirmųjų jaunos Lietuvos benzingalvių!
Atstovėjęs Valstijų garbę pirmojo pasaulinio karo apkasuose ir už tai gavęs Purpurinės širdies medalį, 1920-aisiais S.Darius grįžta Lietuvon, kuri, nors ir brangi tėvynė, po ilgoko gyvenimo JAV turėjo sukelti truputį kultūrinio šoko.
Tik ką nepriklausomybę apgynęs kraštas – vienas didelis kaimas, net kurio sostinėje Kaune telkšo purvo balos, o centrinės gatvės grįstos akmenimis.
Tačiau Dariaus pamatytas vaizdelis neišgąsdina ir siekdamas tarnauti tėvynės labui jaunuolis įstoja karo mokyklą, po kurios pradeda ryškėti jo potraukis naujajai mašinai, spėjusiai pasižymėti pirmajame pasauliniame kare – lėktuvui.
Steponas Darius – karo aviacijos lakūnas, 1927-aisiais metais jau užsitarnavęs kapitono laipsnį. Ir jeigu kada nors galvojote, kad jis buvo stereotipinis kietas lakūnas su akinančia šypsena blerbiantis motociklu – neklydote.
Darius turėjo tuomet itin vertingą transporto priemonę –1925-ųjų britiškos gamybos motociklą Douglas CW 2-3/4 hp, su dviejų cilindrų opoziciniu varikliu, ant kurio Steponas išdidžiai įsitaisęs pateiktoje nuotraukoje.
Nors istorija (kol kas) nutyli šios transporto priemonės įsigijimo aplinkybes, tačiau žinoma, kad Darius aistra motociklams užkrėtė vos ne visą 4-ąją karo aviacijos eskadrilę, kurioje šis tarnavo ir būtent su Stepono pagalba ir iniciatyvumu kolegos buvo aprūpinti dviratėmis transporto priemonėmis iš Amerikės.
Sutikite, gražus vaizdas – būrys lakūnų blerbla Laisvės alėja link Aleksoto, pavydžiai nulydimi merginų žvilgsnių.
Su žinomiausio Lietuvos lakūno motociklais susijusi ir viena linksma istorija. Steponas kažko susiginčijo su vienu carinių pažiūrų raugo karininku, už laisvos nuomonės priepuolį jam buvo paskirta 30 dienų daboklės.
Jo eskadrilės draugai buvo pasipiktinę tokiu sprendimu ir sugalvojo 50‘s paauglių filmų vertą akciją – kas dieną po tris kartus važiuoti lankyti Stepono, gausiu būriu blerbiant Kauno gatvėmis.
Pravažiuodami vyriausiąjį kariuomenės štabą kėlė tokį triukšmą, kad, pasak 4-osios eskadrilės vado L.Pesecko prisiminimų, štabo kabinetų langai tirtėdavo, o pro juos bailiai spoksodavo darbuotojų akys. Penktą dieną štabas, matyt, tokio triukšmo neapsikentė ir Steponas buvo paleistas laisvėn, o motociklas to meto Kaune tapo šaunaus karo lakūno skiriamuoju ženklu.
Tačiau Darius buvo išskirtinis net ir karo lakūnų fone – jis buvo vienas iš nedaugelio laimingųjų, kuris tuo metu Kaune, o ir visoje Lietuvoje, turėjo automobilį.
Savaime aišku, amerikietis neįsigys ko nors kito, nei Ford T – būtent tokiu Steponas ir kratėsi Kauno gatvėmis.
Deja, lakūno biografijose nėra duomenų, kaip jis įsigijo geležinę Lizi, bet iš nuotraukos galima daryti prielaidą, kad Dariaus T yra maždaug 1917-1922 metų gamybos, neturėjęs iš esmės jokių ypatingų „aftermarketų“ ar šiaip kokių nors gamykloje sumontuotų įdomesnių agregatų.
Valstijose tuo metu nebuvo nieko neįprasto turėti kokią nors motorinę transporto priemonę, tačiau Lietuvoje ir motociklą, ir automobilį sau galėjo leisti turėti tik labai nedaug kas.
Stepono Dariaus dukra prisimina, kad „savaitgaliais mane tėvai kartais nusiveždavo į Fredą, bet dažniau nediduku tėvo „Forduku“ jie manęs atvažiuodavo aplankyti į Panemunę. Išvykdamas į Ameriką, tą „Forduką“ tėvas paliko senelių grinčikės garažėlyje. Grinčike mes vadindavome nedidelį pagalbinį namuką, kuriame seneliai gyveno iki pasistatė tikrąjį namą. Toje grinčikėje, be mažytės virtuvėlės ir įstiklintos verandos, po tuo pačiu stogu tilpo malkinė ir nedidelis garažas, kuriame Darius laikydavo savo mašiną. Dabar pažiūrėjus į tą garažėlį, sunku įsivaizduoti, kaip jame galėjo tilpti lengvoji mašina, o jeigu ir tilpo, tai kokia ji buvo mažytė.''
Steponui išskridus į Ameriką, iš kurios jis, deja, gyvas taip ir nebegrįžo, jo šeima saugojo Forduką, tikėdamiesi, kad automobilio Dariui dar prireiks.
Šeimos garaže automobilis prastovėjo dar keletą metų ir po Dariaus žūties, tačiau šeimoje mašinos valdyti niekas taip ir neišmoko, tad ji ir nebuvo kam nors labai reikalinga.
Kas gi nutiko su Stepono Dariaus transporto priemonėmis? Šiandien jos tikrai liptų kokio nors muziejaus ekspozicijoje, dėl garsiojo savininko turinčios didelę istorinę vertę. O jos paprasčiausiai dingo.
Apie motociklo likimą duomenų iš viso nėra, tik žinoma, kad jis toks egzistavo. Galima tik spėti, kad prieš išvykdamas į Valstijas Darius motociklą pardavė kam nors iš savo draugų arba kolegų lakūnų.
O Fordo likimas nors truputį ir aiškesnis, tačiau vis tiek nutrūksta kažkur prieš Antrąjį pasaulinį karą. Automobilis kelis metus prastovėjo garaže neliečiamas, kol galiausiai Stepono uošvis jį pardavė keliaujančiam prekijui už visus penkiasdešimt tuometinių litų. Ne itin didelė suma tiems laikams už tokią prabangą kaip automobilis.
Deja, čia Fordo istorija ir nutrūksta – ko gero, jis žuvo kažkur Antrojo pasaulinio karo liepsnose arba dar prieš jį buvo perlydytas į metalo laužą ir vienintelė šiandien žinoma Stepono transporto priemonė – Kauno Karo muziejuje saugomi „Lituanicos“ griuvėsiai.
Tekstas pirmąkart publikuotas „Facebook“ puslapyje „Sumauta pavara“. Perpublikuojama su puslapio autorių sutikimu.
