Neatrastas Žemaitijos rašytojas Stasys Anglickis: kuo gyveno Žemaičių rašytojų sambūrio iniciatorius?

Kūryba ir lemtingi pasirinkimai

Vytauto Mačernio giminaitis S.Anglickis pats savo kūrybą skirstė į keturis laikotarpius.

Pirmasis – Nepriklausomos Lietuvos laikas nuo 1920 m. Antrasis, kai rašė mažai, – karų ir perversmų laikotarpis nuo 1939 m. birželio 15 d. Trečiasis – prasidėjus persiorientavimui, kai grįžo į literatūrą, o 1960 m. pasirodė knyga „Po atviru dangumi“.

archivesofculture.com nuotr./S. Anglickio eilėraštis 1932-11-05–1934-01-09

Paskutinysis rašytojo kūrybos laikotarpis – jau gyvenant Vilniuje. S.Anglickis vienu metu galėjo rašyti įvairaus žanro kūrinius, užsiėmė ir vertimais: išvertė Michailo Lermontovo „Demoną“ (1949), Heinricho Heinės „Kelionių vaizdus“(1953) ir kt.

1927 m. baigus Telšių mokytojų seminariją, pasak paties S.Anglickio, įvyko vienas lemiamų gyvenimo momentų – neturėdamas tam lėšų, jis išvažiavo studijuoti.

archivesofculture.com nuotr./S. Anglickis, baigęs Telšių mokytojų seminariją 1927 m.

1932 m. baigė germanistikos studijas Vytauto Didžiojo universitete Kaune, parašė diplominį darbą „Mefistofelio rolė Fausto padavime ir Goethes Fauste“. Studijų metu S.Anglickis dalyvavo Balio Sruogos Dramos seminare, Vinco Krėvės padedamas išspausdino savo dramą „Rūmai be pamato“.

Dar vienas lemtingas momentas S.Anglickiui – 1944 m. ruduo, mat Kretingos geležinkelio stotyje jis taip ir neįlipo į traukinį, neišvažiavo į Vakarus. Nors juo išvažiavo daug pažįstamų, giminių, numatydamas gręsiančius pavojus, tremtį, areštą, S.Anglickis sąmoningai pasiliko tėvynėje.

1932–1940 m. S.Anglickis mokytojavo Šiaulių berniukų gimnazijoje, vadovavo mokinių literatų būreliui, kuriame lankėsi rašytojai Antanas Vienuolis, Salomėja Nėris, Ieva Simonaitytė, Petras Cvirka ir kiti.

Šiauliuose leido poezijos knygas, bendradarbiavo literatūriniame žurnale „Linija“ (Nr. 1, 1932), kuriame pasisakė už kūrybos savarankiškumą, natūralumą. S.Anglickis taip pat rašė , „Literatūroje“, „Dienovidyje“ ir kitur.

Žemaičių rašytojų sambūris

Pirmąja paskata organizuoti Žemaičių rašytojų sambūrį bei ruošti antologiją S.Anglickiui tapo patys Telšiai, jų landšaftas.

Stasys Anglickis ir Žemaičių rašytojų sambūris

+2

Iš pradžių norėjęs išleisti vietinių literatų knygelę, rašytojas savo veiklai dėjo rimtesnį literatūrinį pagrindą – 1936 m. lapkričio 14-15 d. suorganizavo žemaičių rašytojų literatūros vakarą bei konferenciją veiklos struktūrai ir antologijos leidybai aptarti.

Literatūros vakaras vyko Šiauliuose, Mergaičių gimnazijos salėje, konferencija – berniukų gimnazijos, kurioje ir dirbo S.Anglickis, mokytojų kambaryje. Renginyje dalyvavo Ieva Simonaitytė, Pranas Genys, Butkų Juzė, Liūnė Janušytė, Petras Gintalas, Statys Santvaras, Fabijonas Neveravičius. S.Anglickis buvo išrinktas ruošiamos antologijos redaktoriumi.

archivesofculture.com nuotr./I. Simonaitytė su P. Babicku, L. Dovydėnu, Pr. Geniu, ir kt. literatūros vakaro Telšiuose metu [1937 m.]

Žemaičių poezijos ir prozos antologija „Žemaičiai“ pasirodė 1938 m. Knygoje spausdinti Vydūno, I. Simonaitytės, Mykolo Vaitkaus, Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės, Butkų Juzės ir kitų tekstai.

Pasak profesorės Viktorijos Daujotytės, „S.Anglickis davė didelį postūmį regioninei lietuvių literatūrai, kultūriniam žemaitiškumui [...]“. Nors etninio savitumo idėja tuomet nebuvo nauja, antologija „Žemaičiai“ buvo brandi ir reikalinga knyga: germanizacijos pavojus, žemaičiai, rašantys bendrine kalba ir slopinantys savo kalbos turtą – šios ir kitos priežastys lėmė antologijos „Žemaičiai“ aktualumą ir unikalumą.

Žymiausi S.Anglickio žemaitiški eilėraščiai: „Truobalė pri opės“, „Vėnta“, „Pošelė“ ir kt.

Išbrauktas iš Tarybinių rašytojų tarpo

Antrojo pasaulinio karo, tarybų valdžios okupacijos metu S.Anglickis rašė mažai. Jis, matyt, nenorėjo ar negalėjo kurti ideologinių eilėraščių, todėl aktyvieji rašytojai jį smerkė.

Curriculum Vitae, esančiame Lietuvos TSR Rašytojų Sąjungos byloje, 1945 m. birželio 30 d. apie Antrojo pasaulinio karo padarinius bei savo padėtį S.Anglickis rašė: „1944 m. smarkiai nukentėjau nuo karo. Karo viesulas išardė mano biblioteką, sunaikino brangius rankraščius ir literatūrinius dokumentus. Bibliografines retenybes išnešiojo arba išvertė darže į šiukšles, kur jos per vasarą išbuvo ant lietaus. Netekau daug daiktų ir beveik visų drabužių. Dabar esu gerokai apskurdęs. Literatūros vakaruose negaliu dalyvauti, nes neturiu kuo apsirengti“.

Apie grasinimus išbraukti iš Tarybinių rašytojų tarpo, 1949 m. vasario 28 d. atsakydamas į anketą, užsimena ir pats rašytojas.

Tiesa, nurodydamas ir kitą galimo pašalinimo priežastį: „Jūs visai teisūs, kai grasinate man išbraukti iš Tarybinių rašytojų tarpo už tai, kad nesumoku 300 Rb. nario ir lit. fondo mokesčio. Taigi, kaip kitaip pasielgti su manim, kuris per eilę metų su nieku efektingesniu nepasirodė?“.

archivesofculture.com nuotr./S. Anglickis 1945 m., Kuršėnai-Olesynė

1950 m. lapkričio 30 d. iš Lietuvos TSR rašytojų sąjungos S.Anglickis pašalintas, o atsiskyrus nuo Tarybinių rašytojų, publikuotis tapo dar sunkiau.

S.Anglickiui rūpėjo žinoti, ar gali komunistinė, tarybinė literatūra išlaikyti savo meninį veidą? Jo poema „Karvinis Gružas“ šiek tiek dalimis buvo išspausdinta rajoniniame laikraštyje.

Gyvenimas ant rašomojo stalo

„Štai ant rašomojo stalo aš padedu savo devyniasdešimt metų“, – kartą sakė S.Anglickis. Dar 1995 m. pabaigoje jis manė, o gal greičiau svajojo, kad turėtų išeiti kokios penkios paskutiniuoju tapusiu romano „Čiupikai“ knygos.

Tačiau pasirodė tik dvi. Rašytojo regėjimas ilgainiui silpo, rašyti tapo sudėtingiau, 1992 m. pasirodė paskutinis jo poezijos rinkinys „Karveli mėlynasis“.

S.Anglickio kūrybinis kelias truko apie septyniasdešimt metų, kūrybinis darbas virto apie dviem dešimtimis knygų. Ričardas Pakalniškis ruošėsi apie S.Anglickį rašyti knygą – darėsi išrašus iš asmeninio archyvo, klausėsi S.Anglickio pasakojimų – tačiau mirė taip jos ir neparašęs.

Artimai bendravęs su rašytojais Faustu Kirša, Petronėle Orintaite, Viktoru Katiliumi, Beniu Barkausku ir kitais, jis pergyveno ir daugelį jų.

Pats S.Anglickis mirė Vilniuje, o jo atminimui iki šiol rengiami vakarai Rašytojų sąjungoje, Kuršėnuose ir kt.

___________________________________________________________________

Kultūros archyvo ženklu pažymėta straipsnių serija – tai Lietuvos literatūros ir meno archyvo iniciatyva, skirta archyvo fonduose saugomai dokumentinei medžiagai viešinti ir tyrinėti.

Daugiau apie Lietuvos kultūrą, meną, istoriją bei paveldą galite sužinoti Lietuvos literatūros ir meno archyve.

Straipsnio parengimą rėmė Lietuvos kultūros taryba.