Šiandien, ant Užupio gatvėje stovinčio 5-ojo namo sienos, po žibintu kabo bronzinė milinė – kaip žmogiškumo, o kartu ir menkai pažįstamo architekto-skulptoriaus Antano Vivulskio atminimas. O ketvirtadienį A.Vivulskiui Vilniuje buvo atidengtas atminimo ženklas – jo paties suprojektuotos, tačiau niekad nebaigtos statyti Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios maketas.
Pamatyti jo darbų maketus ir įvykdytus darbus galite žemiau esančioje galerijoje.
Studijos ir pirmasis užsakymas
1877 m. gimęs nuskurdusių bajorų šeimoje, A.Vivulskis gimnaziją baigė Latvijoje, vėliau persikėlė į Austriją, kur gavo architekto išsilavinimą Vienos aukštojoje technikos mokykloje.
Būsimasis skulptorius-architektas studijas tęsė Nacionalinėje Paryžiaus dailės akademijoje, skulptūros mokydamasis pas Antoniną Mersjė. Ten, beje, susipažino ir su Petru Rimša bei kompozitoriumi, diplomatu Ignacu Janu Paderevskiu.
Pastarasis turėjo užmojį minint Žalgirio mūšio 500-metį Krokuvoje pastatyti paminklą. Kompozitoriaus finansuojamas Vivulskis paminklą kūrė savo dirbtuvėlėje, buvusioje Paryžiaus pakraštyje – Jurdan bulvare. 1910 m. atidengtas kūrinys iš karto sukėlė nemažai diskusijų – kodėl paminklą lenkams kūręs lietuvis?
Skulptūra vaizdavo ant arklio sėdintį Vytautą – stuomeningą vyrą vilkintį šarvus. Beje, pozuoti kuriant Vytauto figūrą pasiūlyta kompozitoriui Zigmui Skirgailai.
Istorikė Vida Girinkienė mini: „Ir šis vėliau pasakos Rimšai, kad pozavo ne kartą apvilktas šarvais, kad turėjęs žiūrėti į žuvusį kryžiuočių vadą rūsčiai, paniekinamai. Tačiau tas rūstumas nepavyko ir Vytautas ne visiems patiko“.
A.Vivulskis mėgo monumentalumą, tuo jo skulptūros ir išsiskyrė iš tuometinių kūrinių. Deja, 1939 m. vokiečiams užėmus Krokuvą, paminklas buvo sugriautas.
Zita Žemaitytė, tyrinėjusi architekto biografiją, mini, kad Paryžiuje pagal A.Vivulskio projektus pastatytos kelios bažnyčios. Tiesa, šį faktą reikėtų dar patikslinti.
Pirmoji Lietuvių dailės paroda
1907 m. įvykusioje pirmojoje Lietuvių dailės parodoje pristatyti ne tik dailininkai, bet ir keletas architektų bei jų kūrybos darbų. Tarp jų buvo ir Antano Vivulskio kurti Koplyčios Šiluvoje bei Jėzaus Širdies vardo bažnyčios Vilniuje maketai.
Tiesa, parodos lankytojams jie nepadarė didelio įspūdžio, spaudoje taip pat apie architektų darbus pasirodė vos keletas pranešimų.
„Vilniaus žinių“ žurnalistas Konstantinas Jasiukaitis piktinosi: „Galbūt todėl ir architektų projektai nepatraukė visuomenės dėmesio, nes jie ir savo tematika, ir atlikimu buvo neaktualūs, primityvūs, neišreiškė to meto tautinio pakilimo, revoliucinių nuotaikų“.
Beje, jau tada amžininkai mažai ką tegalėjo pasakyti apie paslaptingąjį tautietį – dažnai kalbėta apie jį, kaip „drąsiais užmanymais pasižymintį architektą, kuris bandė išeiti iš senosios architektūros ribų sukurdamas naujoviškus, monumentalius kūrinius“.
Trys kryžiai ir Šiluvos koplyčia
Iki šių dienų išliko vos du A.Vivulskio statiniai – Trys kryžiai ir Šiluvos koplyčia.
Ant Plikojo (Kreivojo) kalno 1916-iais iškilo trys balti gelžbetoniniai kryžiai, pakeitę iki tol ilgą laiką stovėjusius tris nuolat atnaujinamus, bet galiausiai visai supuvusius medinius kryžius.
Okupacinei vokiečių valdžiai leidus, iš vilniečių suaukotų medžiagų ir pinigų nuspręsta pastatyti trijų kryžių monumentą – pasipriešinimo ir tapatybės simbolį. Buvusių kryžių vietoje pasodintos dvi tuopos.
Tiesa, kryžiai 1950 m. sovietų valdžios susprogdinti ir toje pačioje vietoje užkasti, bet 1988 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio ir Kultūros fondo iniciatyva atstatyti. Liejant kryžius, į vidų sudėtos ir susprogdintų kryžių dalys, o pats paminklas pastatytas ant senųjų pamatų.
Įdomus ir antrasis iki šių dienų išlikęs A. Vivulskio projektuotas statinys – nuo 1912 iki 1924 m. statyta kryžiaus formos Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimo koplyčia, skirta 300-ioms Marijos apsireiškimo metinėms. Tai vienintelis architekto įgyvendintas pastatas.
Tiesa, statybų darbai užtruko gerokai ilgiau nei tikėtasi. „Autorius šį projektą daug kartų perdirbinėjo, vis ieškojo naujų formų, norėjo, kad ji „Lietuvos architektūroje būtų naujo gadynės pradžia“, – rašo Galaunė.„Šiluvos koplyčia skyrėsi nuo ano meto architektų šabloniškų projektų tuo, kad čia buvo viskas, iki smulkiausių detalių numatyta, buvo norima duoti galutinai išbaigtą architektūrinę visumą.“
Tai patvirtina ir faktas, kad architektas kartu su brėžiniais pristatė ir erdvinį koplyčios maketą – vieną pirmųjų Lietuvos architektūroje.
Prasidėjus pirmajam pasauliniam karui statybos visai sustojo, o pastatas buvo kiek apgriautas. A.Vivulskio projektas galutinai įgyvendintas tik 1999 m., kai koplyčios prieigas papuošė užbaigta antroji iš dviejų akmeninių angelų skulptūra.
Bažnyčia, ant kurios pamatų – Statybininkų kultūros rūmai
1905 m. Krokuvos dvasininkams paskelbus konkursą naujos bažnyčios statybai dalyvavo ir menkai žinomas architektas A.Vivulskis. Deja, jo projektas, nors ir sulaukė gero įvertinimo bei liaupsių, konkurso nelaimėjo.
Tačiau vos po kelių metų į architektą kreipėsi Vilniaus jėzuitai. Ant naujamiesčio kalvos (dab. A. Vivulskio ir Vytenio gatvių sankryža) stovėjusi bažnyčia turėjo būti gelžbetonio sienomis, su kupolu ir dviem bokštais.
Iš bažnyčios maketo galima spręsti, kad statinyje vyravo klasikinės formos, o pagrindinis fasadas turėjo ankstyvosios gotikos elementų. Virš miesto iškilusi bažnyčia būtų buvęs vienas didingiausių to laikmečio statinių.
Gelžbetonis dar carinei Rusijai priklausiusioje Lietuvoje buvo naujiena – daugelis specialistų labai abejojo tokia inovacija, tad Vivulskis susilaukė dėmesio ne tik pasirinkdamas netipiškas architektūrines formas, bet ir naudodamas dar menkai tyrinėtas medžiagas.
Iš pradžių statybos vyko sklandžiai – džiaugtasi itin greitai supiltais pamatais. Tačiau prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui lėšų ėmė trūkti, statybos kurį laiką visai nevyko.
1919 m. staiga mirus architektui, kilo suirutė – trūko dalies brėžinių, aprašymų, informacijos apie medžiagas ir techniką. Darbai ėmė strigti ir dėl lėšų trūkumo. Amžininkų užrašuose likę prisiminimai apie nebaigtoje statyti šventovėje vykusias pamaldas.
Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, didžiąją dalį bažnyčios nutarta griauti, o pasinaudojant likusiomis sienomis pastatyti Statybininkų kultūros rūmus.
Griaunant bažnyčią rasti ir savo šventovėje palaidoto Antano Vivulskio palaikai (jie perkelti į Rasų kapines).
Architekto idėja mylimame Vilniuje pastatyti modernią bažnyčią taip niekada ir neišsipildė. Tik Statybininkų rūmai ir likęs skrupulingai paruoštas maketas mena nepaprastas vizijas.
Vietoje pabaigos
Apie A. Vivulskį informacijos liko nedaug – atrodytų, lyg miręs gerokai per anksti, architektas nespėjo realizuoti savo idėjų. Archyvuose ir muziejuose likę vos keletas jo darbų – nedidelės molinės skulptūrėlės iš studijų laikų, asmens dokumentai, fotografijų rinkinėlis ir brėžiniai.
„Kartais būna žmonių, apdovanotų dideliais kūrybiniais gabumais ir palikusių vertingų darbų, bet per savo kuklumą likusių beveik visiškai nežinomų platesniems visuomenės sluoksniams. Prie tokių žmonių priklausė ir architektas-skulptorius Antanas Vivulskis“ – rašė P.Galaunė.
____________________________________________________________________
Kultūros archyvo ženklu pažymėta straipsnių serija – tai Lietuvos literatūros ir meno archyvo iniciatyva, skirta archyvo fonduose saugomai dokumentinei medžiagai viešinti ir tyrinėti.
Daugiau apie Lietuvos kultūrą, meną, istoriją bei pasaulio lietuvių dokumentinį paveldą galite sužinoti apsilankę Lietuvos literatūros ir meno archyve.
