H.Triggas (1667–1724 m.) tvarkė buitinius parapijos reikalus ir svariai prisidėjo prie vietinių žmonių gerovės. Jis turėjo kelis pastatus ir juos dažnai skolino įvairioms bažnyčios reikmėms. Triggas buvo giliai religingas krikščionis ir, nors ir turėjo įdomių charakterio savybių, nebuvo išskirtinai keistas žmogus.
Viskas pasikeitė, kai Triggas su keliais draugais tapo kapų plėšikų darbo liudininkais. Šis vaizdas jį taip sukrėtė, kad jis prisiekė, kad jam taip niekada nenutiks. Tiesą sakant, kapų plėšikų tuomet bijojo visi ir dar būdami gyvi užsisakinėjo vietas mauzoliejuje ar granitines plokštes kapui uždengti. Triggas, nors ir buvo pakankamai turtingas, nenorėjo užsidaryti savo kape – jis norėjo sugrįžti.
Taigi, Triggas nurodė, kad po jo mirties karstas su jo palaikais privalo būti padėtas viename iš jo ūkinių pastatų – kuklioje pašiūrėje ant pastogės sijų. Triggas prašė, kad pašiūrė būtų užrakinta, o jos raktas būtų padėtas į jo karstą. Verslininkas teigė, kad po 30 metų Dievas sugrąžins jam gyvenimą ir atsirakinęs pašiūrę jis išeis į laisvę. Prieš pat mirtį Triggas išnuomojo pašiūrę miesteliui – čia ketinta įrengti dirbtuves. Renovuotas pastatas kartu būtų tapęs geresne laikinojo poilsio vieta prieš Triggo prisikėlimą.
Triggas mirė 1724 metais. Jo valios vykdytoju tapo jo brolis dvasininkas Thomas Triggas. Jei jis būtų atsisakęs vykdyti savo brolio valią, jis būtų netekęs jam palikto turto – jis būtų atitekęs kitam broliui, jei šis būtų įvykdęs tas sąlygas. Taigi, Triggo palaikai buvo paguldyti į medinį švinu išklotą karstą ir pakelti į maždaug 3 metrų aukštį toje pašiūrėje.
Bažnyčia ir net paties Triggo giminaičiai ragino deramai palaidoti Triggo palaikus – juos būtina užkasti! Tik niekas net neketino to daryti, nes ant stogo sijų įsitaisęs karstas tapo turistų traukos centru. Keistojo Triggo testamento kopijos buvo pardavinėjamos kaip suvenyrai! O 1774 metais čia įsikūrė užeiga, kuri viliojo žmones užeiti pažiūrėti į virš galvų padėtą karstą.
Tą pašiūrę, beje, ne kartą niokojo gaisrai, bet Triggo karstas per juos nenukentėjo. XIX amžiaus pradžioje karstas buvo suremontuotas ir, kaip manoma, tuomet darbus atlikęs dailidė pavogė Triggo dantį ir šiek tiek plaukų. 1831 karstas buvo atvertas ir žmonės stebėjosi, kaip gerai išsilaikė Triggo plaukai. Tiesa, vėliau karstą teko apskritai pakeisti, nes jis tiesiog sutrūnijo.
1906 metais karstas vėl buvo atvertas – archeologai pažymėjo, kad jame buvo maždaug du trečdaliai vyro skeleto. Pirmojo pasaulinio karo metais kariai buvo nugvelbę skeletą, bet, kaip teigiama, vėliau jį grąžino. Tiesa, kažkuriuo metu karstas iš tikrųjų buvo ištuštintas galutinai – Triggo palaikų ten jau nebėra. 1917 metais karste aptikti arklio kaulai. Kalbama, kad jie kažkuriuo metu buvo palaidoti, nes Triggui reikėjo ramybės.
Karstas toje senoje pašiūrėje tebėra, tačiau vietiniai pusiau juokais pasakoja, kad kartais miestelyje matomas Triggo vaiduoklis, ieškantis savo kūno.
Triggo planas nesuveikė. Jis neprisikėlė po 30 metų ir neapsisaugojo nuo į kapą lendančių žmonių.
