Daug karininkų buvo nepatenkinti, ir vėliau abiejų pusių štabai ėmėsi veiksmų užtikrinti, kad tokie veiksmai ateityje nepasikartotų.
Tačiau kol truko, paliaubos buvo stebuklingos. Kaip tuomet pastebėjo „Wall Street Journal“: „Iš žiemos rūko ir vargų iškilo Kalėdų istorija, puiki Kalėdų istorija, apie kurią kalbant tinka šiaip jau banalus ir nuvalkiotas būdvardis: įkvepianti“.
Viskas prasidėjo nuo giesmių
Pirmieji ženklai, kad vyksta kažkas neįprasto, pasirodė Kalėdų išvakarėse. Vokiečių ir britų apkasus kai kur skyrė vos 30 metrų atstumas, tad abiejų pusių kariai galėjo šaukti vieni kitiems ir būti išgirsti. Dažniausiai skambėdavo keiksmažodžiai ir įžeidimai.
Bet gruodžio 24 d. 20.30 val. britų karininkas raportavo vyresnybei: „Vokiečiai apšvietė savo apkasus, dainuoja dainas ir sveikina mus su Kalėdomis. Keičiamasi komplimentais, bet vis dėlto imuosi visų karinių atsargumo priemonių“.
Tokių atvejų buvo ir daugiau. Dauguma pasakojimų rodo, kad vokiečių kareiviai įvairiose fronto vietose pradėjo dainuoti ar giedoti kalėdines giesmes.
Kai kuriais atvejais sąjungininkų kariai pradėjo dainuoti ar giedoti ir patys. Kartais tas pačias giesmes, tik savo kalbomis. Tai atsiminimuose ir laiškuose kariai aprašė kaip nepaprastą dalyką.
Netrukus nuo dainų buvo pereita ir prie kitų veiksmų. Kariai vieni kitiems ėmė šaukti „Ateikit čia“ arba „Susitikime pusiaukelėje“.
Pusiaukelė šiuo atveju buvo siaura dykynė tarp abiejų pusių apkasų – vadinamoji „niekieno žemė“. Kai kur apkasuose buvo iškelti užrašai "Jūs nešaudysite – mes nešaudysime".
Pavyzdžiui, škotų gvardiečių dienoraštyje rašoma, kad toks eilinis Murkeris „susitiko su vokiečių patruliu ir gavo stiklinę viskio bei cigarų ir parnešė žinutę, kad jei mes į juos nešaudysime, jie nešaudys į mus“.
