C.Raposo nuo vaikystės buvo futbolo gerbėjas. Nieko keista – kone visi Brazilijos vaikai, augę XX a. septintajame-aštuntajame dešimtmečiuose, tokie buvo.
Pagal tuo metu garsų vokiečių futbolininką Franzą Beckenbauerį, kuris buvo vadinamas „kaizeriu“, jis dar vaikystėje gavo „Kaiserio“ pravardę ir Carlosu Kaiseriu prisistatinėjo visą gyvenimą.
Kaip ir daug jo klasiokų, C.Kaiseris paauglystėje pats žaidė futbolą. Skirtingai negu daugelį jo klasiokų. C.Kaiserį pastebėjo profesionali futbolo komanda. 1979 m., būdamas vos 16 metų, jis pasirašė kontraktą su „Puebla“ komanda iš Meksikos.
Tai buvo jo bilietas į geresnį gyvenimą. Kaip jis vėliau sakė interviu laikraščiui „Globo”, „kaip ir visi futbolininkai, aš augau skurdžioje šeimoje, bet noriu praturtėti, uždirbti daugiau pinigų, kad mano šeima gyventų geriau”.
Visgi atrodė, kad C.Kaiseriui planų teks atsisakyti. Nors jis pasižymėjo puikiomis fizinėmis savybėmis, futbolo įgūdžių jam trūko. „Puebla” komanda galiausiai jį atleido jam taip nė karto ir neišbėgus į aikštelę oficialiose rungtynėse.
Daugelio jaunuolių, svajojančių apie šlovę futbolo stadionuose, svajonės ties čia ir baigiasi – jie susiranda kitą karjeros kelią, o futbolas lieka tik laisvalaikio pramoga.
Tačiau C.Kaiseris pasirinko kitą karjeros kelią – jis tapo futbolininku-apgaviku. Futbolininku, kuris slėpė nuo juo patikėjusių komandų tai, kad nemoka gerai žaisti futbolo.
Tuo metu daug futbolo komandų Pietų Amerikoje siūlydavo nepatikrintiems žaidėjams trumpalaikes sutartis – mėnesių, o kartais netgi savaičių trukmės.
C.Kaiseris sėkmingai išnaudojo tokias galimybes. Jis atrodė kaip perspektyvus futbolo žaidėjas – buvo jaunas, mokėjo greitai bėgti. Jam padėjo ir draugai – tikri futbolininkai. Šie girdavo jo fizinius sugebėjimus ir nutylėdavo jo įgūdžių trūkumą arba jį paslėpdavo po tokiais skambiais apibūdinimais kaip „nenušlifuotas”.
Viena komanda po kitos patikėdavo C.Kaiseriu ir pasiūlydavo jam kelių mėnesių sutartį. Tada prasidėdavo antroji C.Kaiserio plano dalis.
Iš pradžių jis pranešdavo, kad jam reikia maždaug mėnesio, kad sugrįžtų į geriausią fizinę formą, nes pertrauka, kurios metu jis nežaidė niekur, neigiamai paveikė jo jėgą, ištvermę ir panašiai. Dėl to pirmas kelias savaites jis dalyvaudavo tik fizinio parengimo treniruotėse, kur jo gabumai visus žavėjo.
Tada jis prisijungdavo prie naujosios komandos komandinėse treniruotėse, kur jau buvo žaidžiamas futbolas. Ir praėjus vos kelioms minutėms po treniruotės pradžios krisdavo ant žemės, apsimesdamas, kad pasitempė sausgyslę.
Jei tai nepadėdavo, jis buvo susitaręs su stomatologu, kuris esant reikalui buvo pasiruošęs pameluoti apie infekciją.
Kadangi tuomet dar nebuvo magnetinio rezonanso aparatų ar kitų šiuolaikinių technologijų, leidžiančių lengvai patikrinti, ar trauma tikra, ar simuliuojama, komanda tiesiog pasodindavo C.Kaiserį ant suolo. Kol jo sutartis pasibaigdavo.
Tačiau šį laiką C.Kaiseris praleisdavo ne veltui. Jis užmegzdavo draugiškus ryšius su vietine žiniasklaida.
Kadangi C.Kaiseris turėdavo priėjimą prie savo komandos atributikos, jis pasinaudodavo ja, kad papirktų vietinius žurnalistus rašyti apie jį geruoju. Jie rašydavo straipsnius apie talentingą jauną žaidėją, kuriam tik trauma neleidžia parodyti, ką jis gali.
Kai C.Kaiseris pagaliau „išgydavo“ ir pradėdavo ieškoti naujos komandos kitoje Brazilijos vietoje, tokie straipsniai ir žinomų futbolo žaidėjų rekomendacijos padėdavo. Iki-internetinėje eroje buvo beveik neįmanoma patikrinti, kiek visame tame tiesos. Dėl to susirasti naują komandą C.Kaiseriui nebūdavo sunku.
Kartais C.Kaiseris pasitelkdavo dar įdomesnius triukus. Jis turėjo žaislinį mobilųjį telefoną – XX a. devintojo dešimtmečio Brazilijoje dar mažai kas žinojo, kaip atrodo tikri mobilieji telefonai.
Ir jais kartais apsimesdavo angliškai kalbantis su kitų komandų skautais, taip sudarydamas įspūdį, kad neva juo domisi kitos komandos. Tiesa, vieną kartą jo apgaulę perprato komandos gydytojas, kuris mokėjo angliškai.
Nuo 1979 m. iki XX a. paskutiniojo dešimtmečio pradžios C.Kaiseris buvo tapęs dešimties skirtingų futbolo komandų nariu. Tačiau nė karto taip ir neišbėgo į aikštę rungtynėse.
Tiesa, vienąkart trūko nedaug. XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje C.Kaiseris pasirašė sutartį su „Bangu“ – komanda, kuri namų rungtynes žaidė Rio de Žaneire. Tuo metu vienas komandos savininkų buvo Castoras de Andrade – abejotinos reputacijos veikėjas, susikrovęs turtus iš savo valdytų nelegalių lošimo namų.
C.de Andrade buvo didelis C.Kaiserio gerbėjas. Tiksliau, mito, kurį C.Kaiseris sukūrė apie save, gerbėjas. C.de Andrade išties tikėjo, kad šis futbolininkas taps nauja žvaigžde ir pakels jo komandą į aukštesnį lygį.
C.de Andrade labai erzino tai, kad jo pasirinkta žvaigždė taip ir nepasirodo aikštelėje. Vienų rungtynių metu, kuomet rezultatas buvo 0:2, C.de Andrade per raciją susisiekė su treneriu ir pareikalavo, kad C.Kaiseris tuojau pat būtų įleistas į aikštelę.
Jam reikėjo greitai sugalvoti, kaip išsisukti. Ir jis sugalvojo. C.Kaiseris tribūnose pastebėjo priešininkų komandos sirgalių, kuris įžeidinėjo jo komandą, ir pribėgęs prie tribūnų įsivėlė susistumdymą su juo ir kitais priešininkų komandos gerbėjais.
Teisėjas tuoj pat parodė C.Kaiseriui raudoną kortelę. Tačiau iš komandos jis išmestas nebuvo.
Po rungtynių C.Kaiseris pasakė C.de Andradei, kad sirgalius, su kuriuo jis susistumdė, išvadino komandos savininką vagimi ir futbolininkas norėjo apginti jo garbę. C.de Andrade, susižavėjęs tokiu elgesiu, ne tik atleido C.Kaiseriui už raudoną kortelę, bet ir pusmečiui su juo pratęsė sutartį.
Baigęs karjerą, C.Kaiseris sugebėjo savo neįprastą biografiją dar kartą paversti sėkme. 2015 m. jis pasirašė sutartį su britų kino filmų prodiusavimo bendrove dėl filmo apie save kūrimo. „Kaizeris! Geriausias futbolo žaidėjas, kuris niekada nežaidė futbolo“ („Kaiser! The Greatest Footballer Never to Play Football“) pasirodė 2018 m.
Parengta pagal „Now I Know".
