Šis tekstas pirmą kartą publikuotas 2021 m.
Pavyzdžiui, 1897 m. Vilniuje įvyko bent 40 streikų, kuriuose dalyvavo per 3 tūkstančius žmonių. Tūkstančiai žmonių susirinkdavo ir į susirėmimuose su policija žuvusių darbininkų laidotuves.
Portalui 15min apie Vilniaus darbininkų streikus ir kovą už savo teises dar imperinės Rusijos laikais pasakojo Lietuvos istorijos instituto istorikas dr. Juozapas Paškauskas, tiriantis darbininkų judėjimus XIX a. pab.-XX a. pr. Vilniuje.
Jo teigimu, nors dabar pamiršti, Vilniaus darbininkų streikai masiškumu ir tikslais nelabai skyrėsi nuo vykusių tiek kituose Rusijos miestuose, tiek Vakarų Europoje.
Vykdavo ir tūkstantiniai streikai
XIX-XX a. sandūros Vilniuje stambiosios pramonės buvo mažai. Dominavo smulkioji, į prekybą orientuota ir iš amatininkų cechų besikurianti pramonė.
XIX a. pab. Vilniuje pramonėje dirbo apie 20–25 tūkst. miestiečių, dauguma nedidelėse įmonėse. Stambiosios pramonės įmonėse (tokiomis tada valdžia laikė įdarbinusias 16 ir daugiau žmonių) Vilniuje 1897 m. dirbo apie 4,5 tūkst., o 1914 m. – per 7,3 tūkst. darbininkų.
Tokia Vilniaus ekonominė struktūra, pasak istoriko, darė įtaką ir streikams – pirmieji streikai buvo smulkūs, vyko mažose įmonėse ar amatų dirbtuvėse.
J.Paškausko teigimu, skaičiuojama, kad 1895-1896 metais Vilniuje vyko apie 70 streikų, kuriuose dalyvavo apie 550 žmonių.
Visgi, kadangi būdavo streikuojama ne tik Vilniuje, bet ir daug didesniuose Rusijos imperijos miestuose, streikų mastas plėtėsi ir Lietuvoje. Vien 1897 m. Vilniuje įvyko bent 40 streikų, kuriuose dalyvavo per 3 tūkst. žmonių.
Masiškiausi streikai vyko 1905-1907 m. Tada valdžiai tekdavo fiksuoti, kiek fabrikų ar įmonių nestreikuoja. Pavyzdžiui, 1905 m. streikuojant odininkams, Vilniuje dirbo vos viena šios pramonės šakos įmonė.
„Šiuo laikotarpiu streikai būdavo dideli, apimdavo kelias ar keliolika pramonės šakų. Taip pat streikuodavo ir imperijos mastu veikiančios įmonės, pavyzdžiui, geležinkelio, pašto, telegrafo darbuotojai“, – sakė J.Paškauskas.
Masiškai streikavo ne tik darbininkai, bet ir jaunimas, moksleiviai.
Istoriko teigimu, jie ne tik išreikšdavo palaikymą darbininkų reikalavimams ar protestavo prieš represijas už politinę veiklą, bet ir kėlė būtent jiems aktualius reikalavimus: panaikinti užklasinę priežiūrą, leisti lankyti teatrus, paskaitas, koncertus, kitas viešąsias pramogos, panaikinti draudimą dėvėti mokyklinę uniformą, prisidėti prie bibliotekų formavimo.
Streikavo ir dėl pinigų, ir dėl darbo sąlygų
Pasak J.Paškausko, nuo pat pirmojo fiksuoto streiko Vilniuje, kuris įvyko 1871 m. Šišmano ir Durančos tabako fabrike, iki masinių streikų XX a. pradžioje darbininkai siekė kelių pagrindinių dalykų – aukštesnio atlyginimo, trumpesnių darbo valandų, geresnių sąlygų dirbti.
Kadangi Vilniuje darbo pasiūla buvo didelė, užmokestis buvo menkas. Fabrikų inspekcijos duomenimis, vyrai 1885 m. uždirbdavo vidutiniškai 21 rublį, moterys – 9.
Tokios sumos vos užtekdavo pragyvenimui, o vilties kažką susitaupyti geresnei ateičiai beveik nebuvo.
Uždarbis priklausė nuo ir darbininkų kvalifikacijos, ir nuo pramonės šakos bei įmonės dydžio, pavyzdžiui, amatų dirbtuvėse darbo užmokestis buvo dar mažesnis.
Iš menkų atlyginimų dar būdavo išskaičiuojamos ir pabaudos už, pavyzdžiui, vėlavimą. Neretai, pavyzdžiui, dirbantys krautuvėse, pas amatininkus ar maisto pramonėje dalį atlyginimo gaudavo maistu.
Vaikų ir paauglių darbas buvo plačiai paplitęs, o uždirbdavo jie dar mažiau – 3,5 rublio per mėnesį.
Vieni pirmųjų darbo saugos įstatymų Rusijos imperijoje buvo skirti sureguliuoti mažamečių darbo sąlygas, pavyzdžiui, draudė vaikų iki 12 metų įdarbinimą, o paaugliams nuo dvylikos iki penkiolikos metų amžiaus leido dirbti tik 8 valandas.
Bet šie įstatymai buvo skirti stambiosioms įmonėms, todėl Vilniuje faktiškai buvo taikomi ne visuomet.
