Kaip manote, kiek Nobelio premijos laureatų turi šaknų Lietuvoje? Atsakymas gali nustebinti – net 14.
„Šaknys“ šiuo atveju reiškia, kad Nobelio premijos laureatas atitinka bent vieną iš kelių kriterijų:
1) yra gimęs dabartinės Lietuvos teritorijoje;
2) bent vienas iš jo tėvų yra gimęs dabartinės Lietuvos teritorijoje;
3) bent du iš jo senelių yra gimę dabartinės Lietuvos teritorijoje;
4) Nobelio laureato šeima savo protėvius kildina iš Lietuvos ir pats laureatas dažnai lankėsi pas giminaičius Lietuvoje.
Yra net 14 Nobelio premijos laureatų, atitinkančių bent vieną iš šių 4 kriterijų. 4 iš jų yra literatūros, po 3 – chemijos ir medicinos, 2 – ekonomikos, po 1 – fizikos ir taikos premijų laureatai.
Didžioji dalis šių laureatų – Lietuvos žydų, kurių tėvai ar seneliai XX a. pradžioje arba tarpukariu emigravo iš dabartinės Lietuvos ieškoti geresnio gyvenimo, palikuonys. Tokių šiame sąraše yra net 10.
Dar 3 – lenkų kilmės Nobelio premijos laureatai, gimę dabartinėje Lietuvoje (nors bent vienas jų, Czeslawas Miloszas, save laikė ne tik lenku, bet ir LDK piliečiu).
Iš etninių lietuvių yra kilęs vienintelis Nobelio premijos laureatas – 2013 m. ekonomikos premija apdovanotas Robertas Shilleris, kurio namuose vaikystėje dar skambėjo lietuvių kalba. Tiesa, gimė jis jau JAV, į kur emigravo dar jo seneliai.
4 Nobelio premijos laureatai gimė dabartinėje Lietuvos teritorijoje. Dar vienas – lenkas Nobelio literatūros premijos laureatas Henrykas Sienkiewiczius – Lietuvoje praleisdavo daug laiko ir jo kūryba yra susijusi su Lietuva. Dar 9 Nobelio premijos laureatai gimė kituose kraštuose, į emigravo Lietuvoje gimę jų tėvai ar seneliai.
2 Nobelio premijos laureatai Lietuvoje gimė tarpukariu, kai ši buvo nepriklausoma. Tai 1921 m. Utenoje gimęs Bernardas Lownas ir 1926 m. Želvoje (Ukmergės r.) gimęs Aaronas Klugas. Abu jie – Lietuvos žydai, kurių tėvai į JAV emigravo jiems dar esant vaikams.
Kviečiame susipažinti su visu Nobelio laureatų iš Lietuvos sąrašu bei jų darbais.
Czeslawas Miloszas (Nobelio literatūros premija, 1980 m.)
Geriausiai žinomas iš Lietuvoje gimusių Nobelio premijos laureatų yra lenkų poetas, rašytojas ir literatūros mokslininkas Czeslawas Miloszas (1911–2004).
Jis yra vienintelis Nobelio premijos laureatas, studijavęs Lietuvoje (Vilniaus Stepono Batoro universitete). C.Miloszas save siejo su Lietuva, yra save vadinęs „paskutiniu LDK piliečiu“.
„Gera gimti mažame krašte, kuriame gamta atitinka žmogaus mastelį ir kur, amžiams bėgant, sugyveno kartu skirtingos kalbos ir skirtingos kultūros. Kalbu apie Lietuvą – mitų ir poezijos šalį“, – atsiimdamas Nobelio literatūros premiją 1980 metais ištarė Czeslawas Miloszas.
Cz.Miloszas gimė 1911 m. Šeteniuose, Kėdainių apskrityje, apie 70 km į šiaurę nuo Kauno.
1920 m. jo šeima persikraustė į Vilnių, kur jis mokėsi Žygimanto Augusto gimnazijoje, vėliau Stepono Batoro universitete baigė teisės fakultetą.
1937 m. Cz.Miloszas persikėlė į Varšuvą, ten praleido ir II pasaulinį karą, po jo pasitraukė į JAV, dirbo diplomatinėse atstovybėse Niujorke ir Vašingtone. Tačiau, nusivylęs komunizmo idėjomis, nutraukė ryšius su komunistine Lenkija ir pasiprašė politinio prieglobsčio Vakaruose.
Pasaulyje Cz.Miloszą labiausiai išgarsino jo 1953 m. esė „Pavergtas protas“, kurioje jis analizavo komunizmo ideologiją, prievartą prieš žmogų. Knyga tapo vienu pasipriešinimo totalitarizmui simbolių.
Cz.Miloszas ne kartą lankėsi Lietuvoje, paskutinį kartą – 2000 m. Čia jis su kitais Nobelio literatūros premijos laureatais Gunteriu Grassu ir Wislawa Szymborska bei poetu Tomu Venclova dalyvavo diskusijoje apie „ateities atmintį“, diskusijos metu prisiminė Vilniaus istoriją, jo daugiakultūriškumą.
Nevėžio slėnį, kur augo, Cz.Miloszas vadino Lietuvos širdimi. Į lietuvių kalbą išversta ne viena Cz.Miloszo knyga, tarp jų ir romanas „Isos slėnis“, kur rašytojas prisimena savo vaikystę.
Bernardas Lownas (Nobelio taikos premija, 1985 m.)
Lietuvos žydas Bernardas Lownas (1921–2020) gimė ir iki 14 metų amžiaus gyveno Utenoje. Jis yra defibriliatoriaus išradėjas, tačiau Nobelio premiją gavo ne medicinos, o taikos srityje.
B.Lowno tėvas buvo vietos rabinas. 2016 m. duodamas interviu žurnalui „Veidas“ B.Lownas pasakojo, kad vaikystėje Utenoje jautėsi neblogai, turėjo daug draugų, tačiau teko susidurti ir su antisemitizmu.
Sykį jį lietuvis vaikas užsiundė šunimi, kuris įkando į šlaunį, o kitąkart jis buvo užpultas ir gavo per galvą su lygintuvu, guzas galvoje liko visam gyvenimui.
Nors B.Lowno, kurio vardas tuomet buvo Boruchas Lacas, tėvui Utenoje sekėsi gerai, jis turėjo malūną ir lentpjūvę, jo draugas, Utenos apskrities viršininkas, ragino jį emigruoti, sakydamas, kad jo tautai ateityje Lietuvoje gali nebūti gerai. Kai B.Lownui buvo 14 metų, jo šeima emigravo į JAV.
Jungtinėse Valstijose jis baigė mokyklą, universitetą ir visą gyvenimą dirbo mokslinį darbą. 1962 m. jis sukūrė naują anomalaus širdies ritmo koregavimo metodą, pavadintą fibriliacija.
1980 m. Ženevoje B.Lownas įkūrė tarptautinį judėjimą „Pasaulio gydytojai prieš branduolinį karą“, suvienijusį tūkstančius gydytojų iš viso pasaulio. 1985 m. organizacijai skirta Nobelio taikos premija, kurią atsiėmė B.Lownas ir Sovietų Sąjungos medikas, kardiologas Jevgenijus Čiazovas.
Nobelio komiteto pareiškime dėl premijos skyrimo sakoma: „Ši organizacija davė žmonijai reikšmingos naudos, platindama autoritetingą informaciją ir prisidėdama prie to, kad būtų suvoktos katastrofiškos branduolinio konflikto pasekmės.“
Dar sovietmečiu B.Lownas, būdamas JAV ir SSRS mokslinio bendradarbiavimo koordinatoriumi, keletą kartų lankėsi SSRS. Lankėsi jis ir Utenoje, susitiko keletą žydų, pažįstamų iš vaikystės, išgyvenusių Holokaustą. Lietuvoje B.Lownas lankėsi ir šaliai atkūrus Nepriklausomybę.
2002 m. B.Lownas apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi, 2018 m. jam suteiktas Utenos krašto garbės piliečio vardas, o 2021 m. Utenoje atidengtas jam skirtas Laurynos Kiškytės sukurtas paminklas – bronzinė širdis.
Aaronas Klugas (Nobelio chemijos premija, 1982 m.)
Dar vienas Lietuvos žydas Aaronas Klugas (1926–2018) gimė 1926 m. Želvos miestelyje (Ukmergės r.) pirklio Lozaro Klugo ir namų šeimininkės Bellos šeimoje.
Tėvas vertėsi gyvulių auginimu ir prekyba, gamino balnus. Užsiėmė švietėjiška veikla, didelį autoritetą turėjo ne tik tarp žydų, bet ir tarp lietuvių želviečių.
Apie 1928 m. Klugų šeima emigravo į Pietų Afrikos Respubliką ir įsikūrė Durbane. A.Klugas čia baigė mokyklą ir universitetą, 1949 m. persikraustė gyventi į Jungtinę Karalystę. Susidomėjo kristalografijos mokslu, dirbo mokslinį darbą šioje srityje, nuo 1962 m. dirbo Kembridže, kur įgijo mokslų daktaro laipsnį.
