Sovietinius nusikaltimus liudija politinių kalinių ir tremtinių atsiminimai. Ant popieriaus Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre nugulė ne viena neišpasakytai skaudi jų gyvenimo istorija.
Viena tokių, kurioje klaikus skausmas ir nežinomybė mainosi su begaliniu tikėjimu, – Danutės GRAUŽINYTĖS (TOROPOVOS), 1941 m. birželio 14 d. su šeima išvežtos į tarp kalinių Rešotų lageriu vadintą darbo stovyklą.
Ar įmanoma net ir būnant lageryje surasti bent kruopelytę džiaugsmo, paguodos ir vilties, kad ateis diena, kai bus šviesiau? Kviečiame skaityti ir sužinoti, ar ten vien žmogiškojo orumo praradimas, netektys ir prievartavimai, ar galima ir meilės istorija?
Rusas siūlė bėgti, vokietis – atstatyti teisingumą
Tuo metu dvidešimtmetė mergina Danutė mokėsi Kaune, Kazimieraičių seserų vienuolių gimnazijoje, septyniolikmetis brolis Kazimieras Graužinis mokėsi Jėzuitų gimnazijoje Kaune.
Gyveno su mamos seserimi, kuri juos prižiūrėjo. Mama su dar dviem sesutėmis gyveno ūkyje.
Danutės prisiminimai toliau pateikiami kursyvu.
„Pamenu, 1941 birželio 13 d. buvo šv. Antano diena, mudu su broliu nuėjome pas mamos brolį karininką pasveikinti jo. Apie 11 valandą atėjo mano dėdei pavaldus kareivis ir pasakė: „Pulkininke, išvykit, nes prasidės vežimai“. Su broliu išėjome namo. Eidami matėme, kad kažkas vyksta, matėme sunkvežimį su kareiviais.
Parėjome namo. Apie 6-tą ryto į duris pasibeldė sovietų kareiviai ir liepė mudviem su broliu ruoštis, nes veš mus pas mamą ir seses, kurios mūsų laukia. Davė labai nedaug laiko susiruošti.
Išleistuvėms buvau pasiruošusi labai gražius drabužėlius ir batelius, o jie sakė, kad imtume šiltus drabužius, nes puošnių mums neprireiks, bet aš vis tiek šį tą įsidėjau.
Išleistuvėms buvau pasiruošusi labai gražius drabužėlius ir batelius, o jie sakė, kad imtume šiltus drabužius, nes puošnių mums neprireiks, bet aš vis tiek šį tą įsidėjau.
Vienas kareivis rusas pasakė broliui, kad išeitų į sodą, bėgtų ir negrįžtų, bet šis atsisakė, mat esąs vienas vyras šeimoj, nors jam tuo metu buvo tik 17-ka, ir jei moteris paėmė, tai ir jis liksiąs“.
Juodu su broliu nuvežė į Jonavą pas mamą ir seseris, bet ten jie tebuvo tik parą, kitą dieną visa šeima buvo nuvežta į Naująją Vilnią.
Čia formavo ešeloną. Visi tuoj pat buvo uždaryti į vagoną. Jame buvo apie 30–40 žmonių.
„Ešelonas buvo labai ilgas ir po jį sklisdavo gandai, kad mus tuoj paleis ir eikit kas kur norit, paskui buvo tokios kalbos, kad mus Volgoj nuskandins. Visi jautėme, kad prasidėjo karas.
Mes visą laiką sakėme, kad mus išgelbės amerikiečiai, mumyse ruseno viltis. Keliavome daugiau nei mėnesį. Mūsų niekad neišleisdavo iš traukinio, traukinys sustodavo, tik kai duodavo maisto ir virinto vandens.
Duodavo daugiausia silkės ir „garbušos“ (žuvis, liet. kuprė – aut. past.) Kai kurie buvo pasiėmę lašinių ar dešrų. Tualetą atstojo skylė vagono kampe. Langelis buvo mažytis, ir tas su grotomis kaip kiaulių vagone.“
„Nors liustracijos ir sovietinio režimo nusikaltėlių klausimas netrukus bus išspręstas biologiškai, režimo nusikaltimus išgyvenusiųjų oraus gyvenimo klausimas nebus išspręstas biologiškai,“ – Lietuvos Respublikos Seime, kur lapkritį buvo atidaryta Europos atminties ir sąžinės laisvės platformos suburtų istorinės atminties ekspertų parengta tarptautinė paroda „Europos Gulagas“ kalbėjo Christianas Dietrichas, Europos komunistinių diktatūrų aukų ir kovotojų už laisvę organizacijų asociacijos „Inter-Asso“ prezidentas.
„Šis klausimas išlieka iššūkiu, net jei tiesioginių aukų nebėra gyvų. Pasekmės išlieka ištisoms kartoms. Tai susiję ne tik su turto ir namų netektimi, bet ir su Tėvynės praradimu, taip pat pažeista garbe ir saviverte bei įvairiomis fizinėmis ir psichologinėmis traumomis. Tai turi būti sprendimų priėmėjų darbotvarkėje“.
Jauni skriausdavo, vyresni dabodavo
Sukrečiantys įvykiai įsimena. Danutė liudija, kad 1941 m. liepos 21 d. atidarius gyvulinio vagono duris visi pamatė, kad liko tik vienas vagonas, daugiau nieko nebuvo, niekas nežinojo, kada atkabino kitus.
„Mus pasitiko, nuvedė į baraką, padarė kratą, kai ką atėmė ir nuvedė į didelį baraką, kuriame buvo mūsų dviaukščiai gultai. Mus mėnesiui uždarė į karantiną, pro vartelius atnešdavo sriubos ir mes ten sėdėjome.
Iš pradžių nenumanėme, kur esame, vėliau iš vietinių sužinojome, kad mus atvežė į Rešotų stotelę, barakas ir pats lageris buvo apie 5–10 km nuo jos.
Visiems davė naujus drabužius – storo audinio baltus marškinius ir kelnes. Iš pradžių visa šeima buvome kartu, bet brolį greitai iš mūsų atėmė, jau nebepamenu kada.
Senas moteris paliko barake, tarp jų ir grafo Tiškevičiaus seserį grafaitę Mariją Tiškevičiūtę (kuri lageryje numirė 1943 m. – aut. past.) bei Prezidento Antano Smetonos seserį Juliją Smetonaitę. Jiedvi buvo labai dvasiškai stiprios ir turtingos, labai visas palaikydavo.“
Moteris sustatydavo po dvi, pravesdavo pro zonos vartus, suskaičiuodavo, atidarydavo vartus ir perduodavo kareiviams.
Vienas kareivių perskaitydavo taisykles, kurių moterys turėdavo griežtai laikytis, ir vesdavo į darbą.
„Negalėdavome žengti nė žingsnio į kairę, nei į dešinę, antraip bus šaunama. Negalėdavome rinkti jokių žolių pakeliui. Sykį viena moteris išėjo iš rikiuotės, ją pasodino ant kelmo mašalams ir uodams sugraužti, ji taip buvo suėsta, sutino, kraujuota visa nugriuvo, mes ją parnešėme namo. O vieną moterį žiemą, einančią geležinkelio platforma, suvažinėjo traukinys.
Jauni prižiūrėtojai buvo pikti. Paskui juos visus paėmė į frontą. Tada juos pakeitė seni rusai. Jie buvo geri, tokie pat alkani. Jie, būdavo, mus saugo, kai mes taigoj šieną pjaunam.
Užlipdavo ant kelmo ir dabodavo, kad kamandirius neatjotų ir sakydavo, kad duos ženklą, jei ką pamatys, kad eitume dirbti. Tai mes ten ir apuogaudavome ir bulvių pasikasdavome, ir juos pavaišindavome, tai jie laukdavo mūsų. Toks mūsų gyvenimas ir buvo.“
Primintina, kad politinių kalinių ir tremtinių bendruomenėje Kraslago lageriui buvo prigijęs Rešotų pavadinimas, pagal geležinkelio stoties, į kurią kalinius atvežė ir po to skirstė į kitus lagerio punktus.
Istoriniuose dokumentuose Rešotų lageris oficialiai vadinamas Krasnojarsko pataisos darbų Kraslago lageriu, Danutė Graužinytė (Toropova) kalėjo Belniakų punkte. Lageriuose kalėjo tiek vyrai, tiek moterys. Moterys ir vyrai buvo laikomi atskirose lagerio zonose.
Nuteista kaip socialiai pavojinga
Maždaug po mėnesio ar dviejų nuo atvežimo prasidėjo teismas. Buvo trumpas tardymas. Danutę Graužinytę nuteisė kaip naujajai visuomenei pavojingą, jai ir jos mamai paskyrė po 5 metus kalėjimo kaip „socialiai pavojingam elementui“.
Kai kurioms mokytojoms paskyrė kalėti po 25 metus. Visos juokėsi, nes galvojo, kad kiek beskirtų, tuoj ateis amerikiečiai ir išvaduos jas.
Moteris pasakoja, kad netrukus po imitacinio teismo sužinojo, kad visai netoliese yra vyrų lageris. Girdėjo juos pravažiuojančius traukiniu ir dainuojančius „Kai aš turėjau kaime mergelę“. Jame kalėjo labai daug lietuvių, buvo mūsų ministrų.
Pasak Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikų, šiame lageryje kalėjo Prezidentas Aleksandras Stulginskis, buvę įvairių vyriausybių ministrai – Jokūbas Stanišauskis, Stasys Šilingas, Juozas Tonkūnas, Konstantinas Šakenis, Seimo nariai Pranas Dailidė, Antanas Repšys.
Danutės atsiminimuose tai vieta, kur mirė jos brolis.
„Ten ir mano brolį nuvedė. Prieš pat išvažiuojant namo iš vieno vokiečio sužinojau, kad brolis susirgo plaučių ir smegenų uždegimu ir prieš mirdamas labai kankinosi, šaukė, minėjo mamą, paskui atliko išpažintį. Kapinės buvo netoliese, bandėme vėliau ieškoti jo kapo, bet kaip rasi, jei laidodavo po kelis.
Kapinės buvo netoliese, bandėme vėliau ieškoti brolio kapo, bet kaip rasi, jei laidodavo po kelis.
Žiemą reikėdavo įšalusią žemę kapoti, kad galima būtų palaidoti, o atšilus orams tie lavonai plaukdavo, tai reikėdavo duobes kasti ir į jas lavonus guldyti.“
Politinių kalinių atsiminimus rinkusi istorikė Violeta Jasinskienė mini, kad 1941 m. į Kraslagą, t. y. tą lagerio grupę, kurioje kalėjo Graužinių šeima, buvo atvežta apie 2,2 tūkst. žmonių, iš jų 98 proc. buvo vyrai, likę – moterys su vaikais.
Jie buvo išskirstyti po skirtingus lagerio punktus: moterys su vaikais pateko į Belniakų lagerio punktą.
Į baraką, pastatą, kuriame gyveno kaliniai, tilpdavo apie 200 kalinių. Jie Kraslage dirbo miško ruošos, žemės ūkio ir geležinkelio tiesimo darbus.
Šiame lageryje mirė per 1 tūkst. iš Lietuvos atvežtų žmonių, t. y apie 60 proc. politinių kalinių. Per šimtui (137) iš žuvusiųjų buvo įvykdyta mirties bausmė. Ypatingai sunkūs lageryje buvo 1942–1943 m., kai siautė badas, lėmęs, kad kalinių mirtingumas buvo masinis.
Gelbėjo kopūstų rauginimas ir išleistuvėms skirti bateliai
Danutė pasakoja, kad kai atvyko, lageryje buvo apie 1000 moterų, labai daug recidyvisčių, baisių moterų, vadinamų šalmanais. Šiuo žargonišku žodžiu (rusų k. „šalman“ žemo lygio aludė, girdykla – aut. past.) buvo apibūdinamos girtuoklės ir pasileidėlės.
Lageriuose buvo daug kalinių ir pačių rusių, nuteistų už politinius ir kriminalinius nusikaltimus, ir ukrainiečių, lenkių, 1941 m. atvežti ir Latvijos bei Estijos, taip pat kitų naujai okupuotų valstybių piliečiai.
Danutė mena, kad barakuose likdavo ne tik senyvo amžiaus ir ligotos moterys, bet ir kinės mažomis kojytėmis (kuo mažesnė koja, tuo iš turtingesnės šeimos).
Jų nevarydavo į darbą, jos sėdėdavo pastate ir siuvinėdavo šlepetes. Pati Danutė daugiausiai dirbo prie staklių, pjovė lentas, pilstė grūdus į maišus, taigoje raita pjovė dalgiu žolę.
Kitos moterys kasdavo velėną, ruošdavo dirvą. Velėna buvo itin kieta, o prižiūrėtojas bjaurus, nevesdavo moterų namo, tai jos verkdavo.
Mama tenykštei valdžiai pareiškė iniciatyvą – raugti kopūstus, nes lig tol niekas to nedarydavo.
Padarė iš lentų didžiulius kubilus, nedidelio kambario didumo, guminiais batais sutrypdavom kopūstus ir priraugdavo daug kopūstų, tik beveik visi būdavo išvežami.
Maisto norma priklausydavo nuo išdirbio. Nedirbantiems, kiek pamena, duodavo po 300 g maisto, dirbantiems – iki 700 g.
Savo išleistuvėms skirtus batelius, kuriuos buvo atsivežusi, Danutė pardavė laisvam žmogui už 60 kg duonos – duodavo jos kasdien po pusę kilogramo jiedviem su mama prie maisto.
Gulago temos ekspertai pažymi, kad lageryje klestėjo korupcija: už geresnį daiktą buvo galima įsigyti duonos ar didesnį maisto davinį, gauti lengvesnį darbą. Labai dažnai nerūkantys kaliniai machorką (lageryje dalinamus rūkalus – aut. past.) keisdavo į maistą.
Susigrąžinti seseris padėjo ukrainietis
Visus vaikus išvežė praėjus gal 2–3 mėnesiams nuo atvykimo. Moterys nežinojo, kur: grįžusios po darbų jų neberado.
„Vos išleido iš lagerio, nuvažiavau ieškoti sesių. Mums tada padėjo sandėlių viršininkas ukrainietis. Jo žmona tada laukėsi kūdikio, o mano mama labai gražiai siuvinėjo, tai ukrainietis paprašė, kad ši padarytų kūdikio kraitelį.
Ukrainiečio pagalbininkas davė kyšių, kam reikia ir kiek reikia, ir įkišo mane į kareivių vagoną, nes tik taip galėjau nukeliauti iki vaikų namų. Pirmiausia susiradau Aldoną. Tai buvo įvykis, visi vaikų namai sujudo, nes niekas dar iki jų nebuvo atvažiavęs.
Nuvežiau Aldoną mamai, kuri jau buvo išleista, gyvenome sandėliuke, iš kurio buvome pasidariusios kambarį, nes į Lietuvą dar neleido.
Tada važiavau kitos sesers, kurios iš pradžių man nenorėjo atiduoti, bet galų gale išleido ir ją. Kai įsėdome į traukinį, pasakė, kad toje vietoje, kur mums reikia, ešelonas nestos, tai paprašėm, kad bent sulėtintų ir mudvi iš to traukinio iššokome.“
Draugystė peržengė visas ribas
Kai Danutė važiavo pasiimti seserų, jos pačios gyvenimas jau buvo pakeitęs kryptį – lageryje ji susipažino su savo būsimu vyru ir susilaukė jųdviejų dukters.
„Mano vyras Ivanas Leonidavičius Toropovas buvo labai energingas ir išsilavinęs žmogus, mokėjo daug poezijos, gražiai dainuodavo romansus, žinojo daug Rusijos istorijos.
Kai susipažinome, jam buvo 29 metai. Jo tėvas Jekaterinburge turėjo didelius namus, buvo turtingas verslininkas, importuodavo kašmyrines rusiškas skaras į Kiniją.
Mano vyras studijavo Leningrade, po to Maskvoje baigė žurnalistiką. Per ją ir įkliuvo. Kai mane išleido, jam dar reikėjo atsėdėti trejus metus, prieš tai jau buvo kalėjęs 7-erius. Dėl sveikatos bėdų, nes prieš tai dirbo labai sunkiomis sąlygomis.
Taip jis pateko į Rešotus, 10 lagerį, kuriame dirbo kontoroje, sudarydavo normatyvus maisto sandėliuose. Jis su draugais sukombinavo, kad vienas jų skustų nuo kiaulių skūrų lašinius, tai ir mums tekdavo.
Ivanas vis mums, vežamoms į taigą, įmesdavo į vagoną maišą bulvių su spirgais. Taip tarp mūsų užsimezgė draugystė, kuri peržengė visas ribas.“
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Atminimo programų istorikai antrina, kad lageryje buvo įmanoma susitarti dėl tokių dalykų, neva kalėjimo administracijai nežinant. Rešotuose taip pat buvo savos nerašytos taisyklės, ryšių sistema.
1944 m. lageryje gimė Danutės ir Ivano dukra: „Man padėjo Marija Arkadievna, gydytoja iš Leningrado. Pati nesupratau, kaip man, augusiai tokioje šeimoje, taip nutiko. Mama, o ir kitos moterys, iš pradžių ant manęs pyko, bet, gimus dukrai, viskas labai pasikeitė.
Vaiką paėmė į jaslį (kūdikių namus, lageriai tokius turėdavo – aut. past.), bet kareivis, sargybinis, mane kas tris valandas į jį vežiodavo, į zoną grįžti neskubindavo, išeidavau su dukryte į taigą, kad ši kuo ilgiau pabūtų lauke.“
Kai gimė dukra, vyras labai apsidžiaugė, buvo be galo laimingas. Vos Danutę išleido, ji nuvažiavo pas jo seserį Margaritą į Jekaterinburgą, jau gavusį sovietinį Sverdlovsko pavadinimą.
„Ji buvo nepaprastai gera. Jos vardu ir dukterį pavadinome. Man pasakė, kad negaliu čia gyventi, tai ji metė darbą, o darbas tais laikais buvo didelis turtas, ir važiavo ten, kur mane registruos.
Vienas jau vėlesnės pagalbos pavyzdžių: nuvažiavome į vieną mažą pagalbinį ūkelį, kuriame gyveno tik moterys, paaugliai berniukai ir mergaitės, nes visi vyrai buvo paimti į karą.
Apsigyvenome tuščiame name, pilname uodų ir blakių, pradėjome ūkininkauti. Margarita labai norėjo tuos pusplikius paauglius aprengti, tai mudvi su tais vaikais apvogėme gretimą kolchozą ir, pardavusios šieną, nupirkome vaikams drabužių.“
Kalines dažniau niekino, nei mylėjo
Pagalba iš prižiūrėtojų – tai žmogiškasis faktorius, kuris egzistuoja kiekviename režimo prievartos aparate.
Jeigu vienas prižiūrėtojas žiūrėjo formaliai arba net atsirasdavo, kuris atjausdavo ir pagelbėdavo, tai tikrai buvo kitas, kuris kalinius, ypač lietuvius, laikė priešais, vadindavo „fašistais“, elgėsi žiauriai.
Pasak kalbintos ekspertės V.Jasinskienės, tokios meilės istorijos, kaip Danutės Graužinytės (Toropovos) lageryje tarp lietuvių – retenybė.
Daugiau atvejų, kai jau nėščios moterys patekdavo į Gulagą. „Moterims lageryje tekdavo patirti seksualinę prievartą, vilionių lengvesniu gyvenimu, jei sutiks turėti santykių su jas nusižiūrėjusiais vyrais iš priverstinio darbo stovyklos personalo“, – apibendrina Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikė.
Moterims lageryje tekdavo patirti seksualinę prievartą, vilionių lengvesniu gyvenimu, jei sutiks turėti santykių su jas nusižiūrėjusiais vyrais iš priverstinio darbo stovyklos personalo.
„Vis dėlto mano atsiminimų rinkimo praktika leidžia tvirtinti, kad ši tema tabu. Moterys nepasakoja, nes tai skaudu, be to, visuomenės požiūris taip pat stigmatizuoja.“
Laimė okupuotoje Lietuvoje – šeima, sėkmė – fotoaparatas
Į Lietuvą Danutė grįžo su mama. Mažosios sesutės buvo grįžusios anksčiau. Kai atvažiavo Danutės vyras, jam buvo labai sunku įsikurti Lietuvoje.
Iki jam grįžtant Danutė jau buvo nuėjusi į gimnaziją ir gavusi atestatą, kurį jai išdavė nepaisant neišlaikyto vieno egzamino.
„Bet kas iš to, manęs niekur nenorėjo priimti. Galiausiai per vieną moterį, kuri buvo komunistų partijos narė, už maistą įsidarbinau duonos fabriko chore, kuriame ji dirbo, o galiausiai ir sekretore. Kai nuėjau į miliciją paso, paaiškėjo, kad ten dirba milicininkas, kurio tėvai pas maniškius kumečiais (samdytais dvaro darbininkais – aut. past.) dirbo, tai pasą man išdavė jau kitą dieną.
Dirbau ne tik choriste, bet balerina, tačiau manimi pradėjo domėtis, apie mane keistai klausinėti moteris, pas kurią dirbau, tai pasakiau, kad nebenoriu dirbti ir išėjau.
Daug padėjo mūsų darbininkai, giminės, šiaip taip vertėmės. Sulaukiau vyro, susituokėme, pakrikštijome dukrą ir abu pradėjome rimčiau ieškoti darbų. Visokių darbų dirbome, ir Palemone plytinėje, bet negalėjome išgyventi iš to.
Tada vyras pasiūlė užsiimti fotografija. Nusipirkome patį pigiausią fotoaparatą, pradėjome fotografuoti ir iš to prasigyvenome, bet tą aparatą iš mūsų pavogė, kai eidami pro vaikų namus išgirdome baisius riksmus ir nusprendėme pažiūrėti, kas ten nutiko.
Vyras pasakė, kad kada mirties nuosprendį perskaitė, jam nebuvo taip baisu, kaip to aparato netekti. Visko buvo, bet drauge pragyvenome 52 metus (iki jo mirties), užauginome sūnų ir dukterį.“
Pagrindinė Gulago kalinių funkcija – dirbti iki mirties
Priverstinio darbo stovyklų sistemos esmė buvo žmogaus nužmoginimas, maksimalaus jo turimų jėgų išnaudojimas darbui ir fizinis bei dvasinis jo palaužimas, nors toks tikslas nebuvo skelbiamas nei Gulago doktrinose, nei dokumentuose.
Tai buvo valstybė valstybėje, ypatingai totalitarinė valstybė. Joje žmonių valdymo įrankis buvo teroras. Lenino idėja buvo, kad teroro nereikia vengti, ši priemonė visada pateisina tikslą.
Jeigu lyginsime žmonių kalinimą nacių koncentracijos stovyklose, tai sovietiniuose lageriuose tikslas nebuvo nužudyti, bet maksimaliai eksploatuoti žmogų, jo jėgomis vystyti sovietų sąjungos industriją.
Gulagą tyrinėjantys Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikai sutinka, kad pagrindinė kalinių prievolė buvo dirbti.
Tai sunkus vergiškas darbas už menką maisto davinį iki visiško organizmo nualinimo ir išsekimo. Stalininiu laikotarpiu sovietų sąjungoje represijų mastas buvo toks didelis, kad kalinio gyvybė buvo absoliučiai nieko verta.
Mirtis lageryje buvo kasdienis, nieko nestebinantis dalykas. Kaliniui numirus, buvo masė kalinių, kurie jį galėjo pakeisti.
Žmonės, iškalėję 10, 20 ar daugiau metų, negalėjo grįžti į tėvynę, turėdavo likti tremtyje, buvo suvaržomos jų pilietinės teisės. Grįžus į tėvynę, jie patirdavo daug kliūčių įsidarbinti, mokytis, prisiregistruoti būste.
Kalinimas Gulage ir tremtis skiriasi
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikas Benas Navakauskas pabrėžia, kad tremtis ir Gulagas nėra tas pats.
„Nors patirtys ir likimai, tiek tremtinių, tiek lagerių kalinių tragiški, teisine prasme jų statusas skiriasi. Į lagerius nebuvo tremiama. Juose buvo kalinami žmonės, nuteisti pagal atitinkamus sovietinio baudžiamojo kodekso straipsnius“ , - aiškina istorikas.
Pasak eksperto, sovietyne, ypač karo metais, visokių perversijų buvo ir tremtis kaip bausmė sovietų Rusijos baudžiamajame kodekse egzistavo.
Vis dėlto, trėmimai, bent tokie, kokie vyko sovietų okupuotoje Lietuvoje, buvo vykdomi administracine tvarka. „Trėmimų metu žmonės nebuvo tardomi, teisiami ar apkaltinti kažkokiais konkrečiais politiniais ar kriminaliniais nusikaltimais. Jų „kaltė“ buvo daugiau kolektyvinė – giminystės ryšiai, socialinis statusas, etninė tapatybė ir panašūs dalykai“ – sako B.Navakauskas.
Nuo represijų kentėjo ne vien lietuviai. Kentėjo ir latviai, ir estai. Komunistinės ideologijos aukomis praėjusiame amžiuje buvo tapę ir lenkai, ir ukrainiečiai. Pastarieji kraujuoja ir šiandien.
Šiandien su komunizmo palikimu ir jo sukeltomis socialinėmis bei psichologinėmis traumomis gyvena nemažai Europos visuomenių – Vengrija, Moldova, Rumunija, Slovakija, Balkanų regionas.
„Teisinės valstybės interesas turi būti tas, kad komunistinį terorą išgyvenę žmonės būtų pagerbti ir galėtų gyventi oriai“, – Seime kalbėjo C.Dietrichas.
„Nepriimtina ir šokiruoja tai, kad komunizmas ir nacizmas skirstomi į komunizmą ir nacizmą, nes abu režimai yra nusikaltę žmonijai ir toks vertinimas turi būti be senaties“, – sakė jis.
