Aleksandro Stulginskio laisvalaikis – artimųjų rate
A.Stulginskis buvo kieto, „žemaitiško" būdo. Jis vengė tuščių pokalbių, kuriuose nebuvo liečiamos rimtos temos, be reikalo neieškojo draugijos.
Greičiausiai tokios intravertiškos charakterio savybės lėmė ir laisvalaikio užsiėmimų pasirinkimą. Antrasis Lietuvos prezidentas mėgo kompanijos nereikalaujančias veiklas. Laisvalaikiu jis mielai skaitė, rašė ar studijavo.
Jau užsiimdamas politine veikla A.Stulginskis išmoko anglų ir prancūzų kalbas. Studijavo etiketą, siekdamas pašalinti spragas.
Kaip teigia A.Eidintas, A.Stulginskis net prezidentaudamas užsiėmė publicistika. A.Stulginskio straipsnių svarbiais valstybei ir tautai klausimais buvo gausu spaudoje. Šiuos jis pasirašydavo įvairiais pseudonimais.
Pasaulio teisuole pripažinta pedagogė ir su Stulginskių šeima artimai bendravusi Petronėlė Lastienė prisimena, jog vakarais, po darbo, A.Stulginskis nusileisdavo į pirmą Prezidentūros Kaune aukštą.
Čia, šeimai skirtuose kambariuose, prezidentas laiką leido su žmona, dukrele ir, pasak P.Lastienės, vis tomis pačiomis viešniomis – ja ir prezidentienės mokslo drauge Teofile Mačiokaite, dirbusia prezidentūroje. Tokiuose artimų žmonių apsupty vykusiuose pasėdėjimuose A.Stulginskis nevengdavo pajuokauti.
Neretai viešnias šeima pakviesdavo pasilikti ir vakarienei. P.Lastienė pamena, jog šios vykdavo dideliame valgomajame antrame aukšte.
Tokia kasdienė vakarienė buvusi kukli: „rūgusis pienas su bulvėmis, ant stalo – sūris, sviestas, duona, kas norėjo, išgerdavo stiklą arbatos.“
Keletą laisvų vakarų A.Stulginskis praleido pagelbėdamas P.Lastienei su Cicerono kalbos vertimais. Merginai sunkiai derinant darbą su studijomis, prezidentas pats maloniai pasisiūlė padėti.
A.Smetonos autoritarinio valdymo laikotarpiu A.Stulginskis išvyko iš Kauno į Jokūbavą. Čia užsiėmė ūkininkavimu.
Mykolas Krupavičius atsiminimuose teigė, jog jam nuvykus viešnagei, nė karto nerado A.Stulginskio besiilsinčio fotelyje ir nerūpestingai leidžiančio laiko.
Buvęs prezidentas pats veždavo į Kretingą pieną, bulves, javus, daržoves. Pats minėtaisiais produktais ir prekiaudavo.
Laisvu nuo ūkininkavimo laiku, kaip rašo A.Eidintas, vykdavo į Kauną, kur lankydavo pažįstamus, politikuodavo. susitikdavo su studentais ateitininkais. A.Stulginskis mėgo apsilankyti ir operoje.
Kazys Grinius stebino atsidavimu darbui
Kazys Grinius beveik visą savo laiką skyrė politinei bei visuomeninei veiklai. Tapęs prezidentu stebino kuklumu ir paprastumu. Išsiskyrė atidumu bei dėmesingumu. Daug bendravo su žmonėmis, įsijausdavo į jų rūpesčius.
Lietuvos piliečiams didžiausią nuostabą kėlė prezidento pomėgis vaikščioti. K.Grinius, baigęs darbą Prezidentūroje, be jokios apsaugos, pėsčiomis patraukdavo namo Laisvės alėja, link Įgulos bažnyčios.
Prezidento dukterėčių teigimu, jau būdamas valstybės vadovu, į kaimą lankyti giminių K.Grinius vykdavo stabdydamas pakeleivingus automobilius. Jis nesinaudojo tarnybiniu transportu.
Kai nereikėdavo užsiimti valstybiniais reikalais, prezidentas dalyvaudavo svarbiausiuose kultūros ar visuomenės renginiuose.
Nors dirbdamas valstybinį darbą K.Grinius nepraktikavo kaip gydytojas, tačiau nebuvo atitrūkęs nuo medicinos reikalų. Spaudoje pasirodydavo jo rašyti straipsniai medicininėmis temomis.
Taip pat nuo 1924 m. K.Grinius buvo Kovos su tuberkulioze draugijos centro valdybos narys. 1926 m. gruodžio 11 d. už gausius nuopelnus medicinos srityje buvo paskelbtas medicinos garbės daktaru.
Vienas iš šio aštraus proto prezidento pomėgių buvo šachmatai. Žaidimui kartu su sūnumi Liūtu Grinius tremtyje buvo išdrožęs ir savadarbes šachmatų figūras.
K.Grinius taip pat turėjo pomėgį kolekcionuoti. Su žmona Joana sukaupė nemenką prijuosčių kolekciją. 1927 m. ją įsigijo M.K. Čiurlionio galerija.
Antanas Smetona mėgo pasivaikščiojimus gamtoje ir kultūrines pramogas
Kaip ir kiti prezidentai, A.Smetona laisvą nuo valstybės galvos pareigų laiką stengdavosi išnaudoti skaitydamas bei rašydamas.
Prezidento adjutantu buvęs Vaclovas Šliogeris atsiminimuose apie A.Smetoną teigia, jog daugumą sekmadienių Lietuvos vadovas praleisdavo savo darbo kabinete.
Darbo dienoje, gamtą itin mėgęs prezidentas, visuomet ištaikydavo laiko pasivaikščiojimui prieš pietus. Tokiems, apie valandą kartu su nuvykimu trukdavusiems pasivaikščiojimams, A.Smetona rinkdavosi įvairias Kauno užmiesčio vietas.
Kaip prisimena V.Šliogeris, po pasivaikščiojimo prezidentas su savo palydovais sustodavo gražesnioje aikštelėje pailsėti ir parūkyti.
Kartais sekmadieniais po pietų A.Smetona automobiliu vykdavo apsidairyti po apylinkes. Jam patikdavo stebėti naujas statybas, ūkininkų derlius.
Dažniausiai vasarą, tokių išvykų metu, prezidentas ištaikydavo progą aplankyti ir senus pažįstamus.
Itin prie širdies A.Smetonai buvo žirginis sportas – konkūrai. Jis ir pats mokėjo jodinėti, tad turėdamas proga užsiimdavo ir šia veikla.
Tiesa, nėra žinoma, ar prezidentas yra išbandęs savo jėgas konkūrų konkursuose.
Valstybės vadovas po pietų turėjo pomėgį kartu su namiškiais lošti kortomis. Dažniausiai ši prasiblaškymui skirta pramoga trukdavo apie pusvalandį.
Smetona mokėjo daug kalbų, todėl vienas iš jo laisvalaikio užsiėmimų buvęs naujausios literatūros įvairiomis kalbomis sekimas.
Žinoma, prezidentas mėgo skaityti ar bent peržiūrėti ir naujas lietuviškas knygas. Šių jam atsiųsdavo knygų leidyklos arba atnešdavo patys autoriai, kuriems tokia proga būdavo paskiriama audiencija pas jo ekscelenciją.
A.Smetona žinomas ir kaip publicistas. Būdamas prezidentu jis surinko ir paruošė spaudai svarbesnius savo straipsnius parašytus 1907-1918 m. Be to, jis pats rašė įvairias progines kalbas.
Prezidentas mėgo lankytis simfoniniuose taip pat atskirų instrumentų koncertuose. Stengėsi jų nepraleisti. Paprastai koncertai vykdavo pirmadieniais, Valstybės Teatre.
A.Smetona visada vykdavo į operos, dramos ar baleto premjeras. Turėjo ir savo mėgstamiausias operas, kurias stebėdavo net keletą kartų. Viena tokių, pasak adjutanto, buvo „Faustas”.
Dar studijų metais A.Smetonai ėmė patikti menas. Tuo metu jis lankydavosi dailės parodose. Garsių galerijų nepraleisdavo progos išvysti svečiuodamasis Vakarų Europoje. Kaune prezidentas mėgo apsilankymus M.K. Čiurlionio galerijoje.
Nors ir nebūdamas dailės ekspertu jis nepraleisdavo lietuvių dailininkų ruošiamų parodų. Labiausiai A.Smetonai imponavo realizmas, o modernusis menas neitin patiko.
Prezidento dėmesį patraukdavo įvairūs tautodailės darbai. Būdamas žemės ūkio parodose sustodavo ilgiau apžiūrėti liaudies dirbinių. A.Smetonos automobilio vairuotojui, vykstant per provinciją, tekdavo sustoti, jei prezidentas pamatydavo įdomesnį kryžių ar koplytėlę.
Prezidentinės medžioklės
Manoma, kad A.Smetona mėgęs medžioklę. Vis dėlto jo adjutantas teigia, kad prezidentas jose dalyvaudavo tik vedamas pareigos.
Medžioklės buvo pasirinktos kaip neformalesnio bendravimo forma. Jose susitikdavo prezidentas, ministrai, aukšti kariai, kartais Kaune reziduojantys užsienio diplomatiniai atstovai bei kai kurie Lietuvos Taisyklingos Medžioklės Ir Žūklės Draugijos nariai.
Smetona medžiodavo tris kartus per metus. Pats valstybės vadovas nušaudavo nedaug žvėrelių.
Visgi iš mandagumo kai kurie kiti medžiotojai savo nušautus laimikius įskaitydavo jo sąskaiton. Prezidentas, žinoma, suprasdavo tokią gudrybę, tačiau viešai nieko nesakydavo.
Dėl nenoro šaudyti į gyvūnus A.Smetona medžioklių metu džiaugdavosi proga pabendrauti, pasigėrėti gamta ir pasivaikščioti jo taip mėgtame miške.
Medžiokles vainikuodavo bendra nuotrauka su laimikiu. Po to sekdavo vaišės. Jos dažniausiai neapsieidavo be buliono su auselėmis, bigoso, kavos ir konjako.
Labiau patyrę medžiotojai vaišių metu dalindavosi medžioklinėmis istorijomis, mažiau patyrę, tarp jų ir A.Smetona, su įdomumu klausydavosi.
Iš medžioklės prezidentas grįždavo patenkintas, nes ji suteikdavo progą atsipalaiduoti nuo kasdienių rūpesčių bei pasidžiaugti gamta.
___________________________________________________________________
LT 100 – tai bendras 15min ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto projektas. Dėstytojo Norberto Černiausko kuruojami istorijos studentai šiame projekte rengia publikacijas apie aktualiausias ir šioms dienoms artimas nepriklausomos Lietuvos problemas 1918–1940 m.
