Tačiau paties akto originalaus rankraščio likimą ilgą laiką gaubė paslaptis. Jis niekada nebuvo išspausdintas Lietuvos spaudoje, tik užsienio valstybių.
Jau tarpukariu pagrindiniai žinomi šaltiniai, liudiję akto pasirašymo faktą, buvo ne Tilžės akto originalas, o pagal jį parengti plakatai. Būtent jie atsidūrė istorijos vadovėliuose.
Ilgai manyta, kad dokumento originalus rankraštis neišliko, o dalis istorikų netgi spėjo, kad gal tokio akto niekada ir nebuvo – gal jis buvo tik „Didžiosios Lietuvos“ propaganda, siekiant argumentuoti Mažosios Lietuvos prijungimą.
Visgi neseniai paaiškėjo, kad aktas atsirado dar sovietmečiu, bet saugodami nuo sunaikinimo Vytauto Didžiojo karo muziejaus istorikai jį tuomet paslėpė tarp kitų dokumentų.
Išspausdintas Danijoje ir Vokietijoje
„Atsižvelgiant į tai, kad viskas, kas yra, turi teisę gyventi, ir į tai, kad mes lietuviai čionai Prūsų Lietuvoj gyvenantieji, sudarome šito krašto gyventojų daugumą, reikalaujame mes remdamiesi Vilsono paties apsisprendimo teisės, priglaudimą Maž. Lietuvos prie Didž. Lietuvos. Visi savo parašu šitą pareiškimą priimantieji pasižada, visas savo jėgas už įvykdymą minėtojo siekio pašvęsti“.
Taip skambėjo Mažosios Lietuvos tautinės tarybos 1918 m. lapkričio 30 d. pareiškimas.
Šį pareiškimą pasirašė 24 signatarai: Jonas Vanagaitis, Mikelis Deivikas, Mikas Banaitis, Kristupas Kupelis, Jurgis Lėbartas, Jurgis Gronavas, Mikelis Mačiulis, Jokūbas Juška, Viktoras Gailius, Ansas Smalakys, Mikelis Lymantas, D. Kalniškis, Enzys Jagomastas, Liudvikas Deivikas, Emilis Bendikas, Mikelis Klečkus, Martynas Jankus, Kristupas Paura, Jonas Fridrichas Sūbaitis, Jurgis Arnašius, Jonas Užpurvis, Mikelis Reidys, Valteris Didžys ir Jurgis Margis.
Norėdama kad išreikšti siekiai būtų įgyvendinti, Mažosios Lietuvos tautinė taryba nutarė Tilžės aktą įteikti Santarvės valstybėms – I pasaulinį karą laimėjusioms Anglijai, JAV, Prancūzijai, Italijai – ir taip jį paskelbti.
1918 m. gruodžio mėnesį į Karaliaučių išvyko Jonas Vanagaitis ir Jurgis Aukštuolaitis, tačiau Santarvės atstovų ten nerado, todėl pasuko link Dancigo. Dancige rado Danijos Raudonojo kryžiaus laivą.
Tarpininkaujant jo kapitonui, J.Vanagaitis ir J.Aukštuolaitis susisiekė su Prancūzijos karinio laivo-kreiserio kapitonu, įteikė jam 4 Tilžės akto egzempliorius su viltimi, kad jie bus perduoti Prancūzijos, Anglijos, Italijos ir JAV atstovams.
Penktas egzempliorius ir jį lydintys dokumentai buvo įteikti minėto Danijos laivo kapitonui ir netrukus paskelbti Danijos, o vėliau ir Vokietijos, spaudoje. Bet Lietuvos spaudoje tuomet Tilžės aktas paskelbtas nebuvo.
Visgi Lietuvoje apie aktą žinota, o ypač didelę reikšmę Lietuvai Tilžės aktas įgijo 1923 m., kai atsirado reali galimybė prisijungti Klaipėdos kraštą.
„1923 m., kai Klaipėda ir Mažosios Lietuvos teritorija buvo prijungta prie Lietuvos, tas prijungimas buvo argumentuojamas būtent Tilžės aktu ir Šilutės Seimo nutarimu.
1923 m., kai Klaipėda ir Mažosios Lietuvos teritorija buvo prijungta prie Lietuvos, tas prijungimas buvo argumentuojamas būtent Tilžės aktu ir Šilutės Seimo nutarimu.
Išsakyti argumentai, kad Tilžės akte Mažosios Lietuvos lietuviai išsakė norą prisijungti prie Didžiosios Lietuvos, o Šilutės Seimo nutarimas patvirtino tai“, – 15min pasakojo Vytauto Didžiojo karo muziejaus muziejininkė Kristina Petrauskė.
Ji atkreipė dėmesį, kad visgi Tilžės aktas skyrėsi nuo Vasario 16-osios akto, su kuriuo kartais yra lyginamas – Mažosios Lietuvos tautinė taryba, pasirašiusi aktą, nebuvo rinktas valdžios organas.
„Tai buvo tiesiog žmonės, kurie susirinko ir kurie siekė Mažosios Lietuvos prijungimo prie Lietuvos. Realiai tikėtina, kad didesnioji toje teritorijoje gyvenusių žmonių dalis nenorėjo jungtis prie tos Lietuvos, bet jie nebuvo tokie aktyvūs. Bet aktyvioji elito dalis, jie susibūrė ir parašė šitą proklamaciją, kad jie nori jungtis“, – sakė K.Petrauskė.
Klaipėdos kraštui atitekus Lietuvai, Tilžės akto originalas tarpukariu taip niekada ir nebuvo paskelbtas viešai. Pagrindiniai žinomi šaltiniai, liudiję pasirašymo faktą, buvo 1926 m. ir 1936 m. išleisti Tilžės akto plakatai.
„1926 m. ir 1936 m. pagal originalą buvo pagaminti plakatai, kurie buvo puošnūs ir gražus. Originalas buvo tiesiog ant lapuko surašytas. Tie plakatai visą laiką buvo kopijuojami, spausdinami, ir iki šiandien visur buvo viešinami tik plakatai. Istorikai galvojo, kad aktas neišlikęs, pražuvęs ir pradingęs“, – sakė K.Petrauskė.
Daugeliui istorijos mėgėjų geriausiai žinomas paties Tilžės akto signataro Jono Vanagaičio iniciatyva 1936 m. „Ryto" spaustuvėje išleistas plakatas su deklaracijos tekstu ir parašais. Jį galima išvysti daugelyje istorijos vadovėlių.
Reikšmės neprarado ir vėliau
Pasak K.Petrauskės, pirmaisiais sovietmečio metais sprendžiant dėl Klaipėdos krašto likimo – ar jis bus paliktas Lietuvai, ar prijungtas prie Kaliningrado srities – Tilžės aktas taip pat buvo naudojamas kaip argumentas, kad teritorija turi priklausyti Lietuvai.
O vėliau, pasakojo istorikė, aktas vėl prisimintas atkuriant Lietuvos Nepriklausomybę. Nes tuomet taip pat buvo dvejonių, ar Rusija nenorės pretenduoti į Klaipėdą, ir aktą šiame kontekste prisiminti buvo naudinga.
Atkurtos Nepriklausomybės metais aktas pradėtas vertinti dvejopai. Dalis žmonių šį dokumentą laikė labai svarbiu, vos ne tokiu pat svarbiu kaip Vasario 16-osios aktas.
Pasak šio požiūrio, būtent Tilžės aktas aiškiai išreiškė Mažosios Lietuvos lietuvių norą jungtis prie Lietuvos ir be jo mes galbūt net nebūtume turėję Klaipėdos krašto.
Kito požiūrio šalininkai teigė, kad Tilžės aktas yra per daug sureikšminamas – neva jis atspindėjo tik palyginti nedidelės dalies Klaipėdos krašto lietuvių nuomonę, o didelė dalis krašto gyventojų, net jei ir siejo save su lietuvių kultūra, anaiptol nerodė didelio noro jungtis prie Lietuvos kaip prie politinio darinio.
Pasak šio požiūrio, Mažosios Lietuvos tautinė taryba iš esmės veikė kaip „Didžiosios Lietuvos“ interesus atstovavusi organizacija, neturėjusi paramos didelės dalies krašto gyventojų tarpe.
„Kai kurie istorikai netgi buvo išsakę abejonių, kad gal tie tarpukariu išplitę plakatai yra Didžiosios Lietuvos toks pusiau falsifikatas.
Kai kurie istorikai netgi buvo išsakę abejonių, kad gal tie tarpukariu išplitę plakatai yra Didžiosios Lietuvos toks pusiau falsifikatas.
Nes plakatai yra, bet nėra originalo, tai, sakė jie, gal, tarkim, ir buvo pasirašytas toks Tilžės aktas, bet jo tekstas skiriasi nuo to, kuris yra plakate. Tokių abejonių išlikdavo. Bet dabar jau galime palyginti su originalu – tekstas nesiskiria, yra tas pats“, – sakė K.Petrauskė.
Istorikai slėpė nuo sunaikinimo
Ilgą laiką dingusiu laikytas Tilžės akto originalas, pasirodo, nuo 1983 m. niekur nebuvo dingęs – tiesiog paslėptas.
Klausimai, kur Tilžės aktas buvo laikomas iki 1983 m., iki šiol neatsakyti. Tačiau tikrai žinoma, kad būtent tais metais aktas pateko į Kauno valstybinio istorijos muziejaus (nuo 1990 metų – Vytauto Didžiojo karo muziejus) Spaudos rinkinį.
Tais metais Akto rankraštį muziejus įsigijo iš privataus asmens – bet daugiau informacijos apie unikalų rankraštį pardavusią moterį, išskyrus jos pavardę, muziejus neturi.
„Tą dokumentą į muziejų atnešė privatus asmuo. Muziejaus darbuotojai suprato, kas tai yra. Užvadino dokumentą „Prūsų tarybos pranešimu“ per daug neafišuodami, paslėpė labai atviroje vietoje, tiesiog nesakydami, kas tai yra, į muziejaus rinkinį, ir ten jį išsaugojo“, – pasakojo K.Petrauskė.
Istorikės teigimu, slaptumo reikėjo – sovietmečiu atrasti sovietiniam režimui nepalankūs dokumentai neretai buvo tiesiog sunaikinami.
Todėl akcentuoti, kad toks svarbus dokumentas pateko į muziejų, tikrai nenorėta. Tilžės aktas buvo tyliai įtrauktas į muziejaus Spaudos rinkinį, kurį sudaro per 60 tūkst. eksponatų.
Atkūrus Nepriklausomybę, pasak K.Petrauskės, Klaipėdos krašto istoriją tyrinėję istorikai, manę, kad Tilžės aktas yra pradingęs, net neįsivaizdavo, kad jis gali tiesiog gulėti Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkiniuose.
„Gavosi toks nesusikalbėjimas. Karo muziejaus darbuotojai žinojo, kad jis čia yra saugomas, bet nežinojome, kad kiti nežino.
Karo muziejaus darbuotojai žinojo, kad jis čia yra saugomas, bet nežinojome, kad kiti nežino.
Mes nežinojome, kad jie ieško, jie nežinojo, kad gali pas mus ieškoti. Dabar neseniai Mažosios Lietuvos istorijos muziejus pradėjo rengti parodą Klaipėdos sukilimo šimtmečiui ir krašto prijungimui prie Lietuvos paminėti. Jie kreipėsi į mus, paprašė keleto eksponatų. Mes pasiūlėme jiems – o gal dar ir šito dokumento norit? Ir tada jie labai nustebo, kad mes jį turim, sako, taigi čia antras Vasario 16-osios aktas“, – sakė K.Petrauskė.
Muziejaus Spaudos rinkinyje saugomas Tilžės akto rankraštis yra dvipusis su korektūromis ir originaliais parašais – užklijuotas ant vienspalvio popieriaus lapo, kitoje pusėje – spaudinys su parašais.
Todėl tikėtina, kad tai vienas iš šešių šio Akto egzempliorių, pagal kurį galėjo būti sumaketuoti ir išleisti geriau žinomi plakatai.
Taip pat muziejuje saugomas ir originalo mašinraštis iš 1918 m.
Nuo lapkričio 30 d. akto originalas bus dvi savaites eksponuojamas Vytauto Didžiojo karo muziejuje.
