Kaip ir žydus, romus naciai laikė „rasiškai prastesniais“ žmonėmis. Todėl daugelio jų likimas buvo panašus į žydų. Jie kentėjo nuo prievartinio įkalinimo, priverstinių darbų ir masinių žudynių.
„Porajmas“ („Pharrajimos“) – taip dažnai vadinamas romų genocidas jų pačių kalba. Romų kalba šis žodis reiškia „suskaldymas“, „sunaikinimas“.
Dar šis genocidas pačių romų kalba yra vadinamas „Samudaripen“, tai reiškia „masinės žudynės“. Pastarasis terminas įprastai vartojamas Lietuvoje.
Šis straipsnis pristato svarbiausius faktus apie tai, kaip romų genocidas vyko Europoje ir Lietuvoje.
Romų genocidas Europoje
Nuo pat atvykimo į Europą XIV a. romai dažnai buvo persekiojami, diskriminuojami, užėmė žemesnę padėtį visuomenėje. Įvairiose visuomenėse kylant socialiniams, ekonominiams ir t. t. neramumams, būtent romai dažnai tapdavo „atpirkimo ožiais“.
Dar 1899 m. Vokietija sukūrė pirmąją romų registracijos sistemą, skirtą šios grupės kontrolei įgyvendinti. Ši romų surašymo informacija po I pasaulinio karo buvo plečiama, vėliau buvo perimta nacių režimo.
Augant nepakantumui romams, Vokietijoje vadinamasis „čigonų klausimas“ vis dažniau buvo traktuojamas ne kaip socialinė, o kaip rasinė problema.
Romai, kaip ir žydai, laikyti tiesiog „rasiškai prastesniais“. Įvairiais teisės aktais siekta riboti jų klajoklišką gyvenimo būdą.
1933 m. naciams atėjus į valdžią, teisinis romų persekiojimas sustiprėjo. 1935 m. rugsėjį priimtas antisemitinis ir rasistinis „Vokiečių kraujo ir garbės apsaugos įstatymas“ po kelių mėnesių buvo išplėstas, kad apimtų ir romus, juos laikant „Vokietijos priešais“ ir apribojant pilietines teises.
Pirmosios vadinamosios „čigonų stovyklos“, į kurias prievarta buvo perkeliami romai, atsirado 1936-1937 m.
Nuo 1938 m. birželio 12 d. iki birželio 18 d. visoje Vokietijoje vyko romų „valymo savaitė“, organizuota panašiai kaip ir tais pačiais metais į žydus nutaikyti Krištolinės nakties pogromai.
Prasidėjus II pasauliniam karui, pirminis vokiečių planas buvo visus Vokietijos ir Austrijos romus perkelti į okupuotas Lenkijos teritorijas, kurios nebuvo tiesiogiai prijungtos prie Vokietijos.
Proceso pradžia dėl nesutarimų vokiečių vadovybėje užsitęsė, bet 1940 m. gegužę pirmieji romai, daugiausia iš Hamburgo ir Brėmeno, buvo perkelti į Liublino regione įkurtas priverstinio darbo stovyklas.
