Viena keisčiausių vietų, kur teko lankytis – ultraortodoksų rajonas Mea Šearim, kurį nuo likusios Jeruzalės dalies skiria nematoma, bet aukšta siena.
Mea Šearim – Jeruzalės ultraortodoksų rajone – lankiausi 2018 m. kovo pradžioje ir įspūdžius aprašiau šiame tekste, kuris pirmąkart publikuotas buvo 2018 m. kovo 30 d.
2020 m. balandį pasirodžius ir itin populiariu tapus amerikiečių-vokiečių TV serialui „Neortodoksė“ („Unorthodox“), kuris pasakoja apie jaunos merginos pabėgimą iš ultraortodoksų žydų rajono, panašaus į tą, kuriame lankiausi, tekstas buvo atnaujintas.
Į Jeruzalę atvykau su Lietuvos moksleivių delegacija, kurią Izraelio ambasada Lietuvoje atsivežė pamatyti šios šalies. Ketvirtadienio, kurio pirmąją pusę praleidome Jeruzalėje, ryte aš nutariau nedalyvauti oficialiame vizite, vietoj to pasirinkdamas pasivaikščiojimą po miestą.
Nutariau aplankyti Mea Šearim kvartalą, kuriame gyvena ultraortodoksai, itin griežtai judaizmo religijos tradicijų besilaikantys žydai.
Tarptautine politika besidomintys žmonės, išgirdę apie konfliktus ir nematomas (ar matomas) sienas Jeruzalėje, turbūt pagalvos apie žydus ir arabus.
Tačiau pabuvus ultraortodoksiškoje Jeruzalės dalyje, atrodo, kad tarp pasaulietiškų žydų ir pasaulietiškų arabų kasdienybės skirtumų yra gerokai mažiau negu tarp ultraortodoksų žydų ir likusių Izraelio gyventojų.
Užsukus į Mea Šearim lengva pasijusti kaip sugrįžus į XIX amžių ar patekus į paralelinę visatą. O juk panašiai kažkada atrodė ir ne vienas Lietuvos miestelis.
Mea Šearim žydai iki šiol priešinasi dar prieš kelis šimtus metų prasidėjusiems sekuliarizacijos procesams.
Nors daugelio Izraelio, kaip ir Lietuvos, gyventojų kasdienybėje religija yra pasitraukusi į šoną, o ritualai vykdomi tik šventinių dienų metu, Mea Šearim gyventojams judaizmas ir Dievo žodžio sekimas iki šiol yra svarbiausia jų gyvenimo dalis, pagal kurią jie reguliuoja ir visa kita.
Visas gyvenimas čia sukasi apie maldas, religinių judaizmo tekstų studijas ir griežtą senuosiuose judaizmo tekstuose nustatytų taisyklių laikymąsi.
Kelionė laiku šimtą metų atgal nuo artimiausios judrios gatvės, kuri dar nėra Mea Šearim dalis, užtrunka vos kelias minutes.
Toje gatvėje važinėja automobiliai, kursuoja viešasis transportas, gausu kavinių, užkandinių, restoranų ir kitų maitinimosi vietų, iš tolo šviečia žinomų prekės ženklų parduotuvių iškabos, ant pastatų sienų pilna reklaminių stendų. Žodžiu, verda įprastas miesto gyvenimas.
Bet vos pasukę į šoną galime patekti į Mea Šearim, kur to nėra. Šį kvartalą sudaro daug siaurų gatvelių, kurių daugeliu automobilis nepravažiuotų – bet tai ir nebūtina, nes automobilių čia dauguma gyventojų tiesiog nepripažįsta. Juos turi tik pavieniai žmonės.
Bent jau iš serialo susidariau įspūdį, kad Viljamsburgo Niujorke gyventojai ultraortodoksai, kad ir kaip neįprastai jie mums atrodo, yra netgi šiek tiek labiau integravęsi į plačiosios visuomenės gyvenimą negu ultraortodoksai Mea Šearim.
Seriale esama scenų, kuriuose Viljamsburgo gyventojai bendrauja su kitų religijų Niujorko gyventojais (net jei tas bendravimas tėra nuomos mokesčio susirinkimas), minima, kad bent dalis jų turi darbus už rajono ribų. Čia to beveik nėra.
Mea Šearim neišvysite reklamų, parduotuvėlės vos kelios ir tos pačios nedidelės, kur pavalgyti – taip pat nerasite, viešojo transporto nėra, automobiliai taip pat tik pavieniai ir apskritai nepaprastai tylu.
Tik vieni į kitus panašūs balti namai. Ir sinagogos bei ješivos – religinės mokyklos. Ir viskas atrodo daug skurdžiau negu likusioje Jeruzalėje.
Visiškai kitokie ir žmonės. Kituose Jeruzalės rajonuose, kaip įprasta ir Lietuvoje, visi rengiasi kaip nori, o čia gatvėse vaikštantys vyrai atrodo beveik vienodai.
Jie dėvi ilgus tamsius kostiumus ir juodas skrybėles, o po jomis – baltus marškinius. Daugelio jų galvas dengia mažos plokščios kepuraitės – kipos, o prie smilkinių paliktos plaukų sruogos – peisai.
Plaukų sruogas jau augina ir berniukai, daug jų apsirengę panašiai į vyrus, nors aprangos kodas kiek mažiau griežtas – galima išvysti ir tiesiog marškinių. Mergaitės vilki ilgas sukneles.
Moterų nepaminėjau neatsitiktinai. Jų gatvėse čia tiesiog nėra. Pagal šios bendruomenės supratimą, moters vieta – namuose. Ji turi ne tik auginti vaikus, bet ir išlaikyti šeimą, kol vyras studijuoja religinius tekstus.
Moteris viešumoje įprastai pasirodo tik kartu su vyru, o ir tuomet jos apranga turi pabrėžti skaistybę – palaidinės aukštu kaklu, ilgi sijonai, skara ant galvos. Daug moterų dėvi perukus, nes plaukus nusiskuta trumpai. Kaip ir serialo „Unorthodox“ pagrindinė veikėja. Kuri bent jau turėjo galimybę lankyti pianino pamokas.
Šeimos čia labai gausios: nėra neįprasta, kad šeima susilauktų aštuonių ar dešimties vaikų, o tuokiasi poros jaunos. Paradoksalu, kad mergaitės įgyja geresnį išsilavinimą negu berniukai: dažnai jau paaugliai berniukai ima visą laiką skirti Biblijos studijoms.
Ir Bibliją vyrai studijuoja visą gyvenimą, joje ieškodami naujų prasmių. Tuo tarpu mergaitės baigia mokyklą, bet labai reta kuri jų gali studijuoti – jos turi kurti šeimą, auginti vaikus ir išlaikyti vyrus.
Apskritai žmonių gatvėse ketvirtadienio rytą ne tiek jau mažai – vaikai skuba į mokyklą, o vyrai – studijuoti religinių tekstų. Tačiau į akis krenta tai, kad labai mažai kas bendrauja tarpusavyje.
Vaikai dar kažką šnibždasi, bet paaugliai arba vyrai, net ir kur nors eidami kartu, tiesiog eina šalia tylėdami. Tiesa, tai nereiškia, kad visur tvyro tyla – iš už religinių mokyklų ir sinagogų sienų kartais vis pasigirsta giedojimas.
Klajojant Mea Šearim gatvėmis, apima stiprus jausmas, kad tu čia neturėtum būti.
Šį jausmą sustiprina ir suaugusieji praeiviai – jie vengia bet kokio tiesioginio akių kontakto, tačiau lengva pastebėti, kaip prasilenkiant jie tave paslapčiomis atidžiai nužiūrinėja, nes mato, kad esi pašalinis. Tiesa, į mano fotografavimą dėmesio per daug nekreipė.
Tai dar vienas skirtumas nuo Viljamsburgo, kur matyti neortodoksus vietiniai gyventojai pripratę – juk, galų gale, Niujorkas daug judresnis miestas ir ultraortodoksai net ir Viljamsburge nėra vieninteliai gyventojai.
Kiek kitokia situacija su vaikais – daugelis jų žvilgsnių slėpti dar neišmoko, bet šypsenų jų akyse beveik nėra. Kai akys susiduria, tu gali matyti, kad jie į užklydusį turistą žiūri su nepasitikėjimu ir baime – matyt, nuo ankstyvos vaikystės įpratę girdėti baisius pasakojimus apie išorinį pasaulį už jų kvartalo sienų.
Keletą kartų pabandau jiems nusišypsoti, parodyti, kad nesu priešiškas. Jie neatsako tuo pačiu – jų žvilgsnyje lieka ta pati baimė. O nueidamas į kitą pusę matau, kaip jie palydi mane žvilgsniu.
Pasiekus centrinę kvartalo gatvę, ant sienos išvystu plakatus – pirmąjį įrodymą, parodantį, kad vietiniai pripažįsta tokių žmonių kaip aš buvimą čia.
Plakatai anglų ir hebrajų kalbomis jausmingai prašo dviejų dalykų – kad po kvartalą praeiviai nevaikščiotų didelėmis grupėmis ir kad moterys bei merginos vengtų „nepadorios aprangos“. Šių taisyklių pažeidimai įžeidžia kvartalo gyventojus. „Please, stop this!“ – prašo plakatas.
Kas yra „nepadori apranga“? Apie tai gidės klausiau dar išvakarėse. Ji teigė, kad man, kaip vyrui, daug apribojimų nėra – tereikia, kad kelnės dengtų kelius, o marškinėliai – pečius.
Tačiau jei po šį kvartalą pasivaikščioti norėtų moteris, jai jau galiotų daugiau taisyklių – ji negalėtų dėvėti kelnių, suknelė ar sijonas turėtų būti pakankamai ilgas, ir, aišku, jokių iškirpčių.
Griežtos taisyklės galioja ir poroms. Laikytis susikibus už rankų negalima, bučiuotis ar kitaip rodyti jausmus – savaime suprantama, kad negalima. Geriausia ir nejuokauti ar nepokštauti tarpusavyje – tiesiog bendrauti ramiai ir santūriai.
Dar griežtesni reikalavimai turistams galioja per šabą – nuo penktadienio iki šeštadienio vakaro. Šiuo laikotarpiu Mea Šearim rajone griežtai draudžiama fotografuoti, filmuoti, važiuoti automobiliu, naudotis mobiliuoju telefonu ar kitomis technologijomis.
Kas nutiktų, jei ši ar kita taisyklė būtų pažeista? Kaip supratau, galbūt tiesiog prisistatytų keli vietiniai ir palydėtų mane iki kvartalo ribos. Jei nepasisektų, dar galėčiau ir sulaukti keleto akmenų savo kryptimi.
Vietiniai arba nežino, kad akmenis mėtyti gali tik tie, kas be nuodėmių, arba laiko save itin tyrais – kiek parodė tiek „Google“ paieška, tiek pokalbiai su kitais izraeliečiais, apmėtymas akmenimis čia yra paplitęs problemų sprendimo būdas.
Beje, netgi kalba, kuria kasdien šneka daugelis šio kvartalo gyventojų, yra kitokia negu likusioje Izraelio dalyje. Čia kasdienybėje, kaip ir Viljamsburge, vis dar vartojama jidiš kalba. Ji skambėjo daugelyje Rytų Europos žydų bendruomenių, bet dabar kasdieniame Izraelio gyvenime yra vartojama hebrajų kalba.
Tačiau, net ir mokėdami hebrajų kalbą, ją Mea Šearim gyventojai pasilieka tik religinėms ceremonijoms – anot jų, ši kalba yra šventa ir ja negalima kalbėti kasdien.
Kitų kalbų čia beveik niekas nemoka. Tad, skirtingai negu Viljamsburge, Mea Šearim vyresnieji neturi nuogąstauti, kad jų vaikai su bendraamžiais bendraus angliškai ar kad juos sugandins literatūra, televizija ir pan. anglų kalba – nėra nei kaip išmokti anglų kalbą, nei su kuo ja bendrauti.
Dalis šio kvartalo gyventojų netgi nepripažįsta Izraelio valstybės egzistavimo – anot jų, žydų tauta negali turėti savo valstybės iki Paskutiniojo teismo dienos, ir Izraelis, „sionistų valstybė“, vien savo egzistavimo faktu pažeidžia dieviškąjį planą.
Valdžios ar policijos pareigūnai, užsukantys į šį kvartalą, rizikuoja būti apmėtyti akmenimis ir išvyti.
Tvarką šiame kvartale palaiko vietiniai rabinai, o pagrindine žiniasklaidos priemone išlieka ne laikraščiai ar televizija, kurią daugelis ultraortodoksų žydų laiko blogio sėkla, o ant sienų kabinami savotiški plakatai su svarbiausia informacija. Jų kabinimas, aišku, griežtai kontroliuojamas.
Taip pat ultraortodoksų bendruomenė nuolat konfliktuoja su Izraelio valdžia, kurią paniekinamai vadina „sionistais“, dėl šios planų padaryti karinę tarnybą privaloma mokyklą baigusiems šios bendruomenės atstovams.
Tiesa, kaip man tos pačios dienos vakare sakė gidė, daugeliui kitų Izraelio gyventojų toks ultraortodoksų požiūris į Izraelio valstybę atrodo mažų mažiausiai prieštaringas – pasisakymas prieš jos egzistavimą jiems kažkaip netrukdo joje vis dėlto gyventi ir būti saugomiems.
Visa tai lemia, kad didelė dalis šio kvartalo gyventojų be ypatingo reikalo nežengia už jo ribų, tegu ir neaptvertų sienomis.
O kiti Jeruzalės gyventojai savo ruožtu nesilanko čia – jiems nėra jokio reikalo. Užsuka čia tik smalsūs turistai.
Visgi nėra taip, kad pasaulio įtaka nepasiektų šios Izraelio dalies. Gatvėse vis dėlto galima išvysti vieną kitą krovininį automobilį ar šiukšliavežį – tiesa, atrodo, kad jų vairuotojai anaiptol nesidžiaugia čia būdami, ir nori tiesiog atlikti pareigą bei dingti.
O parduotuvėse, greta įprastų maisto produktų, stovi ir „Coca-Cola“ ar „Pepsi-Cola“ šaldytuvai. Populiariausi pasaulyje prekės ženklai randa kelią ir į uždariausias vietas.
Tačiau, nepaisant visko, Mea Šearim vis dar gyvena laikydamasis savų taisyklių. Ir manau, kad čia toms taisyklėms išlikti yra netgi lengviau negu Niujorke.
Tiesa, pabėgančių iš rajono būda – štai aktorius, vaidinęs Moišę (Jankio pusbrolį) seriale „Unorthodox“, pats yra iš šio rajono, bet pabėgo būdamas 13-os metų. Tad kuriant serialą jis buvo ir vienas konsultantų.
Beje, kadangi čia šeimos labai gausios, o palikti bendruomenę sunku, ultraortodoksų skaičius Izraelyje auga: kai kuriais skaičiavimais, 2025 m. penktadalis į mokyklas Izraelyje einančių vaikų bus kilę iš „labai religingų“ šeimų. Atrodo, kad kelionę laiku į praeitį keliautojai į Izraelį savo noru patirti galės dar ilgai.
15min žurnalisto kelionę į Izraelį suorganizavo Izraelio ambasada Lietuvoje. Straipsnio turiniui tai įtakos neturi.
