Vilniaus getas buvo nacių sunaikintas 1943 m. rugsėjo 23 d., ir šią dieną dabar minima Lietuvos žydų genocido atminimo aukų diena. Todėl portalas 15min siūlo pasivaikščioti po buvusias geto gatves ir senamiestį bei sužinoti daugiau ne tik apie geto, bet ir apie žydiškojo Vilniaus istoriją.
Kelionės palydovas – profesionalus gidas Viljamas Žitkauskas, daugiau negu dešimt metų vedžiojantis ekskursijas po žydų paveldo vietas Vilniuje.
Kelionės po žydiškąjį Vilnių metu aplankyta 14 vietų, vienaip ar kitaip susijusių su žydų Vilniuje istorija, ir išklausyta 14 pasakojimų apie šias vietas. Šiuose 14 pasakojimų slepiasi ir žmonių žiaurumas, ir didvyriški darbai, ir tiesiog gyvenimas.
Pirmą kartą šis tekstas publikuotas 2017 m.
1. VILNIAUS KATEDRA
Pradedant šnekėti apie žydų paveldą Vilniuje ir Lietuvoje, pasak V.Žitkausko, būtina paminėti Vilniaus arkikatedrą. Ant Vilniaus katedros priekinio fasado šonų nišų galima išvysti ir Abraomą, ir dešimt Dievo įsakymų laikantį Mozę. Taip pat katedros išorėje galima išvysti kompoziciją, kurios centre – Nojus. Visi jie – Senojo Testamento personažai, labai svarbūs žydų kultūrai.
„Žydai atkeliavo į Lietuvą prieš septynis šimtus metų. Gediminas, kviesdamas tautas iš Europos, pažadėjo tikėjimo laisvę, dėl to žydai čia traukė. Pirmieji žydai minimi nuo XV a. pradžios. Todėl daug Lietuvos simbolių yra susiję su žydų istorija“, – pasakojo V.Žitkauskas.
Visos šios Senojo Testamento skulptūros ant katedros fasado atsirado XVIII a. antroje pusėje. V.Žitkausko teigimu, sunku tiksliai pasakyti, kokią įtaką jų atsiradimui padarė Vilniaus žydų bendruomenė, bet jis sakė manantis, kad vienoks ar kitoks ryšys turėjo būti.
„Bandžiau surasti, kodėl atsirado būtent tokios skulptūros, bet tikslaus paaiškinimo taip ir neradau. Bet būtent tuo metu Vilniuje gyveno ir dirbo žymusis Vilniaus Gaonas. Nors jis neturėjo ryšių su nežydais, jo vardas tikrai paplito po Vilnių ir po Lietuvą. Gal tai galėjo tapti viena priežasčių, kodėl ant Vilniaus katedros frontono atsirado ir vaizdinių iš Senojo Testamento“, – sakė V.Žitkauskas.
2. LIETUVOS PREZIDENTŪRA
1812 m. Napoleono kariuomenei užėmus Vilnių, pats Napoleonas apsistojo tuometiniuose Vyskupų rūmuose, kuriuose dabar yra įsikūrusi Lietuvos prezidentūra. Netoli laikinųjų Napoleono namų kaip tik prasidėjo Vilniaus žydų kvartalas.
„Istorija pasakoja, kad Napoleonas, kelias dienas pagyvenęs čia, išgirdo iš gatvės sklindantį triukšmą – verkiančius žmones, demonstracijas. Ir jis nusiuntė kelis karius patikrinti, kas vyksta. Jie sugrįžę papasakojo, kad gatvėse verkia žydai. Tada Napoleonas pats su keliais kariais išėjo į gatvę žydų paklausti, kodėl jie verkia“, – pasakojo V.Žitkauskas.
Žydai, pasak gido, Napoleonui pasakė, kad jų šventovė buvo sugriauta. Napoleonas paklausė, ar tai padarė jo kareiviai, ir pareiškė netikintis, kad jie galėję taip pasielgti. Tada žydai jam papasakojo, kad tai nutiko ne Vilniuje, o Jeruzalėje prieš du tūkstančius metų.
„Žydais kasmet mini šventovės Jeruzalėje sunaikinimą, jiems tai yra gedulo diena. Ir tikrai yra žydų, kurie verkia tą dieną. Ir Napoleonas, čia, Vilniuje, tada ištarė frazę: „Tauta, kuri atsimena savo praeitį, turės ir ateitį. Nėra ateities be istorijos“, – pasakojo gidas.
Tuo metu Vilniuje gyveno apie 5 tūkstančius žydų. Gido teigimu, legendos teigia, kad būtent Napoleonas, išvydęs žydų skaičių ir jų pamaldumą, pirmasis Vilnių pavadino „Šiaurės Jeruzale“. Šis pavadinimas žydų pasaulyje paplitęs iki šiol.
„Europoje buvo dar keli miestai, kurie vadinosi Jeruzale. Lvovas buvo Galicijos Jeruzalė, Praha buvo Bohemijos Jeruzalė. Bet nors tam tikrais laikotarpiais Jeruzale vadinosi ir kiti miestai, Vilnius tarp jų buvo svarbiausias“, – sakė V.Žitkauskas.
3. VILNIAUS GAONO NAMAS
Žydų gatvėje Vilniuje kadaise stovėjo namas, kuris iki šių laikų neišliko – jo vietą žymi tik paminklas. Tame name didžiąją savo gyvenimo dalį praleido Elijahu Ben Solomonas Zalmanas, geriau žinomas kaip Vilniaus Gaonas. Jis buvo vienas didžiausių visų laikų žydų mąstytojų.
Gaonas gimė 1720 m. Sialeco kaime dabartinės Baltarusijos teritorijoje. Būdamas 7 metų amžiaus, jis persikraustė į Kėdainius, kur pradėjo mokslus rabinų šeimoje. Būdamas 18 metų, jis vedė, persikraustė į Vilnių ir čia praleido didžiąją gyvenimo dalį. Mirė jis 1797 m,
Kuo toks žymus buvo Gaonas? Pasak V.Žitkausko, Gaonas yra labiausiai žinomas dėl trijų priežasčių.
Viena vertus, pasakojo gidas, Vilniaus Gaonas manė, kad religiją suprasti galima tik suprantant aplinkinį pasaulį. Todėl studijavo ne tik Torą, bet ir geografiją, matematiką ir kitus pasaulietinius mokslus, rašė įvairiausiomis temomis. Pasinaudodamas Toros aprašymais bei geografijos ir matematikos žiniomis, Gaonas nupiešė Šventosios Žemės žemėlapį.
Antras dalykas – Gaonas daugelyje vietų patikslino Talmudą, Torą paaiškinantį šventąjį judėjų tekstą. Jis suprato, kad daug kartų perrašinėjant senus tekstus gali atsirasti klaidų, ir didelį dėmesį skyrė naujesnių tekstų lyginimui su originalais bei klaidų juose taisymui.
Trečias dalykas – Gaonas buvo mitnagdim judaizmo krypties pradininkas. Ši judaizmo kryptis buvo reakcija į Ukrainoje atsiradusį chasidizmą. Chasidai skelbė, kad svarbiausia – tikėti Dievą „iš dūšios“, jausmais, o išsimokslinimas tam nebūtinas. Jie neskyrė pakankamai laiko Toros studijoms. O Vilniaus Gaonas tikėjo, kad tai neteisinga, ir pradėjo priešintis chasidizmui. Mitnagdim, išvertus iš hebrajų kalbos, būtent ir reiškia „priešintis“. Daugelis Lietuvos žydų, pasak V.Žitkausko, tapo Gaono pasekėjais ir priešinosi chasidizmui.
Be to, pasakojo gidas, Gaonas buvo savotiškas sionistas, nors sionizmas kaip judėjimas tada dar neegzistavo. Jis savo raštuose minėjo, kad žydai turi kraustytis į Šventąją Žemę, ir didelė dalis jo pasekėjų XIX a. pradžioje ten ir persikėlė bei pradėjo gyventi.
4. DIDŽIOJI VILNIAUS SINAGOGA
Prieš II pasaulinį karą Vilniuje buvo 135 sinagogos. O didžiausia ir svarbiausia iš jų buvo Vilniaus Didžioji sinagoga – ne tik Vilniaus, bet ir visos Lietuvos žydams ypač svarbi vieta. Dabar buvusioje sinagogos vietoje Vokiečių gatvės kieme stovi pradinės mokyklos pastatas.
„Galima palyginti, kad kaip arkikatedra yra svarbi visiems Lietuvos gyventojams, taip Didžioji sinagoga buvo svarbi žydams“, – sakė V.Žitkauskas.
XVII a. pastatytoje sinagogoje, pasak istoriko Sergejaus Beršadskio, vienu metu galėjo melstis apie 3 tūkstančius žmonių. Didžiąją sinagogą supo daug mažesnių sinagogų ir maldos namų. Jos buvo suskirstytos pagal tikinčiųjų profesiją – Batsiuvių sinagoga ir taip toliau. Greta sinagogos buvo įsikūrusi ir biblioteka, pavadinta žydų mokslininko ir mecenato Mato Strašūno vardu.
Gidas V.Žitkauskas atkreipė dėmesį, kad Vilniaus Didžioji sinagoga, kaip ir visos sinagogos, nebuvo vien tik maldos namai. Tuo, pasak jo, sinagogos skiriasi nuo bažnyčių.
„Žydai turi tik vieną šventovę Jeruzalėje, ir ji dabar yra sugriauta. Sinagoga, išvertus iš graikų kalbos, yra „susibūrimo vieta“. Hebrajų kalba sinagoga irgi vadinama „susibūrimo namais“. Tai reiškia, kad sinagogoje galima daryti viską. Galima šokti, galima valgyti, galima studijuoti, galima melstis. Galima sinagogą lyginti su kultūros namais, bet jos veikla vis tiek yra susieta su religiniu gyvenimu. Gimtadienio niekas į sinagogą neis švęsti. Bet sinagogoje galima rengti koncertus, kultūrinius renginius“, – pasakojo V.Žitkauskas.
Gido teigimu, pagal judaizmo tradicijas melstis privalo 10 vyrų kartu. Jie gali melstis stovėdami bet kur. Tačiau sinagogos privalumas yra tas, kad joje yra Tora, kuri yra skaitoma pirmadienį, ketvirtadienį ir šeštadienį.
„Daugelis religingų žydų nebūtinai kasdien meldžiasi sinagogoje, bet stengiasi tris kartus per savaitę ateiti, kad turėtų galimybę skaityti Torą. Bet jei yra 10 keliaujančių žydų vyrų, kurie iš Izraelio atvažiuoja domėtis Lietuvos paveldu ir nori laikytis tradicijų, jie melstis gali kad ir viešbučio kambary. Svarbiausia, kad būtų dešimt žydų vyrų“, – dėstė V.Žitkauskas.
II pasaulinio karo metu sinagoga buvo smarkiai apgriauta, bet pats pastatas išliko. Tačiau sinagogą, kaip ir ne vieną kitą žydų paveldo objektą, nutarė sugriauti sovietinė valdžia.
Sovietmečiu, minėjo gidas, žydus, jų kultūrinį paveldą apskritai bandyta ištrinti iš Vilniaus miesto istorijos. Tada nebuvo nei Žydų gatvės, nei Gaono gatvės.
„Žydų paveldo pastatai sovietmečiu dažnai buvo griaunami pirmi. Lietuvoje ne tiek daug bažnyčių buvo sugriauta, kiek sinagogų. Dabar jau neįmanoma rasti tikslaus atsakymo, kodėl, bet aišku, kad sovietai irgi vykdė savotišką antisemitinę politiką ir tai yra tos politikos pasekmė“, – sakė V.Žitkauskas.
5. ĮĖJIMAS Į VILNIAUS ŽYDŲ KVARTALĄ
Prie Konstantino Sirvydo skvero, daugelio vilniečių vadinamo „prancūzparkiu“, kadaise prasidėjo Vilniaus žydų kvartalas. Įėjimas į kvartalą buvo dabartinės Gaono gatvės pradžioje, šalia vietos, kur ši gatvė susikerta su Dominikonų, Šv. Jono ir Universiteto gatvėmis.
Čia, atkreipia dėmesį V.Žitkauskas, ir dabar stovi pastatas, kurio korpuse galime išvysti rotondą – apvalios formos priestatą. Priešingoje Gaono gatvės pusėje kadaise irgi buvo pastatas su tokia pačia rotonda – žydiška Esteros Rubinštein mergaičių gimnazija. Abi rotondos žymėjo tarp jų esantį simbolinį įėjimą į kvartalą.
Tačiau nei gimnazijos pastatas, nei jo rotonda neišliko: dabar jos egzistavimą liudija tik šaligatvio plytelės, išdėstytos neįprasta apskritimo forma.
Paklaustas, ar žydiškose mokyklose mergaitės ir berniukai visada mokėsi atskirai, gidas pasakoja, kad buvo įvairiai. Religiniu pagrindu veikusios žydų gimnazijos būdavo arba mergaičių, arba berniukų. Bet Lietuvoje veikė ir daug į religiją neorientuotų žydų mokyklų, kuriose dalykų dėstymas buvo pasaulietiškas, o berniukai ir mergaitės mokėsi kartu.
6. PAMINKLAS CEMACHUI ŠABADUI – DAKTARUI AISKAUDAI
Ant Dysnos ir Mėsinių gatvių kampo Vilniaus senamiestyje stovi paminklas daktarui Cemachui Šabadui, dirbusiam žydų ligoninėje. C.Šabadas buvo žydų bendruomenės pirmininkas ir vienas iš YIVO – žydų kultūros instituto Vilniuje – kūrėjų. Šis institutas iki šiol veikia Niujorke.
„Ši skulptūra pasakoja istorija, kaip pas daktarą atėjusi mergaitė pasiskundė, kad jai skauda gerklę, ir paklausė, kokius vaistus gerti. Daktaras jai atsakė, kad vaistų gerti nereikia, užtenka karšto pieno. Mergaitė tada pasakė, kad ji iš neturtingos šeimos ir gerti pieną kas rytą jai per brangu. Ir daktaras pakvietė mergaitę ateiti pas jį į namus, pažadėjęs pavaišinti karštu pienu. Ir mergaitė kasdien su katinu ateidavo pas daktarą į namus, ir net katinas gaudavo karšto pieno“, – pasakojo V.Žitkauskas.
Pasak gido, 1936 m. mirusio C.Šabado gyvenimo istorija ypač įdomi SSRS augusiems žmonėms, nes C.Šabadas mokėsi Maskvoje ir ten susipažino su rašytoju Kornelijum Čiukovskiu. Vėliau rašytojas parašė pasaką apie daktarą Aiskaudą, išpopuliarėjusią sovietiniame pasaulyje. Būtent C.Šabadas buvo daktaro Aiskaudos prototipas.
Atskiros žydų ligoninės egzistavo, nes religingi žydai negalėjo eiti į ne žydų ligonines: tai draudė jų papročiai, reikalavę, kad maistas būtų košerinis, o visi gydytojai – vyrai. Bet žydų ligoninės priimdavo ne tik žydus: aptarnavo visus norinčius.
7. ŽYDŲ PARDUOTUVĖS IŠKABA ŽEMAITIJOS GATVĖJE
Einant Žemaitijos gatve, virš poros durų galima pastebėti senovines iškabas jidiš ir lenkų kalbomis. Tai Vilniaus savivaldybės neseniai restauruotos tarpukario žydų parduotuvių iškabos.
Vienos tokių parduotuvių iškaba, pasak V.Žitkausko, skelbė, kad čia parduodamas žibalas lempoms, druska ir cigaretės. Tokiose parduotuvėse buvo parduodama daug skirtingų prekių.
„Be abejo, į tokias parduotuves užsukdavo ne tik žydų tautybės žmonės, bet ir lietuviai. Kai kurie šaltiniai mini, kad lietuviai dažnai apsipirkdavo pas žydus, nes šie produktus ir prekes duodavo „į skolą“, – teigė gidas.
8. STIKLIŲ GATVĖS IR DIDŽIOSIOS GATVĖS SANKRYŽA
Stiklių ir Didžiosios gatvių sankryžoje, pasakojo V.Žitkauskas, prasidėjo tragiška Vilniaus geto istorija. Į SSRS Vokietija įsiveržė 1941 m. birželio 22 d., o birželio 24 d. vokiečių kariai jau žengė į Vilnių. Liepos 2 d. Vilnių pasiekė vokiečių operatyvinės grupės Einsatzgruppen, kurių vienas uždavinių buvo naikinti žydus. Istoriniai šaltiniai liudija, kad žydų naikinimas Paneriuose prasidėjo jau liepos 11 d.
Apribojimai žydams prasidėjo nuo pat vokiečių okupacijos pradžios, nors geto dar nebuvo. Žydai nuo 18 val. vakaro iki 6 val. ryto negalėjo palikti savo namų, jiems buvo galima apsipirkti tik tam tikrose parduotuvėse tam tikromis valandomis, žydai negalėjo vaikščioti šaligatviais (tik gatvėmis), žydai privalėjo nešioti geltonas žvaigždes su vokišku užrašu Jude, reiškusiu „žydas“, iš abiejų viršutinių drabužių pusių. Žvaigždė turėjo būti bent 10 centimetrų skersmens.
Į getą žydai buvo suvaryti po provokacijos. Rugpjūčio 31 d. į Stiklių ir Didžiosios gatvės sankryžoje esantį namą, netoli kurio būriavosi vokiečių kareiviai, užėjo du „partizanai“, kurie šaudė į orą, o po to išbėgo laukan ir papasakojo, kad iš tikrųjų tai žydai šaudė į vokiečius.
Po šios provokacijos prasidėjo pogromas. Iš būsimos geto teritorijos per kelias dienas buvo įsakyta išsikelti keliems tūkstančiams žmonių, o į jų vietas rugsėjo 6 d. buvo pradėti vežti žydai iš viso Vilniaus. Kadangi getas buvo formuojamas teritorijoje, kurioje nuo seno egzistavo žydų kvartalas ir gyveno daug žydų, jo kūrimo procesas neužtruko ilgai.
Prieš II pasaulinį karą Vilniuje gyveno apie 57–60 tūkst. žydų, sudariusių apie ketvirtadalį miesto gyventojų. Į getą buvo suvaryta apie 40 tūkstančių jų. Apie 10 tūkst. žydų buvo sunaikinta dar prieš geto įkūrimą.
Pagal vokiečių rasinę teoriją, žydu buvo laikomas bet kuris žmogus, kurio bent vienas senelis, nesvarbu, iš kurios pusės, buvo žydas. Net ir pakeitę tikėjimą, bažnyčioje susituokę su katalikais žydai vis tiek buvo varomi į getą.
Apskritai „Getas“ kaip žodis, apibūdinantis miesto rajoną, kuriame gyvena žydai, pasak V.Žitkausko, atsirado Venecijoje. 1516 m. šio miesto žydai buvo priverstinai suvaryti gyventi į rajoną miesto pakraštyje. Jame buvo daug patrankas gaminusių gamyklų, itališkai vadintų geti: iš to kilo ir žodis „getas“.
9. MAŽOJO VILNIAUS GETO VARTAI
Vilniaus getas iš pradžių nebuvo vientisas. Jis buvo suskirstytas į du atskirus getus – Mažąjį ir Didįjį. Mažojo Vilniaus geto vartai buvo Gaono gatvėje. Jame gyveno apie 10–11 tūkst. gyventojų. Didžiajame Vilniaus gete gyveno apie 30–40 tūkst. žmonių. Abu getus jungė Mėsinių gatvė.
Vokiečiai į Didįjį getą suvarė žydus, kurie galėjo dirbti ir kuriuos buvo galima panaudoti darbams, o į Mažąjį – žmones, kurie dirbti negalėjo, kitaip tariant, senyvo amžiaus žmones, vaikus, moteris.
Būtent dėl šios priežasties, pasakojo gidas, Mažasis getas egzistavo vos penkias savaites. Po jų visi Vilniaus Mažojo geto gyventojai buvo sunaikinti Paneriuose. Išliko tik Didysis getas.
V.Žitkauskas atkreipė dėmesį į simbolišką sutapimą – didįjį ir mažąjį Vilniaus getus skyrė būtent Vokiečių gatvė. Ji istoriškai taip vadinosi, nes čia gyveno daug vokiečių pirklių ir amatininkų, įsikūrė evangelikų-liuteronų bažnyčia.
Viduramžiais, pasakojo gidas, gatvės pavadinimus įgydavo vienu iš trijų būdų. Gatvė galėjo būti pavadinta pagal kryptį, kurlink veda – pavyzdžiui, Pilies gatvė ar Kauno gatvė. Kitas būdas buvo pavadinti gatvę pagal amatus, kuriais užsiima jos gyventojai – pavyzdžiui, Mėsinių gatvė arba Stiklių gatvė. O trečias būdas buvo pavadinti gatvę pagal žmones, kurie gyveno toje gatvėje. Taip atsirado Totorių gatvė, Rusų gatvė, Žydų gatvė ar Dominikonų gatvė.
10. JUDENRATO PASTATAS
Suvarę žydus į getą, vokiečiai privertė žydus sukurti geto tarybą – Judenratą. Ši taryba veikė kaip tarpininkas tarp vokiečių ir gete įsikūrusių žydų, savotiška geto savivalda. Judenrato pastatas buvo įsikūręs kieme Rūdninkų gatvėje.
„Ši taryba labai skirtingai vertinama. Iš vienos pusės, jie tikrai norėjo normalizuoti geto gyvenimą, bet iš kitos pusės, tam, kad išliktų, jie turėjo bendradarbiauti ir bendradarbiavo su vokiečiais“, – sakė V.Žitkauskas.
Didžiąją dalį laiko Judenrato pirmininkas ir vienvaldis Vilniaus geto vadovas buvo Jakovas Gensas – taip pat labai kontroversiškai vertinama asmenybė.
„Viena vertus, jis buvo Lietuvos patriotas, tarnavo Lietuvos kariuomenėje, išėjo į atsargą su kapitono laipsniu. Vedė lietuvę moterį, jiems gimė dukra. Būdamas Kaune per pirmą sovietų okupaciją, jis jautė, kad jam kaip buvusiam Lietuvos kariuomenės karininkui gali grėsti grėsmė, todėl išvažiavo į Vilnių, čia pradėjo dirbti žydų ligoninėje. Kai prasidėjo karas, jis turėjo galimybę pabėgti su žmona, pasislėpti pas jos gimines, bet, būdamas karininkas, jautė, kad turėtų būti su savo žmonėmis“, – pasakojo gidas.
Vokiečiai J.Gensą pirmiausia paskyrė geto policijos viršininku. Galiausiai jis tapo geto tarybos pirmininku.
„Genso politika buvo tokia: kad išliktume gyvi, turime ką nors duoti vokiečiams. Tad Gensas organizavo žydų darbą vokiečių naudai. Kai vokiečiai ateidavo į getą ir reikalaudavo žydų įvairioms akcijoms, Gensas turėjo skirstyti žydus, dalinti leidimus dirbti“, – kalbėjo gidas.
Vieną dieną vokiečiai sugalvojo, kad gete gali likti tik šeimos, kurias sudaro keturi žmonės: du tėvai ir du vaikai. Buvo mąstoma, kad tokios šeimos gali dirbti vokiečių naudai, bet pernelyg nepadidina žmonių skaičiaus gete.
„Išgyvenę žmonės pasakojo, kaip Jakovas Gensas darė žmonių selekciją. Jis surinko visas šeimas į Judenrato kiemą ir išrikiavo. Jei šeimoje buvo trys vaikai, Gensas vieną jų pavesdavo į šoną. Visi suprato, kad šonas reiškė Panerius ir mirtį, bet niekas nieko negalėjo padaryti, nes Jakovas Gensas turėjo atrinkti tuos, kurie liks.
Bet tada, priėjęs prie kitos šeimos, turėjusios tik vieną vaiką, Gensas, rodydamas į pirmiau šonan patrauktą vaiką, klausdavo vyro: kodėl tu nepasiimi savo kito vaiko? Jei vyras atsakydavo, kad tai ne jo vaikas, Gensas jam suduodavo su lazda ir sakydavo: koks tu tėvas, kad savo vaiko neatpažįsti? Tadas vyras, viską supratęs, pasiimdavo tą vaiką prie savęs. Čia yra pavyzdys, kaip Jakovas Gensas ir siuntė žmones į mirtį, bet kartu ir bandė išgelbėti bent vieną sielą“, – pasakojo V.Žitkauskas.
Nepaisant bendradarbiavimo su vokiečiais, J.Genso gyvenimas baigėsi kaip ir daugelio Vilniaus žydų. Pasak V.Žitkausko, pasakojama, kad du buvę Lietuvos karininkai, anksčiau tarnavę su J.Gensu kariuomenėje, atėjo jį perspėti, kad kitądien jis bus iškviestas į gestapą ir iš ten nebegrįš. Bet J.Gensas pareiškė, kad nepaliks savo žmonių, net jei ir rizikuoja būti sušaudytas. Kitądien taip ir įvyko – jį vokiečiai iškvietė į gestapą ir sušaudė.
V.Žitkauskas atskleidė pats asmeniškai kalbinęs penkis buvusius Vilniaus geto kalinius ir klausęs, ar J.Gensą jie vertina teigiamai, ar neigiamai. Trims iš jų J.Gensas buvo teigiamas herojus, dviem – neigiamas.
„Labai sunku suvokti, kaip žmogus gali nors vieną savo tautos atstovą nusiųsti į mirtį. Nėra abejonių, kad Gensas suprato, kad Paneriuose, kur varomi žydai, jų laukia mirtis. Su ta politika, kad reikia stengtis išgelbėti daugumą, paaukojant keletą, ne visi sutiko“, – sakė V.Žitkauskas.
11. DIDŽIOJO VILNIAUS GETO VARTAI
1941 m. pabaigoje Didžiajame Vilniaus gete gyveno apie 20 tūkst. žydų – likę buvo sunaikinti. Bet nuo tada iki 1943 m. didelių žudymo akcijų nevyko. Vartai į Didijį Vilniaus getą buvo dabartinėje Rūdninkų gatvėje, prie sankryžos su Visų Šventųjų gatve. Vartus saugojo tiek gestapininkai, tiek žydų policininkai.
Žydams geto savarankiškai palikti nebuvo galima. Norintys išeiti iš geto žmonės turėdavo gauti leidimą. Judenrate egzistavo specialus Darbo skyrius, kuris gaudavo užklausas iš Lietuvoje veikiančių įmonių, kurios prašė darbininkų. Tada žydai, atrinkti dirbti tokiose įmonėse, gaudavo leidimus palikti getą, juos tikrindavo ir išeinant, ir grįžtant.
Dalį darbuose uždirbtų pinigų žydai mokėdavo Judenratui. Tuos pinigus Judenratas skirstė, kad būtų išlaikomos mokyklos, valgyklos.
Bet gete vis tiek maisto nuolat trūkdavo. Dėl to daug geto gyventojų dar ir stengdavosi slapčia parsinešti maisto savo šeimoms. Bet jei tikrinant atsirasdavo bent vienas neteisėtai įnešamas į getą daiktas, bandantis jį įsinešti žydas buvo mušamas.
Kiti žydai ieškoti maisto iš geto dingdavo slapčia, dažniausiai pasinaudodami kanalizacija. Vienas žydų prieš karą dirbo Vilniaus kanalizacijos sistemos prižiūrėtoju ir žinojo visus išėjimus. Į maistą žydai siekė mainyti savo laikrodžius, papuošalus, kitus daiktus.
12. VILNIAUS GETO TEATRAS
Vilniaus geto teatras buvo vienas iš geto kultūrinės veiklos centrų. Jis stovėjo dabartinėje Arklių gatvėje. Vilniaus getas buvo vienas iš vos keleto Europos getų, turėjusių teatrą.
„Labai sunku suprasti žmones, kurie ryte atsikėlę nežinojo, ar jie išgyvens šią dieną, ar gaus valgyti, bet vis tiek norėdavo patekti į spektaklį. Vykdavo ir spektakliai, ir koncertai. Be abejo, gete buvo žmonių, kurie priešinosi teatrui, sakė, kad kapinėse teatrų nebūna. Bet Gensas mąstė, kad jei žmonės bus dvasiškai stipresni, jie galės išgyventi“, – pasakojo V.Žitkauskas.
Gete taip pat veikė ir mokyklos, jų buvo net keletas. Buvo ir muzikos mokykla, ir ligoninė, ir vaikų namai.
13. BUVUSI ŽYDŲ BIBLIOTEKA
Iš pradžių žydai buvo labai sutrikę ir jiems buvo sunku burtis į organizacijas, kurios galėtų pasipriešinti naciams. Bet galiausiai su vokiečių okupacija taikstytis nutarė ne visi Vilniaus žydai. Žydai ėmė burtis į partizaninius būrius.
Buvusios žydų bibliotekos pastatas Žemaitijos gatvėje, pasak V.Žitkausko, svarbus yra tuo, kad čia ir Vilniaus geto metais veikė biblioteka bei žydų kultūros centras. Ir būtent čia vienas žydų partizanų lyderių, poetas Aba Kovneris 1941 m. gruodžio 31 d. perskaitė savo manifestą, raginantį priešintis vokiečiams.
„Iš tų, kurie išvedami pro geto vartus, nė vienas nebegrįžta. Visi keliai iš geto veda į Panerius, o Paneriai reiškia mirtį. (…) Hitleris ketina sunaikinti visos Europos žydus. Lietuvos žydams lemta būti pirmiesiems jo kelyje. Nebūkime avinai, nuolankiai vedami po peiliu. Tiesa, mes silpni ir bejėgiai, tačiau pasipriešinimas turi tapti vieninteliu atsaku priešui! Broliai! Geriau mirti laisvais kovotojais, nei išgyventi per žmogžudžių malonę. Priešinkitės, priešinkitės iki paskutinio atodūsio!“ – skelbė šis manifestas, išplatintas 1942 m. sausio 1 d.
Skirtingų pažiūrų žydų organizacijos ėmė vienytis prieš bendrą priešą. 1942 m. sausį dešiniųjų sionistų organizacijos „Beitar“ lyderis Josifas Glazmanas pas save į namus pakvietė kitų žydų jaunimo organizacijų lyderius. Ten buvo nutarta sukurti Jungtinę partizanų organizaciją – JPO. Šios organizacijos lyderiu buvo išrinktas komunistas Icikas Vitenbergas, turėjęs ryšių su Lietuvos komunistais. Jo padėjėjai buvo dešiniajai „Beitar“ organizacijai atstovavęs J. Glazmanas ir jau minėtas A.Kovneris iš kairiųjų sionistų organizacijos.
Skaičiuojama, kad Vilniaus gete buvo apie tris šimtus partizanų. Jie veikė grupelėmis po 3–5 žmones. Geto partizanų tikslas buvo išmokyti kuo daugiau žmonių naudotis ginklais, kad atėjus ginkluoto sukilimo dienai kuo daugiau žmonių galėtų ginklu priešintis vokiečiams. Buvo įkurta pogrindinė šaudykla, atvežta daug ginklų.
Vis dėlto 1943 m. vasarą vokiečiams sulaikius pogrindinės lietuvių komunistų organizacijos keletą narių, vienas jų išdavė I.Vitenbergo vardą. Vokiečiai atėjo pas J.Gensą ir pareikalavo išduoti gyvą I.Vitenbergą. J.Gensas atėjo pas partizanus ir perspėjo juos, kad jei I.Vitenbergas nebus išduotas, vokiečiai sunaikins getą.
„Partizanai nusprendė, kad dėl vieno žmogaus gyvybės negalima rizikuoti viso geto likimu. Vitenbergas atėjo pas Gensą ir pasidavė. Kai kurie šaltiniai mini, kad Gensas pats jam davė nuodų, ir atėjęs į gestapą Vitenbergas nusinuodijo, neišdavęs jokios informacijos apie kitus partizanus gete“, – pasakojo V.Žitkauskas.
Tarp partizanų paskutiniais geto gyvavimo mėnesiais vyko skilimas – vis daugiau jų manė, kad reikia keisti strategiją, išeiti iš geto ir kariauti partizaninį karą miškuose. Kiti partizanai sakė, kad jokiu būdu nepaliks savo šeimų, ir liko gete.
Į Vilniaus apylinkių miškus išėję žydų partizanai, pasakojo gidas, susidūrė su naujais iššūkiais – kadangi antisemitizmas buvo paplitęs tiek tarp sovietinių, tiek tarp lenkų partizanų, nei vieni, nei kiti nenorėjo priimti žydų į savo būrius. Tad žydai ėmė kurti savo būrius, į kuriuos priimdavo ir moteris bei vaikus, stengdamiesi juos išgelbėti nuo sunaikinimo.
„Žydų partizanai kariavo. Bet jų tikslas, skirtingai negu lenkų ar rusų partizanų, buvo ne tik kariauti su priešu. Svarbesnis tikslas buvo išgyventi ir išgelbėti tautiečius nuo mirties“, – sakė V.Žitkauskas.
14. PAMINKLAS ŽYDŲ KOVOTOJAMS ATMINTI
Atminimo lenta, skirta būtent žydų kovotojams, stovi Žemaitijos gatvėje, kur 1943 m. rugsėjį įvyko didžiausias pasipriešinimas vokiečiams. V.Žitkauskas pasakojo, kad prieš pat galutinai likviduojant getą 1943 m. rugsėjo 1 d. į Lietuvą iš Estijos atvyko grupė Estijos policininkų ir esesininkų, norėjusi likusius geto gyventojus išgabenti į darbo stovyklą netoli Talino.
Dalis partizanų, nepabėgusių į miškus, suprato, kad getas bus sunaikintas, ir nutarė pasipriešinti. Jochelio Šeinboimo grupei „Dror“ („Kova“) priklausę partizanai Žemaitijos gatvėje, sustatę kelis automobilius, suformavo barikadą.
Įsitaisę tuo metu greta gatvės stovėjusiame pastate partizanai ėmė šaudyti į ateinančius vokiečius.
Kova truko pora valandų – tuomet vokiečiai pasikvietė papildomas pajėgas, kurios užminavo ir susprogdino pastatą. Visi partizanai buvo nukauti, žuvo apie 1100 žmonių.
Tai buvo didžiausio masto ginkluotas pasipriešinimas vokiečiams Vilniaus gete – kiti partizanai pabėgo į miškus ir į pasipriešinimo organizacijos toliau būrėsi ten.
Tačiau rugsėjo pabaigoje Vilniaus getas buvo likviduotas galutinai. Paskutinės masinės dar likusių gyvų Vilniaus žydų žudynės vyko 1944 m. liepą.
