Gyvenimas iki partizanavimo
Vienas iš paskutiniųjų už Lietuvos laisvę kovojusių partizanų Stasys Guiga gimė 1920 m. netoli Švenčionėlių esančiame Mėžionėlių kaime. Didelėje penkių vaikų šeimoje Stasys buvo antrasis sūnus. Tėvai neturėjo daug žemės, tad šeima nebuvo pasiturinti.
Pats Stasys buvo fiziškai stiprus vaikinas, gražus, aukštas, malonių bruožų. Ir nors buvo baigęs tik keturias pradžios mokyklos klases, vis tiek išsiskyrė blaiviu mąstymu, buvo geros širdies ir niekuomet neatsukdavo nugaros žmogui, paprašiusiam pagalbos.
Jo brolis Pranas teigė, jog Stasys turėjo gražų balsą, neretai mėgdavo užtraukti vieną kitą dainą, tad ir merginų dėmesio jam netrūko.
Stasys įsidarbino Švenčionėlių ketaus liejinių dirbtuvėse šaltkalviu. Brolis Pranas pasakojo, kad Stasiui porą grūdų maišų po pažastimis panešti buvo vienas juokas.
Legenda pasakoja, jog Stasys sykį net sau ant sprando užsikėlė tėvo nupirktą arklį ir apnešė jį aplink kiemą.
Lietuvai atgavus Vilniaus kraštą, Stasys įstojo į Lietuvos šaulių sąjungą. Kadangi Stasys buvo patriotas, nebuvo keista, jog sovietams antrą kartą okupavus Lietuvą jis, kaip ir daug jo bendraamžių, išėjo į miškus ir pasirinko partizano kelią.
Už kiekvieną kraujo lašą
1945 metais Stasys išėjo į mišką, kur jį pastūmėjo ne tik meilė Tėvynei, bet ir gana mįslingi įvykiai, nutikę Mėžionėlių kaime.
Jame apsigyveno atvykėliai iš Baltarusijos, o jiems priešiškumo kaimo gyventojai, kaip teigiama, nejautė, visi sutarė.
Tačiau vieną naktį jie buvo nužudyti ir saugumiečiai pradėjo įtarinėti jaunus vyrus, tarp kurių buvo ir Stasys. Šis apie tai sužinojęs nieko nelaukė ir pasitraukė į mišką.
Po sūnaus pasitraukimo Guigų šeimynos laukė sunkus likimas. 1946 m. buvo suimtas tėvas, kurį išvežė į Archangelsko srities lagerius, iš kurių jis grįžo praėjus keliems metams.
Jam grįžus visa šeima buvo ištremta į Sibirą. Iš ten sugrįžo tik motina ir brolis Pranas, kurį saugumiečiai, norėdami sužinoti apie Stasį, tardė labiausiai. Tėčiui ir seseriai grįžti iš amžino įšalo žemės nepavyko.
Tiesa, šeimoje buvo dar vienas brolis Juozas, kuris buvo pašalintas iš kariuomenės dėl to, jog brolis Stasys buvo partizanas. Juozas ir pats tapo partizanu, tačiau 1951 m. buvo išduotas ryšininko ir tragiškai žuvo.
Dabar sunku nustatyti, kuriam būriui priklausė Tarzanas, tačiau manoma, jog jis kovojo Adolfo Grigonio-Paberžio būryje.
Taipogi nėra daug duomenų apie šio partizano veiklą partizanaujant, kadangi jis vengė apie tai pasakoti net ir iš tremties grįžusiam broliui Pranui.
Tačiau yra žinoma 1952 metų vasarį apie tragišką A. Grigonio- Paberžio būrio likimą ir stebuklingą S.Guigos išsigelbėjimą.
Po kelerius metus trukusių kovų 1951-1952 metais Paberžio ir Vinco Žaliaduonio-Roko būriuose buvo likę tik apie 20 laisvės kovotojų. Paberžio būrys žiemojo netoliese Baltarusijos esančiame Gelednės miške įrengtame bunkeryje.
1952 metų vasario 11 d. bunkerį užpuolė NKVD kareiviai, kurie nukovė būrio vadą Paberžį ir dar kelis jo vyrus.
Iš šios apgulties pavyko ištrūkti tik S.Guigai, kuris bėgdamas su savimi spėjo išsinešti ginklus ir dokumentus.
Kaip sakė Stasys – tai buvo tikras stebuklas ir jam padėjo Dievas, kadangi tą naktį stipriai snigo, tamsa ir sniegas paslėpė jo pėdsakus ir kareiviams, kurie vėliau krėtė visą mišką, nepavyko jo surasti. Tarzanui dar kartą nusišypsojo sėkmė.
Stasys pradėjo saugotis dar labiau, negu prieš tai. Išlikusios MGB operatyvinės bylos teigia, jog dėmesys Stasiui Guigai buvo milžiniškas, kadangi jis buvo paskutinis partizanas, likęs Švenčionių rajone. Yra išlikę sąrašai su jo šeimos narių, giminių, kaimynų bei kitų žmonių pas kuriuos jis galėtų būti adresai. Sovietai netgi apklausdavo oro uoste sutiktus žmones, kurių pavardė taip pat būdavo Guiga.
Klajonių metai
S.Guigos laukė sunki dalia, jis klajojo ieškodamas maisto, buvo išsekęs. Negana to – jis neberado savo namų ir namiškių.
Prieglobstį jis iš pradžių surado Martyno Džiaukšto sodyboje. Tačiau turėjo pasitraukti ir iš šio žmogaus namų.
Per Velykas į Džiaukštų sodybą atėjo kaimynų sūnus, kuris šiaip pas juos niekada neužsukdavo. Partizanas pastebėjo šį elgesį, kuris jam sukėlė įtarimą, jog kaimynų sūnus gali būti saugumietis.
S.Guiga suprato, jog pasilikti Džiaukštų sodyboje jis nebegali, kadangi taip užtrauks nelaimę ne tik sau, bet ir sodybos šeimininkams.
Tarzanas pasuko į paskutinę savo gyvenimo stotelę, kurioje jis praleido daug laiko – apsistojo Činčikų kaime esančioje Onos Činčikaitės sodyboje.
Jis žinojo, jog moterys, gyvenančios šioje sodyboje, jau seniau gerai sutardavo su partizanais, o Ona ir jo buvęs būrio draugas vienas kitam jautė simpatiją.
Pasak partizaną slėpusios drąsios ir kilnios sielos moters, atėjęs S.Guiga jos motinos paprašė sodyboje pabūti tik mėnesį, kol suras kitą slėptuvę, kadangi jis nenorėjo būti našta.
Šeimininkėms jis apie save nieko nepasakojo ir Ona apie tai, jog jis buvo partizanas, sužinojo iš savo pusbrolio, kuris Švenčionėlių geležinkelio stotyje pamatė iškabintus lapus su Tarzano veidu.
Vasaromis jis slapstydavosi netoliese sodybos esančiame miške, atėjus šaltesniam metui glausdavosi tvarte ar klojime.
Jis visą laiką ką nors dirbdavo – gamindavo įvairius įrankius, pataisydavo sugedusius daiktus, sukonstravo net mašiną malkoms pjauti, naktimis nušienaudavo žolę.
Jam buvo labai sunku ištverti dienos metu, kadangi po motinos mirties Onai labai reikėjo pagalbos, o kas būtų geriau pagelbėjęs, jeigu ne jaunas, savo jėgų žydėjime esantis vyras?
Taip bėgo metai, o vėliau ir dešimtmečiai. Stasys guodė save ir kitus klausydamasis iš užsienio transliuojamų radijo laidų, kuriose nestigo gražių pažadų, pripildytų laisvės skambesio.
Broliška meilė
Onutė pasakojo, jog Stasys kartais kuriam laikui kažkur pradingdavo. Jis aplankydavo Džiaukštų sodybą bei susitikdavo su broliu Pranu.
Pirmasis jaudinantis brolių susitikimas įvyko 1964 m. Nors ir žinojo, jog susitinka su broliu, Stasys ginklo iš rankų nepaleido.
Nuogąstauti buvo dėl ko – nuo 1962 iki 1985 metų Pranas Guiga buvo aktyviai tardomas saugumiečių, tačiau neišdavė brolio.
Pagrindinė ir nuolatinė brolių susitikimo vieta buvo eglynas, esantis 3 km nuo Švenčionių, o susitikimo laikas iš anksto būdavo aptartas.
Pranas su motociklu atvažiuodavo pirmas, visada anksti ryte, o po dešimties minučių iš miško su ginklu išeidavo brolis. Stasys net Pranui neišdavė Činčikų sodybos.
Susitikimų metu broliai aptardavo naujienas, susidariusią padėtį, Pranas atveždavo reikalingų prekių.
Stasys buvo labai religingas žmogus. Brolis pasakojo, jog jis niekada nepraeidavo pro kryžių nesukalbėjęs maldelės, taipogi visada su savimi turėjo rožančių.
Kartą per metus Pranas nuveždavo brolį į Švenčionių mieste esančią bažnyčią, kurioje S.Guiga atlikdavo išpažintį.
Tikriausiai jautriausia akimirka brolių susitikime buvo susijusi su batais. Vienais metais Pranas Guiga atnešė broliui naujus batus, kadangi Stasio batai buvo apiplyšę ir seni.
Stasys mainais į naujus batus atidavė broliui senuosius ir pasakė: ,,Imk, brolau, tu sulauksi laisvės, o aš gal jau nebe. Žinok, kad su šiais batais, būdamas vienmarškinis per susišaudymą su saugumiečiais išbėgau iš bunkerio ir išvengiau mirties‘‘.
Paskutinės Stasio akimirkos
Kartais gyvenime būna akimirka, kuri gali nulemti visą tavo likimą. Su tokia akimirka susidūrė ir S.Guiga.
1984 m. rudenį jis sumanė nueiti į netoli sodybos esančią pirtį. Su savimi jis visada pasiimdavo ginklą, kuris buvo jam kaip geriausias draugas, tačiau šį kartą lyg tyčia jis ginklą paliko sodyboje.
Stasys pateko į kritišką padėtį, kadangi prie pirties sėdėjo keli girti jaunuoliai bei merginos. Pamatę besiartinantį Stasį jie pradėjo jį kalbinti, o be ginklo esantis vyras galėjo pasikliauti tik savo kojomis, kurios šį kartą jį apvylė.
Po trumpų grumtynių Stasys buvo nutemptas pas kolūkio pirmininką. Tačiau ir čia Stasiui pasisekė – buvo pašauktas Onos pusbrolis Kostas Činčikas, kuris įsakė Stasį paleisti.
Jis buvo paleistas, grįžo atgal į sodybą, tačiau niekada nebebuvo toks, koks buvo anksčiau. Jis slapstėsi 32-ejus metus, o dabar taip apmaudžiai įkliuvo. Po šio įvykio Stasys buvo išsigandęs, net pradėjo sunkiau vaikščioti.
1986 metų žiema paskutiniajam partizanui buvo lemtinga – jis persišaldė ir susirgo plaučių uždegimu, sunkiai kvėpavo, jį krėsdavo šaltis ir nebuvo jokio noro valgyti.
Ona negalėjo jo nugabenti į miestą, kadangi S.Guiga buvo ieškomas, o gydytojų į sodybą taipogi neprisikviesi.
Ji bandė gydyti Stasį savo nupirktais vaistais, tačiau karščio numušti nepavyko ir vieną rytą jis nebeprabudo.
Paskutinis Stasio noras buvo būti užkastam miškelyje. Žiemą jo kūno užkasti nepavyko, kadangi buvo labai šalta, daug sniego, o ir žemė šalta.
Tik po Velykų paskutinis Stasio prašymas buvo išpildytas ir jis buvo palaidotas Nevieriškės miškelyje.
Apie tai, jog jis buvo palaidotas miškelyje, buvo sužinota tik 1991 metais, kai ši informacija pasiekė Švenčionių Kultūros paveldo inspekciją.
Tik tada partizano brolis Pranas Guiga sužinojo, jog jo brolis mirė. Stasio Guigos-Tarzano palaikai buvo iškasti ir perlaidoti Švenčionėlių kapinėse.
2000 metais kovotojui už laisvę buvo skirtas kario savanorio statusas. LR Prezidento dekretu jis buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus 4-tojo laipsnio ordinu (po mirties).
Stasys Guiga-Tarzanas kovojo už tai, kad Lietuva būtų laisva ir visada teigė, jog vieną dieną šalis atgaus nepriklausomybę. Nors jam ir nepavyko sulaukti tos dienos, tačiau jis buvo teisus ir jo bei kitų partizanų darbas nenuėjo veltui.
______________________________________________________________________
Straipsnio autorius Dainius Bučinskas yra Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto studentas, 15min atliekantis praktiką.
