„Dauguma gausiausiai augančių, buveinėms mažai išrankių augalų vienodi Lietuvoje, Lenkijos viduryje ir, tarkim, Latvijoje“, – apie lietuviškos augalijos išskirtinumus ir panašumus su mūsų kaimynėmis pasakoja Lietuvos botanikas, biomedicinos mokslų daktaras, Gamtos tyrimų centro vyresnysis mokslo darbuotojas Zigmantas Gudžinskas.
Visgi neprastai augalus pažįstantiems šiandien vis geriau pasimatančių augalų įvairovės skirtumai pastebimi netgi atskirose Lietuvos dalyse. Juos lemia ne tik augalų paplitimo ypatumai, bet ir vietinės aplinkos sąlygos, sako ekspertas.
„Pavyzdžiui, nemažos dalies Pietų Lietuvoje retokų rūšių neaptiksime Vidurio Lietuvoje, nes šioje dalyje kitokie dirvožemiai. Labai savitose pajūrio buveinėse paplitusių augalų nerasime kitose šalies dalyse. Pajūrinė stoklė (Cakile maritima), sultingoji jūrasmiltė (Honckenya peploides), baltijinė linažolė (Linaria loeselii) ir dar kelių dešimčių rūšių augalai randami tik pajūryje“, – teigia dr. Z. Gudžinskas.
Mokslininkai pastebi, kad augalų rūšių įvairovė vienodėja dideliuose regionuose. Svarbiausia šio reiškinio priežastis – svetimžemių rūšių plitimas ir kai kurių augalų invazija.
„Pavyzdžiui, Vidurio Europoje plačiai paplitusios kanadinės rykštenės (Solidago canadensis) sukuria panašius kraštovaizdžius ir Vokietijoje, ir Lenkijoje, ir Lietuvoje, ir Latvijoje. Regioninių augalų įvairovės savitumų galime įžvelgti tik žmonių veiklos mažai paveiktuose gamtos kampeliuose. Net jeigu įdėmiai pažvelgsime į gėlynus, pamatysime, kad jie pusėje Europos beveik vienodi: kai ateina kokių nors dekoratyvinių augalų mados, juos visur ima masiškai auginti“, – teigia botanikas.
Kokių grybų žvalgytis šią gegužę?
Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro Biomokslų instituto profesorius, mikologas dr. Ernestas Kutorga kviečia atkreipti dėmesį ir į pavasarį pasirodančius grybus:
„Gana dažna ir lengvai pastebima yra ryškiai raudonos spalvos vaisiakūnius formuojanti austriškoji plačiataurė, kuri auga ant nukritusių lapuočių medžių šakų ir šakelių. Spygliuočių miškuose ant dirvožemio auga valgomasis ir didysis bobausiai. Kiek retesni, dažniausiai sutinkami mišriuose ir lapuočių miškuose, jau auga valgomasis ir kūginis briedžiukai.“
Anot profesoriaus, briedžiukai taip pat gali išaugti sodybose, gyvatvorėse arba ant skiedromis mulčiuoto dirvožemio. „O miškuose šalia žydinčių baltažiedžių plukių auga pavasarinė plukiataurė, ji formuoja rudus piltuvėlio formos vaisiakūnius. Tai parazitinis aukšliagrybis, jo grybiena pažeidžia plukių šakniastiebius“, – pasakoja mokslininkas.
Jis priduria, kad gamta Lietuvoje yra palanki grybų augimui – krašte auga nemažai miškų, netrūksta drėgmės ir šilumos. Tai justi ir lietuvių įpročiuose atėjus sezonui žvalgytis valgomų grybų.
„Manoma, kad lietuviai, kaip ir kitos mikofilinės tautos, pavyzdžiui, lenkai, baltarusiai ir italai, laukinių grybų surenka ir suvalgo daugiau, nei mikofobinių tautų žmonės, pavyzdžiui, vokiečiai ir austrai. Grybautė arba krembliavimas buvo ir yra svarbi lietuvių praktinio gyvenimo ir kultūros dalis.“
Grybų praktinė reikšmė, kaip priduria mokslininkas, yra dvejopa – vienu atveju grybai žmogui suteikia naudą, pavyzdžiui, grybai pūdo žmogui nereikalingas ir toksines medžiagas, jie vartojami maistui ir naudingų metabolitų, statybinių medžiagų ir maisto produktų gamyboje, biologinei kontrolei ir moksliniams tyrimas. „Kitu atveju jie daro žalą, pavyzdžiui, ardo naudingas medžiagas, sukelia augalų, gyvūnų ir žmogaus ligas, mikotoksikozes ir alergijas.
Įdomu ir tai, kad organizmų filogenezės tyrimai rodo, jog grybų (Fungi) karalystė yra artimesnė gyvūnų (Animalia) karalystei nei augalų (Plantae) karalystei. Grybai, kaip ir gyvūnai, neturi chloroplastų ir nevykdo fotosintezės.“
Lietuvių ryšį su gamta atskleidžia ir terminai
Kad lietuvišką meilę gamtai atskleidžia mūsiškė literatūra ar dainos, žinoma daugeliui. Tačiau dr. Z. Gudžinskas tikina, kad artimą gamtos ir žmogaus ryšį galime užčiuopti ir nagrinėdami senuosius liaudiškus augalų pavadinimus.
„Per šimtmečius žmonės sukūrė tūkstančius liaudiškų augalų pavadinimų, kuriais įvardydavo jiems kokiu nors požiūriu svarbius augalus, pirmiausia vaistinius, tinkamus maistui arba įkyrias daržų piktžoles. Nepamiršdavo įvardyti ir tiesiog gražių augalų, o niekuo ypatingu neišsiskiriantys augalai likdavo bevardžiai“, – apie lietuviškus prioritetus pasakoja botanikas.
Tie patys augalai, kaip priduria mokslininkas, skirtinguose Lietuvos regionuose, o kartais net kaimuose, dažnai turėjo skirtingus liaudiškus pavadinimus: „Pagal liaudiškus pavadinimus kartais galima susekti ir kai kurių iš kitų kraštų atvežtų augalų platinimo kelius. Jiems pavadinti žmonės dažnai pasiskolindavo ir įvairiai prie kalbos pritaikydavo pavadinimą, vartotą tame krašte, iš kurio augalą atveždavo.“
Šiandien lietuviškų augalų pavadinimų kūrimas – sudėtingas ir lėtas darbas. Atsiradus augalui, kurį reikia lietuviškai pavadinti, pirmiausias darbas yra apie jį surinkti kuo daugiau informacijos, tikina dr. Z. Gudžinskas:
„Būna labai gerai, jeigu augalo pavadinimas parodo ir tam tikrą jo savybę, tačiau ne visada pavyksta surasti tokį atitikmenį, kuris ir nurodytų požymį, ir būtų patogus vartoti. Jeigu augalo mokslinis vardas yra skambus ir nesudėtingas, dažnai jis adaptuojamas. Pavyzdžiui, genties vardas Capparis buvo adaptuotas, ir augalas lietuviškai pavadintas kapariu, o maistui vartojami jų pumpurai – kaparėliais. Adaptuoti genties vardą Lemuropisum buvo sudėtinga, todėl jis pavadintas lietuviškai išverčiant vieną genties vardo dėmenį ir pavadintas lemūržirniu.“
Daug mums šiandien žinomų lietuviškų augalų pavadinimų yra paimti ir iš Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos (1771–1849) ir Lauryno Ivinskio (1810–1881) raštų, kurie yra „tiek jų surinktų liaudiškų pavadinimų, tiek pačių sukurtų naujadarų lobynas“. Botanikas cituoja į dabartinę lietuviškų augalų pavadinimų sistemą įtrauktus L. Ivinskio sukurtus genčių vardus, tarp kurių – alksnotis (Clethra), mėlūnis (Dianella), uogminys (Uvularia), viršūklis (Terminalia), žibėtras (Aeschynomene) ir kt.
O kas nutinka, jeigu nerandame jokių tinkamų istorinių atitikmenų? Terminologams tenka pasitelkti Lietuvių kalbos žodyno išteklius ir iš tinkamų, dažnai gerokai primirštų žodžių kurti naujus pavadinimus, pritaikius priešdėlius arba priesagas:
„Parinkti augalų rūšių pažyminius yra gerokai paprasčiau, negu sugalvoti gražius ir skambius genčių vardus, nes dažnai kiekviena rūšis turi kokių nors savybių, kurias galima pritaikyti kuriant pažyminį.
Pavyzdžiui, jeigu augalo lapai ypač platūs, rūšies pažyminys gali būti plačialapis (plačialapė zizanija, plačialapė pipirnė), o jeigu vaisiai tam tikros formos, galima pažyminį sukurti pagal šį požymį (briaunotoji plaušenė, ilgavaisis džiutas). Gerokai kebliau būna tada, kai gentyje labai daug rūšių (keli šimtai), o išskirtiniai požymiai sunkiai nusakomi arba sunkiai pastebimi. Tada tenka rūšių pažyminius kurti pagal augalų buveines (pvz.: akmenyninė karpažolė, dirvinė karpažolė, kalvinė karpažolė), kilmę (pvz.: abisininė karpažolė, atakaminė karpažolė, azorinė karpažolė), panašumą į kitus augalus (pvz.: alavijinė karpažolė, ananasinė karpažolė, čiobrelinė karpažolė) ar kitus požymius.“
Briedžiukai – visai ne dėl briedžių
Panašiai yra ir su grybų pavadinimais, tikina prof. E. Kutorga. Lietuviškos mikologinės terminijos ir grybų vardyno kūrimo istorinės šaknys siekia XIX amžių. Kaip pasakoja mikologas, šiuo klausimu svarbų vaidmenį atlikusi Botanikos terminų komisija, kuri rūpinosi ne tik augalų, bet ir grybų terminologija:
„Grybų vardyno ir terminų kūrimas bei norminimas suintensyvėjo, prasidėjus rengti ir leisti daugiatomį veikalą „Lietuvos grybai“. Per trisdešimt metų, nuo 1991 m. iki 2020 m., iš viso išleista 19 šio leidinio knygų, kuriose paskelbta tūkstančiai įvairaus taksonominio rango grybų lietuviškų pavadinimų bei sudaryti įvairių mikologinių terminų žodynai.“
Mokslininkas pritaria, kad kaip augalų, taip ir grybų naujų vardų kūrimas – išties nelengva užduotis. Šiam kūrybiniam darbui reikia gerai pasirengti – pradžioje būtina pažinti patį grybą, jo savybes, pasidomėti grybo mokslinio (lotyniško) pavadinimo etimologija ir liaudiškais grybo pavadinimais kitomis kalbomis.
„Po to reikia patikrinti lietuvišką literatūrą ir įsitikinti, kad grybas dar neturi lietuviško vardo. Galiausiai reikia išmanyti tam tikrus pavadinimų kūrimo būdus ir taisykles. Originalaus pavadinimo sugalvojimas kartais pareikalauja nemažai kūrybinės vaizduotės ir pastangų, žymiai paprasčiau yra sulietuvinti arba išversti jo lotynišką pavadinimą. Sukurtus naujus grybų vardus svarsto ir aprobuoja Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Aprobuoti, teiktini pavadinimai skelbiami internete Lietuvos Respublikos terminų banke (http://terminai.vlkk.lt.)“, – terminų kelią nupasakoja prof. E. Kutorga.
Kaip ir augalų, daugelio grybų pavadinimai taip pat sudaryti pagal jų išorinės ir vidinės sandaros požymius, priduria mikologas. Pagrindiniai požymiai – vaisiakūnių spalva (pavyzdžiui, baltikas, raudonviršis, raudonspuogis, juodkotė ugniabudė), forma (kreivabudė, tauriabudė, plačiataurė, kuokas), specifinės savybės – konsistencija (drebutis, tampriukas, taukius, kietoji kempinė), plaukuotumas (pūkuotė, blakstienutė, veltiniuotė), kvapas (kvapnioji anyžpintė, dvokiančioji šalmabudė), skonis (karteklė, aitrusis pušynbaravykis).
„Kai kurių grybų pavadinimuose atsispindi jų augimo vieta arba substratas (mėšlagrybis, kelmutis, piengrybis paberžis, eglyninė rudmėsė). Kita dažna pavadinimų motyvacija yra grybų savybių panašumas arba sąsaja su kitais organizmus (voveraitė, meškutė, musmirė, elniagrybis, kiškiaausis) ir daiktais (kempinė, kielikiukas, žvakidėlis). Nors briedžiuko (Morchella) genties pavadinimą galima būtų susieti su gyvūnu briedžiu, tačiau kalbininkai nustatė, kad mikonimas briedžiukas yra perdarytas pavadinimas iš slaviškų skolinių abriedėlis, abriedukas, briedukas, briedelis“, – atskleidžia pašnekovas.
Vis dar turime „bevardžių“
Deja, ne visiems grybams taip pasisekė – dar tebeturime nemažai tokių, kurie neturi lietuviškų pavadinimų, sako prof. E. Kutorga: „Paprastai tai yra grybai, kurie Lietuvoje dar neaptikti arba jau aptikti, tačiau kol kas neaprašyti daugiatomio veikalo „Lietuvos grybai“ knygose.“
Ką šiuo atveju galima padaryti paprastam žmogui ir kiek jis turi įtakos termino kūrybos procese? Anot profesoriaus, mikologai, gamtininkai ir kiti asmenys, kurie domisi grybais, gali sugalvoti, sukurti ir viešai pasiūlyti naujus grybų lietuviškus vardus. Jis mena vieną gana šviežią pavyzdį, kai grybo pavadinimas sukėlė diskusijų tiek tarp mokslininkų, tiek tarp grybautojų.
„Dabar žinoma apie pusantro tūkstančio liaudiškų arba tarminių lietuviškų grybų pavadinimų. Žmonės, susidūrę su nepažįstamais grybais, visuomet stengdavosi juos pavadinti. Pavyzdžiui, ne taip seniai Lietuvoje pušynuose pradėjo plisti iš Šiaurės Amerikos atkeliavę į raudonviršius panašūs grybai. Jų paragavęs eigulys Balsevičius nustatė, kad šiuos grybus galima valgyti. Grybautojai praminė tą grybą balsevičiuku, toks pavadinimas išplito tarp žmonių.
Vadino jį ir raudonuoju baravyku, nes yra rausvo atspalvio. Mikologai nustatė grybo rūšį – Boletellus projectellus, ir jai sugalvojo lietuvišką vardą – raudongalvis baravykūnas. Vėliau, taksonomai šią rūšį priskyrė kitai genčiai ir pakeitė jos mokslinį pavadinimą į Aureoboletus projectellus. Iškilo klausimas, kaip šią rūšį pervadinti lietuviškai? Mikologai tarėsi ir po svarstymų nutarė gentį Aureoboletus pavadinti auksabaravykiu, o rūšį Aureoboletus projectellus – raudonuoju auksabaravykiu.“
Naujų pavadinimų nuolat pristinga ir augalų rūšims, mat į Lietuvą vis atvežami ir pradedami auginti anksčiau neregėti dekoratyviniai augalai.
„Dėl to juos stengiamasi pavadinti nedelsiant, kol neišplitę keli, neretai netaisyklingi arba kitų augalų vardus pakartojantys pavadinimo variantai. Labai dažnai atrandama naujų vaistinių augalų, iš kurių gaminami gydomieji preparatai arba kurių dedama į maisto papildus. Tokius augalus taip pat reikia įvardyti lietuviškai. Augalų vardai tampa ne tik tam tikros mokslo srities kalbos dalimi, bet ir bendrinės lietuvių kalbos dalimi“, – sako dr. Z. Gudžinskas.
Straipsnis parengtas iš VLKK vykdomos Lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programos lėšų.
