Pavietai ir jų reikšmė
Abiejų Tautų Respublikoje įvairiais laikotarpiais buvo daug reformų ir pasikeitimų. Reformomis buvo siekiama išlaikyti didelę valstybę ir efektyviai ją valdyti.
Ne visos reformos buvo pavykusios ir sėkmingos – net jei idėjos ir įgyvendinimas buvo geras, neretai pritrūkdavo esminių žingsnių jas užbaigti. Bet teisminė reforma buvo viena sėkmingiausių. Didelė jos dalis liko net Rusijai užėmus ATR ir išliko iki XIX a. pr. su nedideliais pakeitimais.
Prieš pradedant kalbėti apie pavietų teismus, svarbu išsiaiškinti, kas buvo pavietai. Tai buvo LDK administracinis-teritorinis vienetas, smulkesnis už vaivadiją. Jį galima lyginti su savivaldybe dabartinėje Lietuvoje. Pavietų sistemą LDK perėmė iš Lenkijos, abiem valstybėms susjungus į ATR. Beje, Lenkijoje pavietai ir vaivadijos išliko iki šių laikų.
LDK sudarė 8 vaivadijos ir 22 pavietai. Vaivadijos buvo Vilniaus, Trakų, Naugarduko, Vitebsko, Bresto, Minsko, Mscislavo ir Žemaitijos seniūnija. Vienintelė ne vaivadijos pavadinimą turėjusi, bet jai priklausiusi buvo Žemaitijos seniūnija.
Tokia administracinio-teritorinio suskirstymo santvarka išliko iki pat ATR padalijimų ir valstybės žlugimo. Vienaip ar kitaip teritorija šiek tiek keisdavosi dėl vykstančių karų ir užkariautų ar prarastų teritorijų, tačiau pasikeitimai buvo neesminiai.
Susikūrus pavietams buvo apjungta konkrečių žemių bajorija, taip užtikrinant, kad jie atstovaus savo žemes ir jomis rūpinsis. Tai taip pat leido pavietams, tiksliau jų bajorijai patiems tvarkyti savo valdas ir visus reikalus, susijusius su savo valdomomis žemėmis.
Pavietai turėjo savo seimelius ir pareigūnus, kurie buvo tokie patys, kaip centrinės valdžios organus. Tai buvo žmonės, kurie užtikrino, kad pavietų gyvenimas vyktų sklandžiai.
Paviete atsiradę seimeliai, kuriuose bajorai rinkdavosi atstovauti savo žemių, interesų, susijusių su jų žemėmis. Pavieto seimelio bajorams taip pat galėjo būti pavesta rinkti mokesčius, vykdyti pavieto apskaitą ir pan.
Pavietas taip pat turėjo savo teismus: žemės arba pavieto teismą ir valdovo paskirtą pilies teismą. Bajorams buvo leista atstovauti savo interesus LDK seime, kur buvo siunčiami keli pavieto bajorai.
Jiems buvo suteikiamos nuorodos, kokius įstatymus ar nuostatas priimti, o kurias vetuoti, nes kiekvienas iš jų turėjo liberum veto teisę, kuria galėjo pasinaudoti priimant jiems nepalankius sprendimus.
Taip buvo sukurtas bajorų atstovaujamasis aparatas, kuris buvo ganėtinai efektyvus ir bajorai tuo sėkmingai naudodavosi. Tai buvo prielaida susidaryti dideliam galios centrui bajorų ir didikų luome.
Teismų reforma
Teismų reforma, po kurios būtent pavietų teismai tapo teisinės sistemos pagrindu, buvo pradėta įgyvendinti dar 1564 m. Bielsko privilegija ir, o galutinai įtvirtinta Antrajame LDK statute.
Po šios reformos LDK bajorijos gyvenimas pasikeitė kardinaliai, nes bajorija įgavo įrankį, kuriuo galėjo tvarkytis savo reikalus pavieto viduje. Pirmiausia tai buvo susiję su administracinių ginčų sprendimu.
Kiekvienas bajoras, gyvenantis paviete, galėjo kreiptis į žemės teismą dėl civilinių ginčų sprendimo. Pavietų teismas taip pat atitiko ir notarines (metrikacines) paslaugas, nes ten būdavo surašomas viskas nuo testamento iki žemės paveldėjimo ar teismo nuosprendžio.
Šalia pavietų teismų pradėjo veikti ir pakamorio teismas, kuris spręsdavo žemės ribų klausimus. Čia kreipdavosi bajorai, kai kildavo konfliktas nepasidalinus žemėvalda, žemės sklypais. Tai buvo lyg papildoma institucija prie pavieto teismo, specializuota vienu klausimu.
Paskutinis vietinis teismas, kuris atsirado po Bielsko reformos, buvo pilies teismas. Jis liko priklausomas nuo valdovo, tačiau bajorai galėdavo kreiptis į pilies teismą ir patys. Pilies teismas toliau spręsdavo kriminalines ir kitokias, kurių negalėdavo išspręsti žemės teismas.
Ši reforma užtikrino, kad visi bajorai galėtų kreiptis į teismą net ir bylinėtis su didiku, jeigu tam yra poreikis. Galima sakyti, kad sistema buvo demokratizuota, nes pagrindines valdžios institucijas priartino prie bajorijos, įskaitant ir tuos bajorus, kurie nebuvo ypač turtingi ar įtakingi.
Tai puikiai parodo Lietuvos istorijos instituto darbuotojo Dariaus Vilimo, plačiai nagrinėjusio pavietų teismus tekstas „LDK pavietų žemės teismų pareigūnai 1566 – 1588 m. (Pirmoji pavietų bajoriškųjų juristų karta)”: „Bajoras žinojo, kada ir kur dirbs vienas ar kitas pavieto teismas. Jis galėjo tikėtis greitesnio teisingumo įvykdymo ar saugesnio jam vertingų dokumentų kopijų peraktavimo“.
Teismų darbo laikas ir pareigūnų skyrimo tvarka
Teismų darbo laikas nebuvo pastovus. Pavietų teismas rinkdavosi tris kartus per metus ir dirbdavo, kol būdavo išspręstos visos bylos, o pilies teismas rinkdavosi kartą per mėnesį ir dirbdavo dvi savaites.
II-asis Lietuvos Statutas numatė netgi laiką, kada pavietų teismai renkasi į sesijas.
Sesijos turėjo savo pavadinimus: sausį vykusi sesija buvo vadinama Trijų Karalių sesija, gegužės ir birželio mėnesiais vykusi sesija buvo vadinama Švč. Trejybės sesija, o paskutinė rugsėjį ir spalį vykusi sesija vadinosi šv. Mykolo sesija.
Pasikeitus sistemai ir atsiradus kelių instancijų teismams, galima sakyti, kad reformuota teismų sistema tapo labai panaši į šių laikų teisinę sistemą. Jau tuo metu bajorai labai civilizuotai dėl bet kokių ginčų galėjo kreiptis į teismą, kad jų ginčas būtų išspręstas.
Tačiau labai svarbu paminėti, kad teisinio išsilavinimo tuo metu teisėjai ar kiti teismo darbuotojai neturėjo. Visus institucijos darbuotojus skirdavo valdovas iki gyvos galvos.
Kadangi pavietų teismai buvo vietos bajorų civilinių bylų sprendimo institucija, tai ir kandidatūros buvo teikiamos iš pavieto vidaus. Dažniausiai būdavo teikiamos keturių žmonių kandidatūros, kurias tvirtindavo valdovas ir iš keturių rinkdavo tris teismo pareigūnus: teisėją, pateisėjį ir raštininką.
Jeigu reikėdavo pakeisti vieną teismo narį, pavietas teikdavo kandidatūrą, kurią vienbalsiai būdavo patvirtinę kiti teisėjai. Pasitaikius tokiems atvejams, valdovas tiesiog nesirinkdamas skirdavo teismo darbuotojus.
Svarbu suprasti, kad šie žmonės buvo ne tik bajoriškojo teismo civilinių bylų teisėjai, bet tuo pačiu ir surašinėtojai. Jie fiksuodavo įvairius dokumentus, susijusius su metrikacija, finansais ir pan.
Ši institucija buvo panaši į šiuolaikinių notarų darbą, nes surašinėdavo viską: testamentus, paveldėjimo dokumentus, net smulkiausius chuliganizmo aktus.
Pasitaikydavo ir labai įdomių kreipimosi į vietos teismus: pavyzdžiui, dėl apsižodžiavimo gatvėje ar net dėl neduotos pažadėtos dukros. Visa tai ir dar daugiau buvo registruojama teismo knygose ir saugoma pačiame paviete.
Kaip buvo nagrinėjamos bylos
Pagrindinis dokumentas, kuriuo buvo remiamasi nagrinėjant bylas – LDK statutas. Statutai visada buvo tobulinami, juose buvo surašyta ne tik institucijų veikla, bet ir tam tikri įstatymai.
Tai buvo dokumentas, kuriuo remiantis buvo sprendžiamos bylos tiek pavietų teisme, tiek kitose institucijose. Pavietų teismai, kaip minėta, nagrinėjo būtent civilines bylas, tad aktualūs buvo apie šias bylas kalbėję statuto straipsniai.
Nuo pat pavietų teismų įsikūrimo pradžios visi dokumentai buvo saugomi teismo knygose. Deja, didelė dalis jų nėra išlikusios dėl gaisrų ir kitų įvykių.
Išlikę dokumentai rodo, kad nuo 1566 m. teismų knygose atsirasdavo vis daugiau notarinių įrašų ir mažiau juridinių bylų, tačiau nuosprendžių daugėdavo. Tai parodo, kad labai didelė ir svarbi dalis šios institucijos darbo buvo notarinė.
Bajorai patikėdavo pavieto teismui ir savo testamentus, susitarimus, įvairius kitus dokumentus. Jie žinojo, kad net jei ir dingtų originalai, teismų knygų nuorašuose visada yra šių dokumentų kopijos, o kopijos tais laikais atitikdavo originalą. Dažnai teismo bylose atsirasdavo net menki chuliganizmo aktai ar pažadų nevykdymas.
Tai parodo, kad tuo metu pavietų teismas bajorams buvo naudingas, nes čia jie galėjo ir spręsti įvairius savo ginčus, ir kaupti svarbius sau bei savo šeimai dokumentus. Žemės teismai buvo ne tik teismai, bet ir notarinė institucija.
Dar viena priežastis, kodėl pavietų teismai buvo svarbūs – pilies teismai priklausė tiesiogiai nuo didžiojo kunigaikščio, o pavietų teismai buvo daug arčiau mažiau kilmingų bajorų, kurie norėdavo spręsti savo klausimus čia ir dabar.
Teisėjai buvo gerbiami
Nors visi pavieto tiesmo pareigūnai buvo renkami iki gyvos galvos ir ne kitaip, taip pat šie žmonės galėjo ir kilti pareigose, jeigu vienos ar kitos pareigybės pareigūno nelikdavo dėl jo mirties ar išvykimo.
Nors teisėjai veikdavo tik pavieto lygmenyje, tačiau jie buvo labai gerbiami žmonės. Ypač didelę reikšmę jie turėjo paties pavieto teritorijoje. Ir pilies teismo pareigūnai tardavosi su pavieto teismo pareigūnais. Tai įrodo jų svarbą sprendžiant bylas aukštesnėje teismo institucijoje.
Su pavieto pareigūnais tardavosi ir vėliavininkas (jaunesnysis karininkas, vėliavos nešėjas), vaiskis (rūpinosi į karą išvykusių bajorų žmonomis ir vaikais) ir maršalka (vienas aukščiausių vietos pareigūnų).
Iš išlikusių dokumentų matyti, kad to meto teisėjai, nors buvo renkami, o ne savo srities specialistai, kaip dabar, tvarkėsi neblogai. Deja, išlikę nedaug teismo knygų, kurios galėtų geriau parodyti, kokia tiksliai situacija buvo tada: daugelis dokumentų sudegė arba buvo sunaikinti.
Vis dėlto iš likusių dokumentų matyti, kad pavietų teismai turėjo didelę įtaką ir visuomenei, ir pareigūnams, kurie turėjo dirbti su pavieto teismais. Visą tai parodo, kad bajorai išpildė savo seną svajonę turėti atskirą teismą nuo Didžiojo kunigaikščio ir tvarkytis savo reikalus patiems.
Teksto autorius Edvinas Adomas Asanavičius yra Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto studentas, atliekantis praktiką 15min.
