Tokių keliautojų būta ir daugiau – brisdami laukais, fotografuodami kaimelius ir įvairius paminklus, po Lietuvą klaidžiojo ir rašytojas Pranas Mašiotas bei dailininkas Rimantas Kalpokas.
Pastarasis tarpukariu ne kartą užfiksuotas fotografijose kažkur laukuose, nešinas ne tik darbiniais įrankiais, bet ir medinėmis šventųjų skulptūrėlėmis.
Nuo pat XX a. pradžios po Lietuvą keliavę kultūros veikėjai retkarčiais namo parsinešdavo ir kokį įdomesnį eksponatą – ateities muziejui, o gal paprasčiausiai vietinių meistrų darbo sužavėti. Kai kurie jų per gyvenimą sukaupė net labai nemažas kolekcijas, kurios vėliau papildė muziejų fondus.
Išvysti dalį šių etnografinių ekspedicijų metu padarytų fotografijų galite žemiau esančioje galerijoje.
Įkvėpti Basanavičiaus
Ne vienas fiksuoti Lietuvą susizgribo tik paragintas. Pasirodžius pirmiesiems laikraščių „Aušros“ ir „Varpo“ numeriams, straipsnių autoriai, o ypač dr. Jonas Basanavičius, vis kreipėsi į lietuvius su raginimais domėtis savo istorija, ieškoti etnografinių paminklų, užrašinėti senolių pasakojimus bei padavimus ir kaip įmanoma stengtis tai išsaugoti.
Tokie paskatinimai greitai „rado palankią terpę – savo kalbos, tautinio orumo stojo ginti ir didžioji tautos dalis – kaimo žmonės“, – rašė Libertas Klimka, tyrinėjęs kraštotyrinę veiklą.
Pats Basanavičius nemažą dalį gyvenimo praleido bibliotekose Rusijoje, Vokietijoje, kitose Europos šalyse, kur bandė surinkti kuo daugiau informacijos Lietuvos etnografijos, kalbotyros, istorijos temomis.
Grįžęs iš Bulgarijos, gimtinėje užrašinėjo pasakas ir dainas, tęsė archeologinius kasinėjimus, pats rinko, aprašinėjo ir kaupė eksponatus, kurie ir šiandien saugomi Nacionaliniame muziejuje.
Jau prieškariu į nedideles grupeles būrėsi ir istorijos entuziastai. Įsisteigę draugijas, jie vykdydavo didesnes ekspedicijas ir ne tik fiksavo kultūros paveldo objektus, bet ir užrašinėjo padavimus, legendas, dainas, rinko eksponatus muziejams, veikė labiau organizuotai nei ankščiau aptarti dailininkai, fotografai bei architektai. O draugijų veikla apėmė daug platesnę sritį ir turėjo labai aiškų tikslą.
Lietuva, kurios nebėra
Kiek vėliau, apie tarpukariu vykusias keliones 1970 m. „Nemuno“ žurnale reflektavo ir jose dalyvavęs R. Kalpokas: „Dar besimokydamas meno mokykloje, daug keliavau po Lietuvą. Mėgau fotografuoti. Daugeliui metų praėjus, kai kurios fotonuotraukos, primenančios man jaunystę, pasirodė turinčios ir etnografinės vertės“.
Ir iš tiesų, išgyvenus abu pasaulinius karus, okupacijas, emigraciją ir migraciją, nemažai tų objektų, kuriuos pavyko užfiksuoti dar XX a. pradžioje, buvo nugriauti, apleisti, neatpažįstamai perstatyti/restauruoti ar imti naudoti visai kitiems tikslams (pavyzdžiui, bažnyčios ir koplytėlės paverstos sandėliais, bendruomenių namais, grūdų saugyklomis, dvarai – gyvenamaisiais būstais, saugyklomis ar kolūkių kontoromis).
O juk ir pati Lietuva, kurią įvairiais būdais fiksavo tautiečiai, dažnai buvo kuriama iš medžio. Koplytstulpiai, koplytėlės, bažnyčios, rūpintojėliai ir kiti drožiniai – jei apleisti, tai tuomet lengvai nugalimi lietaus, vėjo ir saulės.
O kur dar pasauliniai karai, okupacijos, nelaimės. Į miestus ar kitas šalis išsikėlę gyventi žmonės, apleisdavo trobas, palikdami gamtai sutvarkyti ir savojo kiemo istoriją.
Iki šiol senesnių, apleistų kiemų galuose stovi koplytstulpiai ir kryžiai, deja, dažnai skaičiuojantys paskutines dienas.
„Muziejų fonduose išliko keletas medinių skulptūrų, datuojamų XVIII a., o visos kitos sukurtos jau XIX a. ir XX a. pirmoje pusėje”, – rašė Marija Gimbutienė, pabrėždama, kiek daug iššūkių kelia senesnių kultūros paveldo objektų išsaugojimas.
Lietuvos paveldas architektui į Kanadą
„Kai Lietuvoje nebuvo „Baroko kelio“ programos, kai daugybė paminklų buvo naikinama, o bažnyčiose sandėliuojami kopūstai, apie lietuvišką baroką vokiečių ir anglų kalbomis rašė architektas inžinierius dr. Alfredas Kulpavičius“, – sakė Monika Baužienė, pristatydama architekto Alfredo Kulpos Kulpavičiaus nuveiktus darbus.
Menkai tėvynėje žinomas lietuvis, gyvendamas Kanadoje samdė du tuo metu turbūt geriausiai žinomus fotografus – Antaną Sutkų ir Mečislovą Sakalauską.
Šie kaip ir jų pirmtakai, narstė Lietuvą ieškodami ir fotografuodami paveldo objektus.
Šiandien Lietuvos literatūros ir meno archyve saugomame Kulpavičiaus fonde – daugiau nei 5 tūkst. XX a. 4-8 deš. fotografijų, kuriose užfiksuoti iki šių dienų neišlikusi arba dažnai stipriai pakitusi mūsų kultūros paveldo dalis.
Kam gi tai?
Pirmųjų kraštotyros ekspedicijų medžiaga nugulė muziejų ir archyvų saugyklose. Ji daugeliu atvejų lengvai pasiekiama ne tik tyrėjams, bet ir, neretais atvejais, kiekvienam norinčiam susipažinti su savo krašto istorija.
Dažnai fotografijos, eskizai ir piešiniai labai padeda restauruojant prastesnės būklės, apgadintus arba natūraliai sunykusius kultūros paveldo objektus, atstatant sugriautus paminklus.
Vaizdinė medžiaga leidžia atkurti smulkesnes detales, elementus, kartais net formą. Pavyzdžiui, ankščiau minėto architekto A.Kulpos Kulpavičiaus surinktos fotografijos, padėjo atkurti Pikeliuose esančio koplytstulpio fragmentus – medines skulptūrėles.
O Marijampolėje, remiantis išlikusiomis fotografijomis, atstatytas paminklas kunigaikščiui Vyteniui. Jis, beje, mieste stovėjo vos dvejus metus 1938-1940 m. Taip pat, išlikusių J.Čechavičiaus užfiksuotų vaizdų pagalba restauruota ir Suzinų koplyčia Vilniuje. Tokių pavyzdžių – labai daug.
Pačios kraštotyrinės ir etnografinių paminklų fiksavimo ekspedicijos vyksta ir šiandien.
Visai kaip pirmtakai, Lietuvą fiksuoja, tyrinėja ne tik mokslininkai ir tyrėjai, bet ir pavieniai keliautojai – nustebtumėte, kiek daug etnografinės Lietuvos dar laukia savo atradėjų.
___________________________________________________________________
Kultūros archyvo ženklu pažymėta straipsnių serija – tai Lietuvos literatūros ir meno archyvo iniciatyva, skirta archyvo fonduose saugomai dokumentinei medžiagai viešinti ir tyrinėti.
Daugiau apie Lietuvos kultūrą, meną, istoriją bei paveldą galite sužinoti Lietuvos literatūros ir meno archyve.
