„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Petro Cvirkos paminklo epopėja (I): nuo ko prasidėjo diskusija?

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) paskelbta išvada, kad Petras Cvirka talkino sovietinei propagandai, iš naujo pakurstė diskusijas dėl rašytojo įpaminklinimo Vilniuje. Aistros verda jau kurį laiką. 15min surinko informaciją ir skaitytojams primena anksčiau vykusias diskusijas dėl minėto paminklo: kada jos įsiplieksdavo, kas šiuo klausimu ką pasakė ir kaip keitėsi tonas, kalbant apie P.Cvirkos paminklą.
Paminklas Petrui Cvirkai
Paminklas Petrui Cvirkai / Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr.

Petras Cvirka ir jo įamžinimas Vilniuje

Petra Cvirka (1909–1947 m.) buvo Lietuvos rašytojas, kultūriniame lauke pasirodęs praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje. Tarpukariu P.Cvirka buvo žinomas kaip kairiųjų pažiūrų intelektualas – bendradarbiavo literatūriniame žurnale „Trečiasis frontas“, mėgino bendradarbiauti ir sovietinėje spaudoje. 1934-aisiais P.Cvirka buvo priimtas į Lietuvos rašytojų draugiją.

Turbūt žymiausi P.Cvirkos kūriniai – dviejų dalių romanas „Frank Kruk“, „Žemė maitintoja“. Rašytojas kūrė tiek vaikams, tiek ir suaugusiems.

Daugiausiai diskusijų iki šiol kelia P.Cvirkos kolaboravimas su Sovietų Sąjungos valdžia. Jau 1940-aisiais metais rašytojas įstojo į Lietuvos komunistų partiją, tapo Liaudies Seimo deputatu ir kartu su neteisėto parlamento delegacija išvyko į Maskvą, Sovietų Sąjungos Aukščiausios tarybos VII sesiją, kurioje delegacija prašė priimti Lietuvą į Sovietų Sąjungą. Tais pačiais metais P.Cvirka tapo Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos (LTSR) rašytojų sąjungos nariu ir organizacinio komiteto vadovu.

Anksčiau pro šią vietą einanti, dabartinė Pamėnkalnio, iki sovietmečio – Uosto gatvė taip pat vadinta rašytojo vardu. Ji pervadinta praėjus vos kelioms savaitėms nuo rašytojo mirties.

Mirė P.Cvirka 1947 metais ir greitai po to tapo savotiška tarybinio rašytojo Lietuvoje ikona. P.Cvirkai imtos kabinti memorialinės lentos, skirtinguose miestuose gatvės imtos pervadinti rašytojo vardu, kurti P.Cvirkos kolūkiai, statyti jo biustai ir paminklai.

Anksčiau pro šią vietą einanti, dabartinė Pamėnkalnio, iki sovietmečio – Uosto gatvė taip pat vadinta rašytojo vardu. Ji pervadinta praėjus vos kelioms savaitėms nuo rašytojo mirties.

Vilniuje vis dar esantis P.Cvirkos paminklas pastatytas 1959 metais. Paminklą sukūrė skulptorius Juozas Mikėnas. J.Mikėnui taip pat priklauso tokių gerai žinomų skulptūrų, kaip tarybiniams kosmonautams sukurta, vėliau iš bronzos išlieta ir šiandien prie Nacionalinės dailės galerijos esanti skulptūra „Pirmosios kregždės“ ar ant žaliojo tilto stovėjusi „Besimokančio jaunimo“ skulptūros, autorystė.

Paminklas stovi taip pat 1959-aisiais suprojektuotoje Petro Cvirkos aikštėje. Aikštė atidaryta tais metais, kai rašytojui būtų suėję 50 metų.

Ant Rašytojų sąjungos rūmų kampo 1960-aisiais metais buvo pritvirtinta atminimo lenta, kurioje buvo rašoma, kad pastate gyvenęs P.Cvirka. Lenta buvo nuimta vykdant Rašytojų sąjungos rūmų naujinimą, 1990-aisiais metais.

Vilniuje stovi ir dar vienas paminklas P.Cvirkai – 1986 metais Naujamiestyje pastatyta „Lakštingala“, kurioje – to paties pavadinimo, 1942-aisiais parašyto P.Cvirkos apsakymo herojus, partizanų pagalbininkas.

Pamėnkalnio ir Pylimo gatvių sankirtoje esančiame skvere esantis P.Cvirkos paminklas Į kultūros vertybių registrą buvo įtrauktas 1992 metų gruodžio 9 dieną.

Lrt.lt rugsėjo mėnesį pranešė, kad LGGRTC Vilniaus miesto Istorinės atminties atminties komisijai įteikė išvadą, kad P.Cvirka talkino sovietinei propagandai, tapo viešu okupantų rėmėju ir prisidėjo prie poeto Kazio Jakubėno įkalinimo. Tai vėl paskatino diskusijas dėl rašytojo įamžinimo Vilniaus miesto centre.

Praėjęs dešimtmetis: nuo stotelės pervadinimo iki diskusijos pradžios

Rašytojo kolaboravimas su Sovietų Sąjunga buvo žinomas faktas. Praėjusio dešimtmečio pradžioje jau kildavo diskusijų dėl Petro Cvirkos vertinimo ir įamžinimo, ne vien Vilniuje. Rašytojo įamžinimu Kavarske piktinosi monsinjoras Alfonsas Svarinskas, dėjęs pastangas, idant miestelyje esanti rašytojo vardu pavadinta gatvė būtų pervadinta, tačiau nesėkmingai.

Rašytojo įamžinimo klausimas keltas ir sostinėje, tačiau net revizoriai dar nesiryžo siūlyti nukelti paminklo – tai apsiribojo Petro Cvirkos stotelės pervadinimo klausimu.

2003 metais Lietuvos Sąjūdis kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą. Rašte tuometiniam merui Artūrui Zuokui buvo prašoma Pamėnkalnio ir Pylimo gatvių sankirtoje esančios stotelės pavadinimą pakeisti iš „Petro Cvirkos“ į „Islandijos“. Kreipimesi buvo rašoma, kad P.Cvirka buvo Sovietų Sąjungos kolaborantas, „savo talentą paaukojęs komunizmo propagandai, okupantams šlovinti“.

Tiesa, tai nebuvo pirmas kreipimasis į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą dėl stotelės pavadinimo keitimo. 2003-ųjų BNS pranešime rašoma, kad iki tol buvo kreiptasi daugiau, nei dešimt kartų ir visus kartus prašymai būdavo atmetami.

Minėtame rašte anuometinis Lietuvos Sąjūdžio pirmininkas Petras Šakalinis teigė, kad neketinama reikalauti nukelti P.Cvirkos paminklo ar pervadinti Salomėjos Neries gimnazijos.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazija
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazija

Atsakydamas į siūlymą literatūrologas Petras Bražėnas jau tada teigė, esą P.Cvirka Lietuvai svarbus ne kaip politinis veikėjas, o kaip literatūros klasikas, pripažinimo sulaukęs dar tarpukariu.

Stotelės pavadinimas į „Islandijos“ buvo pakeistas 2007 metų rugsėjo mėnesį. Pasak tuometinio miesto savivaldybės Viešojo transporto poskyrio vedėjo Kastyčio Lubio, tai buvo padaryta vardan patogumo: „Islandijos gatvė yra pagrindinė jungtis tarp Pylimo gatvės ir Senamiesčio. Naujasis stotelės pavadinimas yra orientyras, kad šioje vietoje būtent Islandijos gatvė yra svarbiausia“.

Tuo metu viešojoje erdvėje buvo diskutuojama apie kolaboravusiųjų su sovietine valdžia vertinimą visuomenėje. Komentarus apie tai parašė Ričardas Čekutis, Vytautas Ališauskas, Tomas Baranauskas, Tomas Čyvas ir Aras Lukšas bei kiti.

Nors į įpaminklinimo klausimus ir paminklų paskirtį skirtingais istoriniais laikotarpiais akademikai dėmesį kreipė ir anksčiau , diskusija viešoje erdvėje dėl P.Cvirkos asmenybės ir paminklo paaštrėjo 2009 metais. Tais pačiais metais buvo minimos P.Cvirkos gimimo šimtosios metinės.

Tais pačiais metais sostinėje iškilo Vinco Kudirkos paminklas, jo vardu pervadinta Gedimino prospekto ir Vilniaus gatvės sankirtoje esanti aikštė. Kilo šiokia tokia diskusija dėl paminklų reikšmės ir asmenybių įpaminklinimo apskritai.

Gana aštriai V.Kudirkos skulptūrą, sulygindamas ją su Vladimiro Lenino monumetu, sukritikavo menotyrininkas ir menininkas Kęstutis Šapoka. Keliuose tekstuose jis aprašė įpaminklinimo ideologinę prasmę ir krūvį, užsimindamas ir apie P.Cvirką. Tiesa, jo publikacijos sulaukė gana aštrios reakcijos.

Reaguodamas į K.Šapokos komentarą antropologas Gintautas Česnys rašė: „Jeigu tautinė nuotaika nervina, tai ramiam pabuvimui, kontempliacijai dar liko erdvės kad ir prie Žaliojo tilto ar P.Cvirkos aikštėje. Ar „kritikui“ neatėjo į galvą labai paprasta mintis, kad depolitizavimas ir deideologizavimas jau savaime yra ideologija. ši ideologija nėra tokia nauja ir nekalta: gerus du dešimtmečius ją mums bruka tie, kurie patys save vadina intelektualais, atvirais pasauliui.“

Atrodo, kad būtent šiuo metu diskusijos dėl asmenybių vertinimų viešojoje erdvėje pamažu pradėjo persikelti į paminklų reikšmės klausimą.

2013-ieji: Žaliojo tilto skulptūrų rekonstrukcija ir Liudas Gira

2013-aisiais diskusijos dėl paminklų įgavo pagreitį. Tam įtakos turėjo Vilniaus miesto savivaldybės planai restauruoti Žaliojo tilto skulptūras. Rugpjūčio pradžioje tam buvo paskelbtas viešasis konkursas.

Dar 2008-aisiais buvo priimtas ir tų pačių metų birželį įsigaliojo įstatymas dėl nacionalsocialistinės ir komunistinės simbolikos naudojimo viešosiose erdvėse. Kadangi ant vienos iš Žaliojo tilto skulptūrų buvo matomi kūjis ir pjautuvas, pareiškus apie paminklų restauravimą kilo sujudimas. 2013 metais Seimo narys Kęstutis Masiulis išreiškė nepasitenkinimą sostinės savivaldybės planais ir klausimą perkėlė į Seimo salę, įregistravęs svarstyti minėto įstatymo pataisą, kuria būtų draudžiama į paveldo sąrašą įtraukti objektus, kuriuose vaizduojamos nacionalsocialistinės ar komunistinės vėliavos, herbai, ženklai, uniformos. Nors pataisai pritarta nebuvo, diskusijos nesiliovė.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Žaliojo tilto skulptūros
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Žaliojo tilto skulptūros

Spalį į Lietuvos Vyriausybę ir Seimą kreipėsi Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga (LPKTS) jubiliejiniame, LPTKS įkūrimo 25-mečio renginyje, ragindami iškelti ne tik Žaliojo tilto skulptūras, bet ir paminklus Salomėjai Neriai, Petrui Cvirkai ir žaliojo tilto skulptūras.

Tais pačiais metais, pradėjus aktyviau kelti Žaliojo tilto skulptūrų klausimą, Vilniuje buvo nukeltas prieš švietimo ir mokslo ministeriją stovėjęs Liudo Giros biustas.

Klausimai dėl L.Giros paminklo ir raginimai šį nukelti taip pat skambėjo ir anksčiau – štai 2011 metais prie ministerijos vyko piketas dėl paminklo, o tų pačių metų gruodį dėl šio demontavimo į tuometinius Vilniaus merą Artūrą Zuoką ir kultūros ministrą Arūną Gelūną kreipėsi švietimo ministras Gintaras Steponavičius. Dėl L.Giros biusto nukėlimo nuomonių būta įvairių. Štai istorikas ir politikas, buvęs Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos narys Vygantas Vareikis išreiškė poziciją, esą nereikėjo biusto nukelti, o L.Giros biografija nėra vienareikšmiška. Savo publikacijoje V.Vareikis taip pat kėlė klausimą dėl P.Cvirkos paminklo – kaip bus su juo, jei jau pradėtas paminklų demontavimas.

Apie P.Cvirkos paminklą pavienių nuomonių pasirodė ir iki 2013-ųjų, tačiau ne tiek daug. Štai 2010-aisiais tinklaraštyje „Baltojo vaiduoklio užrašai“ publikuotame tekste apie kolaborantų vertinimą po slapyvardžiu „Baltasis vaiduoklis“ pasislėpęs istorikas Vytas Jankauskas rašė, kad P.Cvirkos paminklo vieta Grūto parke. Vis dėlto diskusijų epicentre buvo kiti paminklai. Tik prasidėjus intensyvesnėms diskusijoms, 2013 metais architektas Tomas S.Butkus iškėlė mintį vietoje P.Cvirkos pastatyti paminklą Vincui Mykolaičiui Putinui.

2014-ieji: sovietinių simbolinių reliktų klausimas

2014 metais pradėjo kilti vis daugiau diskusijų apie sovietmečio simbolinius reliktus viešojoje erdvėje: paminklus sovietiniams kariams, mokyklų ir kitokių institucijų ar gatvių vadinimus sovietinių kolaborantų vardais ir ką su tuo derėtų daryti. Diskusijas dėl sovietinių karių kapų, jų priežiūros, o ir dėl sovietmečiu pastatytų monumentų, iš dalies paskatino ir metų pradžioje įsiplieskęs konfliktas Rytų Ukrainoje.

Tų pačių metų balandžio mėnesį pasirodė raginimai iš viešojo gyvenimo eliminuoti buvusio okupacinio režimo apraiškas. į Nevyriausybines organizacijas susibūrę Lietuvos nepriklausomybės gynėjai kreipėsi į valdžios institucijas, to siekdami. Jonas Užkurka kaip pavyzdžius minėjo S.Nėrį ir P.Cvirką.

A.Anušauskas teigė nemanąs, kad S.Nėrį ar P.Cvirką reikia išbraukti iš istorinės atminties. „Tautos istorijoje abu yra palik ryškų pėdsaką, o jų gyvenimai – pavyzdys to, kaip likimas kartais nuveda žmogų ten, kur jam nė nesisapnavo“, – sakė politikas.

Tą patį teigė ir anuometinis opozicijos lyderis Andrius Kubilius. Jis teigė, kad vertinant šiuos du kūrėjus galima pasimokyti iš norvegų ir Knuto Hamsuno pavyzdžio. „Jie šį žmogų pristato kaip puikų rašytoją, bet drauge neslepia, kad menininkas tarnavo norvegų tautai priešiškai ideologijai“, – teigė jis.

2014 metais pradėjo kilti vis daugiau diskusijų apie sovietmečio simbolinius reliktus viešojoje erdvėje: paminklus sovietiniams kariams, mokyklų ir kitokių institucijų ar gatvių vadinimus sovietinių kolaborantų vardais ir ką su tuo derėtų daryti.

Rugpjūtį pasigirdo kalbos dėl Kauno rajone esančios Vilkijos gimnazijos pervadinimo P.Cvirkos vardu. Tai prisidėjo prie vis garsiau reiškiamų nuomonių, ką daryti su P.Cvirkos ar S.Nėries atminimu.

Konservatorė Rasa Juknevičienė teigė, kad dekomunizacija Lietuvoje neįvyko. „Man atrodo, Lietuvoje neįvyko vienas svarbus dalykas: dekomunizacija, arba įvertinimas taip, kaip įvyko nacių ideologijos įvertinimas. ši komunistinė ideologija, žmonės, kurie kolaboravo Lietuvoje, kurie galbūt klydo, o gal sąmoningai, kaip P.Cvirka, buvo žiauriausios stalinistinės nomenklatūros dalis“, – anuomet sakė politikė.

2014-ųjų spalį Seime vyko konservatorių Arvydo Anušausko, Audroniaus Ažubalio ir Vytauto Juozapaičio surengta konferencija „Ar griauti Lietuvos okupaciją primenančius paminklus“, kurioje dalyvavo ir 2013-aisiais įkurtos Sovietinės okupacijos tyrimų asociacijos pirmininkas Norbertas Černiauskas. Diskutuota apie sovietinius atminties ženklus, karių kapus. N.Černiauskas paminėjo ir P.Cvirką, tiesa, ne patį paminklą, o tai, kad jo ir S.Nėries vardais neturėtų būti vadinamos mokyklos, nors jų kūrybos iš mokyklinių literatūros programų išbraukti nereikėtų.

Konkrečiai apie Vilniuje esantį P.Cvirkos paminklą 2014-aisiais pasisakė „Lietuvos žinių“ autorius Aras Lukšas, tačiau panašu, kad atskirai apie P.Cvirkos paminklą diskutuota nedaug. Kalbėta apie sovietmečio reliktus, bevardžių sovietinių herojų įamžinimą ir apie sovietinius kolaborantus. Diskusija P.Cvirkos ir jo paminklo atžvilgiu beveik nevyko, dažniausiai jis buvo minimas kontekste su kitomis analogiškos reputacijos asmenybėmis, kaip antai S.Nėris, kelti klausimai dėl jo asmenybės vertinimo, o ne įpaminklinimo problematika.

2015-ieji ir 2016-ieji: Žaliojo tilto skulptūrų nukėlimas ir diskusijos dėl paminklo

2015-ųjų liepą iš sostinės centro dingo kontroversiškosios Žaliojo tilto skulptūros. Anot Vilniaus miesto mero Remigijaus Šimašiaus, jos buvo nukeltos dėl saugumo ir vargu, ar bus restauruojamos, taigi, ir grąžinamos ant tilto. Būtent tada viešojoje erdvėje pradėjo rastis vis daugiau nuomonių ir pasiūlymų, ką daryti su P.Cvirkos skulptūra. Anksčiau pagrindiniai klausimai kildavo ne dėl paminklo likimo, o dėl rašytojo asmenybės ir veiksmų vertinimo.

Tuometinė Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narė, konservatorė Rasa Baškienė dar vasarą siūlė nugriauti ir vadinamuosius Žaliojo tilto „balvonus“, ir P.Cvirkos paminklą, o vietoje jų pastatyti monumentą Jonui Basanavičiui. Menininkas Gitenis Umbrasas siūlė nieko nedaryti P.Cvirkos paminklui, kol nesukūrėme nieko geresnio. Architektas, Vilniaus dailės akademijos profesorius Algimantas Mačiulis greitai po Žaliojo tilto skulptūrų nukėlimo teigė, kad P.Cvirkos paminklo iškėlimas yra svarstytinas, nes tai nėra neutralios ideologijos dekoratyvinė skulptūra, o „ji skleidžia ideologiją“. Vladimiras Laučius kalbėdamas apie paminklus ir replikuodamas į A.Mačiulio frazę, kad nukėlus Cvirką Vilniuje liktų tik vienas J.Mikėno paminklas, sakė, kad nesvarbu kas kūrė, o ką kūrė ir kad tai paminklai žmonėms, prisidėjusiems prie Lietuvos okupacijos. Istorikas Antanas Terleckas teigė nenorintis, kad P.Cvirkos paminklas dingtų iš Vilniaus – anot jo, paminklas yra gera pamoka, kad „paskutines žemes ant Lietuvos valstybingumo kapo 1940 m. vertė ne sovietai, o patys lietuviai savo rankomis, daugiausia inteligentijos atstovai“.

Veliuonos gyventojas ir kultūros veikėjas Stasys Liutvinavičius 2015 metais sakė, kad „pradėjus griauti sovietinės okupacijos metų paminklus pats važiavęs į Rašytojų sąjungą prašyti – jei griaus P.Cvirką Vilniuje, atiduoti Veliuonai, nes čia žmonės ras kur jį pastatyti. Bet paskui P.Cvirka taip ir liko Vilniuje stovėti.“

Tų pačių metų spalio mėnesį Vilniuje prie Petro Cvirkos paminklo vykusią meno akciją, studentų iš raidžių sudėliotą žodą „Cvirkparkis“ nežinomi asmenys išardė ir iš raidžių sudėliojo necenzūrinę frazę „Pi... Cvirka“.

Skaitytojo Jono nuotr./Užrašas prie P.Cvirkos paminklo
Skaitytojo Jono nuotr./Užrašas prie P.Cvirkos paminklo

2016-ųjų vasario mėnesį Vilniaus knygų mugėje vyko diskusija „Sovietmečio rašytojų laikysenos: keblus palikimas“, kurioje pro akis nepraleistas ir P.Cvirkos paminklo klausimas. Diskusijoje tvirtinęs, kad kūrybą reikia skirti nuo politikos, buvęs rašytojų sąjungos pirmininkas Vytautas Martinkus teigė, kad paminklą derėtų palikti – esą jei jis nenugriautas išstovėjo 25 metus, jis nėra baisus, „o atstovauja kūrybai“. Rašytojas Rimantas Kmita tvirtino, kad noras griauti paminklus jam primena norą ištrinti žmones iš atminties, o Nerija Putinaitė teigė, kad geriausia paminklų nestatyti, nes geriausias paminklas yra įsitvirtinimas tautos atmintyje, arba statyti praėjus šimtmečiui nuo žmogaus, kurį norima įamžinti, mirties. Diskusijoje pasisakė ir Vytautas Landsbergis. Jis tvirtino, kad tokiems paminklams reikia rasti tinkamas vietas.

Greitai po knygų mugės pasirodžiusiame interviu rašytojas Tomas Venclova teigė, kad nors negali apie P.Cvirką kalbėti nešališkai, jo nuomone, vertinant ir kitus paminklus, šių šalinti nereikia, „nebent tai būtų paminklai tikriems nusikaltėliams, o kultūrininkai tokie nėra“.

Kiek vėliau, liepos mėnesį A.Anušauskas pareiškė, kad valstybė neturi išskirtinai globoti šio paminklo, o galimybė su juo elgtis laisvai turėtų būti suteikta savivaldybei – paminklą nukelti, ar vietą panaudoti reikšmingesnių įvykių įamžinimui. Tuometinis kultūros ministras Šarūnas Birutis neatmetė galimybės, kad P.Cvirką gali pakeisti kas nors reikšmingesnio, o dabartinis kultūros ministras, tada Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorius Mindaugas Kvietkauskas teigė, kad literatūrinį laiko išbandymą P.Cvirkos kūryba išlaikė.

Į A.Anušausko komentarą atsakė tuometinė Lietuvos socialdemokratinio jaunimo sąjungos projektų vadovė Jovita Bislytė, pasiūliusi vietoje paminklo P.Cvirkai pastatyti paminklą Frank Kruk.

Nukelti P.Cvirkos paminklą rugpjūčio mėnesį R.Šimašių paragino ir tautininkai.

2016 metais pasirodė N.Putinaitės studija „Nugenėta pušis“, sukėlusi audrą diskusijų dėl Justino Marcinkevičiaus asmens. „Nugenėta pušis“ sulaukė itin daug dėmesio visuomenėje ir įpylė šlaką žibalo į diskusijas dėl kolaborantų vertinimo.

2017-ieji: moksleiviai meta akmenį

Diskusijas ir veiksmus dėl P.Cvirkos paminklo likimo 2017-aisiais metais paskatino Vilniaus moksleiviai. Jaunųjų konservatorių lyga, Moksleivių ateitininkų sąjunga ir Vilniaus liberalus jaunimas bei kai kurių mokyklų atstovai pasirašė ir išsiuntė kreipimąsi dėl rašytojo monumento Vilniaus miesto savivaldybės Atminties kultūros grupei. Moksleiviai buvo išgirsti – po jų pasirašyto kreipimosi buvo sutarta dėl posėdžio, kuriame svarstytas jaunuolių iškeltas klausimas.

Tiesa, vis daugiau dėmesio sulaukė Vilniaus viešosiose erdvėse esančių – kylančių ir griaunamų – paminklų klausimas apskritai. Į skulptūrų sostinėje gausą, pačią problematiką ir atminties bei įamžinimo politikos skubotumą dėmesį atkreipė menotyrininkas Ernestas Parulskis. Kaip tik tais metais vyko keli reikšmingi sostinei konkursai: paminklo Jonui Basanavičiui ir Lukiškių aikštės memorialo.

Metų pabaigoje, lapkričio mėnesį, paaiškėjo Lukiškių aikštės memorialo konkurso nugalėtojas. Juo tapo menininkas Andrius Labašauskas ir jo projektas „Laisvės kalva“. Tai išprovokavo audringą kito konkurse dalyvavusio projekto, Vyčio paminklo, šalininkų reakciją. Daugmaž tuo pačiu metu paaštrėjo diskusijos dėl P.Cvirkos monumento nukėlimo.

A.Labašausko nuotr./Naujasis Lukiškių aikštės memorialo maketas
A.Labašausko nuotr./Naujasis Lukiškių aikštės memorialo maketas

P.Cvirkos, Kazio Škirpos ir Jono Noreikos įamžinimo sostinėje klausimai dar spalio mėnesį buvo aptariami LRT laidoje „Istorijos detektyvai“. Joje pasisakė socialdemokratas Arkadijus Vinokuras ir konservatorius Laurynas Kasčiūnas. A.Vinokuro nuomone, Vilniuje turėjo nelikti visų trijų – ir K.Škirpos alėjos, ir paminklinės lentos generolui Vėtrai, ir P.Cvirkos skulptūros. Tuo tarpu L.Kasčiūnas teigė, kad K.Škirpos alėja ir J.Noreikos memorialinė lenta turi likti – iškelti derėtų tik P.Cvirkos paminklą.

Vidmantas Valiušaitis siūlė P.Cvirkos paminklo vietoje pastatyti paminklą Tadui Kosciuškai, o pirmąją išvežti į Grūto parką arba į Klangius, rašytojo gimtinę.

Lapkričio pradžioje, Vilniaus merui Remigijui Šimašiui užsiminus apie planus nukelti P.Cvirkos skulptūrą, pasipylė ne tik nuomonės, bet ir politinės iniciatyvos. Tiesa, meras kalbėjo ne vien apie P.Cvirkos, bet ir Kazio Škirpos įamžinimo Vilniaus centre problemą.

Istoriko N.Černiausko nuomone paminklą derėtų nukelti vien dėl to, kad šiandien P.Cvirkos monumentas yra vieniša, nieko nepasakanti skulptūra, o P.Cvirka, kaip ir K.Škirpa, dvidešimt pirmajame amžiuje neturėtų būti viešosios erdvės dalimi. Istorikas taip pat atkreipė dėmesį, kad „nuimdami kažką, iškart pradedame svarstyti, ką pastatyti toje vietoje“, teigdamas, kad buvusių paminklų erdvėse nebūtina kažko statyti.

Kad paminklą reikėtų nukelti rašė ir apžvalgininkas Andrius Užkalnis, pateikęs sąrašą objektų, kurių jo nuomone turėtų nelikti. P.Cvirkos paminklas puikavosi pirmojoje sąrašo vietoje. „Apie planus nugriauti šį baiboką jau buvo paskelbta, ir, kaip visada, išlindo praeities mylėtojai, kurie sako, kad jis mūsų istorijos dalis ir geras rašytojas, ir kad, girdi, Italijoje yra paminklai fašistų diktatoriui Benito Mussolini, tai kodėl negalima ir mums savo nusikaltėliams paminklų laikyti miestų aikštėse“, – rašė A.Užkalnis.

R.Šimašius pareiškė, kad, jo nuomone, P.Cvirkos paminklą reikėtų nugriauti, nors skubos čia nėra. Anot mero – P.Cvirkos skulptūra yra kitokio kalibro, nei Žaliojo tilto skulptūros, ir dėl jos nori sulaukti nuomonių iš aplinkui. Taip pat meras teigė, kad K.Škirpos alėjos klausimas yra skubesnis, nei P.Cvirkos, bet tikisi, kad sprendimai dėl jų bus priimti kitais metais, tai yra 2018-aisiais.

Iniciatyvos dėl paminklo Vilniaus miesto savivaldybė ėmėsi 2017-ųjų gruodžio 3 dieną.

Taip pat lapkričio mėnesį „Pokalbių ne apie teatrą“ serijoje įvyko diskusija apie paminklus. Keltas klausimas, kodėl apie juos kalbama tik tada, kai šių nebelieka ir apie meną viešose erdvėse apskritai.

Nuomonę P.Cvirkos paminklo klausimu pareiškė ir politologas Matas Baltrukevičius. Anot jo, vargu, ar literatūrinis talentas „yra kriterijus, kuris turėtų lemti paminklų ir aikščių likimus“.

Į svarstymus įsitraukė ir Klangių bendruomenė. Jurbarko rajono meras Skirmantas Mockevičius svarstė, kad jei P.Cvirkos paminklas Vilniuje būtų nukeltas, „kaip vienas perkėlimo variantų galėtų būti P.Cvirkos memorialinė sodyba, iš kur rašytojas kilęs“. Klangių seniūnaitė Rita Petrauskienė ir memorialinės sodybos prižiūrėtoja, P.Cvirkos dukterėčia, teigė, kad paminklą priimtų „su džiaugsmu“. Paminklo perkėlimo į Veliuoną galimybės neatmetė Veliuonos seniūnas Egidijus Mikšta.

Iniciatyvos dėl paminklo Vilniaus miesto savivaldybė ėmėsi gruodžio 3 dieną. Savivaldybės tarybos narė Paulė Kuzmickienė sakė, kad jos vadovaujama Atminties kultūros darbo grupė kreipėsi į LGGRTC, Lietuvos ypatingąją archyvą, Vilniaus universiteto istorijos fakultetą, prašydama įvertinti P.Cvirkos, S.Nėries, Antano Venclovos ir L.Giros asmenybes bei veiklą. „Gavę atitinkamas pažymas priimtumėme argumentuotą sprendimą dėl paminklų, gatvių pavadinimų, taip pat dėl mokyklos pavadinimo“, – anuomet sakė P.Kuzmickienė.

Vos pranešus apie Vilniaus miesto savivaldybės tarybos iniciatyvą, sujudo ir kiti politikai. Konservatoriai Audronius Ažubalis ir Laurynas Kasčiūnas gruodžio 4 dieną registravo įstatymo projektą, siūlantį „Ukrainos ir Lenkijos pavyzdžiu išvalyti viešąsias erdves nuo komunistinių ir kitų totalitarinių ideologijų likučių“. Anot L.Kasčiūno ir A.Ažubalio, savivaldybės priima sprendimus dėl tokių objektų likimo, tačiau dažnai nesiima veiksmų dėl „įsivaizduojamo klausimo jautrumo“.

Tiesa, šis projektas buvo orientuotas ir į sovietinius memorialus, monumentus ar karių kapines mažesnėse savivaldybėse, kuriuos prižiūri Rusijos ambasada ir kurie, anot politologo Mariaus Laurinavičiaus, „nėra istorinė atmintis, tai yra ginklas, nukreiptas į ateitį“.

Itin daug tiek P.Cvirkos monumento, tiek įpaminklinimo apskritai ir pasiūlyto įstatymo klausimais 2017-aisiais pasisakė žiniasklaidos priemonių kalbinta filosofė N.Putinaitė. Dar spalio mėnesį filosofė sakė, kad jai patiktų, jei paminklai formuotų istorinę atmintį, o ne šią užcementuotų. „Paminklas pas mus visada iškeltas ant pjedestalo, o tu esi visada žemiau jo. Vienintelis dalykas, ką gali daryti, žiūrėti į viršų ir prarasti žadą, nes asmeninio santykio neturi“, – kalbėjo ji.

Lapkričio mėnesį, jau po to, kai Vilniaus meras paskelbė su P.Cvirkos paminklu susijusius planus, portale delfi.lt kalbinta N.Putinaitė teigė, kad monumentas P.Cvirkai pastatytas ne dėl jo literatūrinių nuopelnų, tad ir skirtas, ne rašytojui, o kolaborantui.

Po jau minėto A.Ažubalio ir L.Kasčiūno pasiūlyto įstatymo projekto, N.Putinaitė sakė, kad jai šis siejasi su bandymais kontroliuoti istorinę atmintį, o paminklų nukeldinėjimo procese turi dalyvauti ir visa visuomenė, bei suprasti, kodėl taip yra daroma. Politologas, socialdemokratas Liutauras Gudžinskas atkreipė dėmesį, kad priėmus naująją įstatymą kiltų klausimų, ar Algirdą Mykolą Brazauską vertinti taip pat, kaip P.Cvirką ir su jo monumentais elgtis taip pat.

P.Cvirkos paminklo klausimas iškeltas ir Kaune. Laikinosios sostinės K.Donelaičio gatvėje esantis biustas spaudoje susilaukė šiek tiek dėmesio, nors apsiribojo vos viena publikacija.

Žiniasklaidoje taip pat pasirodė keli reportažai, kuriuose apie P.Cvirkos paminklą pasisako Lietuvos gyventojai. Nuomonių taip pat būta įvairių.

2018-ieji: vis daugiau skirtingų nuomonių

2018-aisiais viešojoje erdvėje dėl P.Cvirkos paminklo diskutuota vis daugiau. Pavasarį, balandžio viduryje, Vilniaus miesto savivaldybės Atminties kultūros darbo grupė nutarė Vilniaus merui siūlyti nukelti P.Cvirkos paminklą „dėl jo vaidmens įtvirtinant sovietų okupaciją Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais“.

Grupės vadovė Paulė Kuzmickienė sakė, kad paminklo nukėlimas leis sukurti „prielaidas naujos Vilniaus miesto viešosios erdvės tapatybei atsirasti“. Politikė teigė, kad dėl skulptūros likimo turėtų nuspręsti visuomenė – ar ji gali likti Vilniaus viešosiose erdvėse, ar ne. Tiesa, R.Šimašius tuo metu teigė neplanuojantis imtis aktyvių veiksmų dėl paminklo – įtraukti į tarybos darbotvarkę šį klausimą galėtų siūlyti konservatoriai.

Tiesa, sprendimui pritarė ne visi darbo grupės nariai. Štai Vytautas Toleikis „Žinių radijui“ teigė nepritaręs sprendimui dėl nežinios, kas nutiks su erdve po paminklo nukėlimo. Buvęs portalo „Bernardinai“ redaktorius, publicistas Donatas Puslys teigė balsavęs už paminklo nukėlimą, tačiau skatino skirti nukėlimą nuo griovimo. „Tikrai nesu už sunaikinimą ar nugriovimą ar privalomą uždarymą Grūto parke, bet manau, kad tai yra simbolinis gestas, kad ir per vėlyvas, simbolinis gestas liudijantis apie mūsų santykį su istorija“, – sakė D.Puslys.

Anot toje pačioje „Žinių radijo“ laidoje dalyvavusios literatūrologės Solveigos Daugirdaitės, šiandien sprendžiame „savo bėdas mirusių rašytojų sąskaita“, o paminklai jai neatrodė esminis dalykas. Vienas iš 2017-ųjų vasarą kreipimąsi į Vilniaus miesto savivaldybę pasirašiusių moksleivių Antanas Benediktas Alekna teigė, kad P.Cvirkos paminklą reikia versti. Istorikas Algimantas Kasparavičius kalbėjo apie tai, kad paminklo klausimas atskleidžia visuomenės nebrandumą ir atminties kultūros puritonizmą, kad šis būdingas skurdžioms tautoms, o filosofė N.Putinaitė sakė, kad diskusija dėl paminklo neišvengiamai turėjo iškilti, tačiau paminklo buvimas Vilniaus centre yra sunkiai suvokiamas – „Cvirkos paminklas labai gerai galėtų būti kur nors Cvirkos muziejaus kieme“.

Praėjus savaitei nuo minėto Atminties kultūros darbo grupės nutarimo dėl P.Cvirkos paminklo paaiškėjo, kad du teoriškai darbo grupei priklausę nariai – poetas, literatas T.Venclova ir anuomet vienas iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vadovų M.Kvietkauskas – apie tai net nežinojo. M.Kvietkauskas teigė, kad jam nebuvo pranešta, jog 2017-ųjų rugsėjį jis buvo paskirtas darbo grupės ekspertu, T.Venclova jam antrino.

„Man asmeniškai P.Cvirkos atžvilgiu pridera tam tikras neutralumas, nes jis yra mano giminė. Todėl „už ją“ specialiai nekovoju, nors paklaustas pareiškiu savo nuomonę. Bet jokiu būdu nenorėčiau, kad mano vardas būtų susietas su sprendimu paminklą šalinti“, – sakė poetas.

M.Kvietkauskas taip pat pasisakė prieš paminklo nukėlimą. „Jeigu būčiau paklaustas, kaip tos darbo grupės ekspertas, būčiau sakęs, kad kaip tik yra labai svarbi proga pabandyti skurti kitokį santykį su sovietmečio palikimu, sovietmečio ženklu – ne naikinant, bet galbūt perkuriant pačią erdvę“, – sakė jis.

Aktorė ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narė Violeta Podolskaitė po paskelbto minėtos darbo grupės nuosprendžio teigė, kad ją žeidžia, „kad neatsižvelgiama į žmonių nuomonę ir priimami sprendimai, tik paskui paviešinama, kad padarėme“.

Metų pabaigoje, gruodžio mėnesį, Vilniaus miesto savivaldybės Atminties kultūros darbo grupės pirmininkė P.Kuzmickienė piktinosi R.Šimašiaus neveiksnumu P.Cvirkos paminklo klausimu ir teigė, kad meras klausimą „padėjo į stalčių“. „Būtent iš jo buvo laukiama žingsnio, kad jis imtųsi kažkokių veiksmų“, – sakė politikė.

Tuometis R.Šimašiaus atstovas spaudai Aleksandras Zubriakovas teigė, kad meras „nėra nei už, nei prieš nukėlimą, tiesiog meras mano, kad šiuo metu mieste yra svarbesnių darbų, nei griauti paminklus“.

Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) internetinėje svetainėje taip pat pasirodė pozicija P.Cvirkos paminklo klausimu. Teigiama, kad paminklo nukelti nereikia, pakaktų lentelės su rašytojo gyvenimo faktais greta paminklo.

Vilniuje vykstant diskusijoms dėl paminklo, žiniasklaidoje prisimintas ir Kaune stovintis rašytojo biustas, dėl kurio likimo pasisakė skulptoriaus artimieji.

Visus metus viešojoje erdvėje virė diskusijos ir apsikeitimas nuomonėmis, ką reikėtų daryti su P.Cvirkos paminklu Vilniuje ir kaip šį vertinti.

Prieš P.Cvirkos paminklo nukėlimą pasisakė Rašytojų sąjungos narys Petras Bražėnas, rašytojas ir Klaipėdos visuomenininkas Vytautas Čepas. Į kilusias diskusijas įsiliejo ir buvęs „frontininkas“, nesisteminėje žiniasklaidoje tekstus publikuojantis Jonas Kovalskis, į šuns dienas išdėjęs R.Šimašių. Prieš paminklo nukėlimą ar, veikiau, už P.Cvirkos asmens reabilitavimą pasisakė ir „Respublikos autorė Olava Strikulienė, tvirtinusi, kad „laikui bėgant, ideologijos savaime nudyla“.

Dėl P.Cvirkos paminklo ir jo keliamų ginčų pasisakė ir istorikai. Istorikas Antanas Terleckas metų pradžioje teigė, kad paminklą P.Cvirkai paliktų. „Aš, tiesą pasakius, palikčiau paminklą Cvirkai Vilniaus centre. Palikčiau ir Škirpos alėją. Ir Krikštaponiui gal netgi palikčiau aikštę Ukmergėje. Todėl, kad šie paminklai puikiai parodo Lietuvos istorijos prieštaringumą – šalia herojų visada turėjom ir niekšų, o dažnai net ir tame pačiame asmenyje“.

Birželio mėnesį istorikas Aurimas Švedas sakė, kad jis rinktųsi „trečiąją kelią, egzistuojantį šalia pasirinkimo griauti ir palikti: pasitelkęs kokio nors menininko arba jų grupės instaliaciją keisčiau paminklo transliuojamą žinutę“. Istorikas sakė sutinkąs, kad rašytojo paminklas yra skirtas kolaborantui, o ne rašytojui, taigi transliuoja sovietinę ideologiją.

Rugsėjį „Naujajame židinyje“ pasirodžiusioje istoriko Arūno Streikaus publikacijoje keltas klausimas, ar tikrai P.Cvirkos paminklas yra tas skaudžiausias sovietinis palikimas. Anot istoriko, „miesto erdvė, kurioje greta vienas kito išsitenka Cvirka ir Frankas Zappa <...>, berods, puikiai tiktų tokiai naujo istorinio pasakojimo vizualizacijai“.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Franko Zappos paminklas
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Franko Zappos paminklas

2018-aisiais Vilniuje vyko intensyvios diskusijos ir ginčai dėl Reformatų skvero. Pradėta garsiau ir konkrečiau kalbėti apie visuomenės įsitraukimą į sprendimų dėl viešųjų erdvių priėmimą. Nors visas puses tenkinantis sutarimas nebuvo pasiektas, jis davė precedentą vėlesnėms diskusijoms ar pilietinėms iniciatyvoms (kaip antai Sapiegų parko medžių klausimo sprendimui).

Rugsėjo mėnesį „The New York Times“ pasirodė publikacija apie Joną Noreiką-Generolą Vėtrą. Tai tik dar labiau paskatino diskusijas dėl įpaminklinimo ir išpaminklinimo. „Delfi Dėmesio centre“ vykusioje diskusijoje apie J.Noreikos asmenį ir įamžinimą apžvalgininkas Rimvydas Valatka užsiminė apie P.Cvirkos asmens vertinimą ir kad vertinant asmenybes ir su jais susijusius simbolius reikėtų taikyti vienodus kriterijus visiems kolaboravusiems. „<...> yra koktu, jog yra Salomėjos Nėries gimnazija ar Petro Cvirkos paminklas. Tai nėra rašytojos mokykla, tai yra kolaborantės vardo mokykla, kaip ir paminklas tada buvo pastatytas kolaborantui, bet ne rašytojui Cvirkai. Jei jis būtų tik rašytojas, jam būtų nestatę to paminklo“.

Vilniaus istorijos entuziastas, knygų apie sostinę autorius Darius Pocevičius teigė, kad P.Cvirkos paminklas – vienintelė išlikusi monumentalaus klasicizmo skulptūra, ir, jo manymu, J.Mikėno sukurta skulptūra neturėtų dingti iš viešųjų erdvių, nes nelabai kam trukdo. „Stovi, ir tegu stovi“.

V.Valiušaitis teigė, kad P.Cvirkos paminklo vieta – Grūto parke, o jo vietoje galima pastatyti paminklą Adolfui Ramanauskui-Vanagui.

Tuometinė L.Kasčiūno padėjėja Kamilė Šeraitė sakė, kad centre ne vieta P.Cvirkos ir S.Nėries paminklams, o tuščias erdves, neįpaminklintas, reiktų pakeisti kitais ženklais, „kurie formuotų mūsų kaip tautos <...> tapatybę“, nes esą kitaip po paminklų nukėlimo tuščios erdvės bus užpildytos „abstrakcijomis, kurios šios funkcijos neatliktų“.

Kitoje dalyje skaitykite: diskusijos dėl P.Cvirkos paminklo įkaito iki raudonumo

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs