Pirmąją teksto apie nesutarimus dėl P.Cvirkos paminklo dalį skaitykite čia.
2019-aisiais diskusijos dėl P.Cvirkos paminklo likimo įsisiūbavo. Buvo sukurta peticija dėl paminklo nukėlimo, į dialogą įsijungė Lietuvos rašytojų sąjungos bendruomenė, aistras pakurstė dramos dėl Generolo Vėtros lentelės bei Kazio Škirpos alėjos pervadinimas ir jau minėta LGGRTC ataskaita.
Dėl paminklo nukėlimo – peticija
Vasario 5 dieną buvo sukurta ir internete pradėjo plisti peticija, kurios tikslas – P.Cvirkos paminklo nukėlimas. Peticijos autore įvardyta „Vilniečių iniciatyvinė grupė „Už Petro Cvirkos paminklo nukėlimą“, o socialiniame tinkle „Facebook“ pasirašyti peticiją ragino konservatoriai Arvydas Anušauskas, Laurynas Kasčiūnas ir anuomet jo padėjėja buvusi, prie konservatorių partijos vėliau prisijungusi, Kamilė Šeraitė. Nuo peticijos sukūrimo šią pasirašė 1000 žmonių.
Viena iš peticijos iniciatorių K.Šeraitė publikavo kelis komentarus, kodėl P.Cvirkos paminklo nenorėtų matyti mieste. Pagrindinis jos argumentas buvo tai, kad paminklas yra skirtas ne rašytojui, o kolaborantui. Viename iš jų net siūlė, ką būtų galima pastatyti P.Cvirkos skulptūros vietoje: nuo paminklo Vincui Mykolaičiui-Putinui iki Adolfui Ramanauskui-Vanagui.
Vis garsiau ir konkrečiau kalbant konkrečiai apie P.Cvirkos paminklo nukėlimą į diskusiją su labai aiškia pozicija įsijungė Lietuvos rašytojų sąjunga.
Jos nuomonei tada nepritarė socialdemokratas Algirdas Sysas, teigdamas, kad tokios ambicijos jam labai primena 1968-uosius paminklų griovimo Kinijoje atžvilgiu. Į K.Šeraitės tekstus ir poziciją sureagavo ir filosofė Nida Vasiliauskaitė. Ji teigė, kad P.Cvirkos paminklas jau seniai nebėra skirtas P.Cvirkai, o ironizuodama rašė, kad paminklų griovimas – kairiųjų reikalas, dešiniesiems prisijungus „nebeliks akmens ant akmens“. Menotyrininkė Ugnė Marija Makauskaitė taip pat paprieštaravo K.Šeraitei, teigdama, kad sovietmetis buvo skaudus istorijos tarpsnis, tačiau jis vis dar nėra pakankamai reflektuotas. Muzikologas Rimantas Gučas K.Šeraitės tekstus prilygino „pirmo ar antro kurso studento“ rašiniui, kuriame itin supaprastinta problema.
Rašytojų sąjungos įsijungimas į diskusiją
Vilniaus miesto savivaldybė pavasarį pranešė planuojanti rekonstruoti P.Cvirkos skverą – tikėtina ir iškeldinti paminklą. Anot sostinės mero Remigijaus Šimašiaus, Vilniaus miesto savivaldybės koalicijos sutartyje konservatorių reikalavimu įrašytas paminklo iškeldinimas. Vilniaus vicemeras Valdas Benkunskas tada patikino, kad tokiam miesto savivaldybės sprendimui įtakos neturėjo joks verslas.
Balandžio mėnesį MO muziejuje vyko diskusija, kurioje kalbėta apie P.Cvirkos paminklą. Apie diskusiją ir rašytojo paminklą apskritai „7 meno dienose“ buvo publikuotas rašytojos Paulinos Pukytės tekstas, kuriame apžvelgiami ir anksčiau menininkų siūlyti paminklo problemos sprendimo variantai.
Vis garsiau ir konkrečiau kalbant konkrečiai apie P.Cvirkos paminklo nukėlimą į diskusiją su labai aiškia pozicija įsijungė Lietuvos rašytojų sąjunga. Gegužės pabaigoje sąjunga išplatino kreipimąsi į kultūros ministrą Mindaugą Kvietkauską ir Vilniaus merą R.Šimašių, kuriame ragino nenukelti paminklo buvusiam Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkui. Kreipimesi teigta, kad griaudami sovietmetį primenančius paminklus „neišbrauksime dramatiškų Lietuvos istorijos puslapių“. Rašytojų sąjunga atkreipė dėmesį į P.Cvirkos literatūrinį talentą ir tai, kad visus žymiausius ir vertingiausius darbus rašytojas parašė iki Sovietinės okupacijos, taip pat esą yra pagrindo manyti, kad režimas prisidėjęs prie jo mirties. Siūlyta prie paminklo pritvirtinti informacinę lentelę su rašytojo gyvenimo faktais.
Rašytojų sąjungos laiškas ir pozicija išprovokavo platesnę reakciją. M.Kvietkauskas, reaguodamas į Lietuvos rašytojų sąjungos kreipimąsi, pareiškė, kad su tokiais sprendimais nederėtų skubėti.
Poetas, rašytojas Marius Burokas teigė, kad jam įtartina, kai pats nežino, ką įrengs vietoj nugriauto paminklo. „Gražų parką su LED apšvietimais ir panašiais dalykais? Vėl iškirs visus senus medžius ir padarys dar vieną pseudobarokinį parką? Tai būtų baisoka“, – sakė poetas. Poetė Aušra Kaziliūnaitė taip pat kalbėjo, kad nesąžininga iškeldinti paminklą ir įsivaizduoti, kad sovietinės praeities mieste nebuvo.
15min studijoje birželio pradžioje besilankiusi Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkė Birutė Jonuškaitė-Augustinienė teigė, kad kalbėti reikėtų apskritai apie lietuvių požiūrį į nepatogų paveldą. „Petro Cvirkos aikštė yra turbūt vienintelė jau tokia iš tų laikų likusi, stalininės erdvės suplanuotas konstruktas“, – teigė ji. Šiai antrino menotyrininkė Laima Kreivytė. Ji teigė, kad menotyrininkai tikrai skulptūros nelaiko aukščiausiu J.Mikėno meniniu pasiekimu, tačiau vertina paminklą „kaipo visumą su visu skveru“, vertingą ir saugotiną „dėl visko, visos situacijos“.
Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narė ir paminklo nukėlimo šalininkė Paulė Kuzmickienė sakė, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryboje P.Cvirkos paminklo klausimas nebuvo svarstomas – jis keltas tik Atminties kultūros darbo grupėje, kur nuspręsta, kad geriausia paminklą nukelti. Ji teigė, kad buvo diskutuojama, ką reikėtų daryti su nukeltu paminklu ir ką siūlyti merui – ar išvežti į Grūto parką, ar į Klangius, rašytojo gimtinę, tačiau nuspręsta nebuvo.
Liepos pradžioje palaikymą Lietuvos rašytojų sąjungos pozicijai išreiškė ir Lietuvos dailininkų sąjunga, Lietuvos dailės istorikų draugija ir Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (Aica) Lietuvos sekcija. „Skveras ir paminklas visų pirma yra paveldas, kurį privalome saugoti ir prižiūrėti, o ne paversti visuomenės susipriešinimo objektu, nes jis niekada nebūna vienareikšmis“, – rašoma dailininkų ir menotyrininkų pozicijoje.
Liepos 17 d. rašytojų sąjungos iniciatyva buvo surengta diskusija apie Vilniaus viešąsias erdves, taigi ir P.Cvirkos paminklą. Viena iš priežasčių suorganizuoti diskusiją buvo ta, kad Vilniaus miesto savivaldybė neatsakė į dar gegužės mėnesį gautą kreipimąsi, kita, anot organizatorių, – tai, kad įgyvendindama pokyčius Vilniaus mieste savivaldybė neatsižvelgia į miestiečių nuomonę ir poreikius.
Diskusijoje dalyvavo P.Kuzmickienė, kultūros viceministrė Ingrida Veliutė, Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkė Edita Utarienė, sąjungos Skulptorių sekcijos pirmininkė Aušra Jasiukevičiūtė, kultūros politikos tyrinėtoja Skaidra Trilupaitytė, menotyrininkės L.Kreivytė, Agnė Narušytė, Vilniaus istorijos tyrinėtojas Darius Pocevičius, knygą apie P.Cvirką rašęs Gasparas Aleksa, o moderavo A.Kaziliūnaitė.
Nors diskusijos pavadinime buvo minima Vilniaus viešųjų erdvių problematika, daugiausia kalbėta būtent apie P.Cvirkos paminklą. P.Kuzmickienė atkreipė dėmesį, kad veikiausiai vienintelė iš prelegentų atstovavo rašytojo paminklo nukėlimo pozicijai. Politikė teigė, kad iniciatyva nukelti paminklą pirmiausia kilo Vilniaus jėzuitų gimnazijos moksleiviams. Visi kiti diskusijos dalyviai iš tiesų pasisakė už paminklo išsaugojimą, nors jų argumentai skyrėsi. Štai I.Veliutė teigė, kad priimant tokį sprendimą nereikia skubėti ir kėlė klausimą, ar paminklo nugriovimas netaps kelių žmonių ambicijų patenkinimu. E.Utarienė sakė, kad į paminklo saugojimo situaciją reikėtų pažvelgti iš paveldo perspektyvos, o A.Narušytė tikino, kad negalima istorinių asmenybių vertinti vienareikšmiškai.
Pusiausvyros tarp skirtingas nuomones atstovaujančių diskusijos dalyvių neišlaikymas sulaukė kritikos. Istorikas Norbertas Černiauskas savo feisbuko paskyroje patraukė per dantį organizatorius, norėjusius į vieną diskusiją sutalpinti kelias skirtingas problemas, o konservatorius Arvydas Anušauskas taip pat prikišo diskusijos organizatoriams, renginio metu pažymėjusiems, kad tai – renginys, skirtas alternatyviai nuomonei pareikšti. Kritikos sulaukė ir P.Kuzmickienės pozicija. Anot filosofo Kasparo Pociaus, diskusijoje keistai atrodė politikės bandymai ieškoti atramos savo pozicijai moksleivių iniciatyvoje ir retorika, pasak filosofo, siekianti skaldyti auditoriją.
Lentelių dramos – žibalas į ugnį
Daug dėmesio šiemet sulaukė kitas objektas ir jo likimas sostinėje. Tai Jono Noreikos-generolo Vėtros atminimo lenta. Balandžio mėnesį Stanislovas Tomas sudaužė ant Mokslų akademijos bibliotekos sienos kabėjusią taip pat daug diskusijų kėlusią partizano Jono Noreikos memorialinę lentą. Ji buvo restauruota ir grąžinta kabėti ten, kur buvo, tačiau liepos 27 dieną lenta vėl dingo nuo sienos – šį kartą ji buvo nukabinta Vilniaus mero sprendimu.
Nukabinus lentą pasigirdo komentarų ir replikų, kodėl meras nukėlė J.Noreikos lentą, tačiau P.Cvirkos paminklas tebestovi. Tokios nuomonės laikėsi konservatoriai A.Anušauskas ir Gabrielius Landsbergis.
Vis dėlto po daug audrų sukėlusio sprendimo R.Šimašius 15min teigė, kad J.Noreikos lentos nuėmimas nebus vienintelis tokio pobūdžio veiksmas. Meras sakė, kad neliks ir P.Cvirkos paminklo, tačiau jis nebus naikinamas.
Komentuodamas susidariusią situaciją istorikas Nerijus Šepetys teigė, kad kalbant apie sovietų ir nacių okupacinius režimus reikėtų laikytis nuoseklios politikos vardų ir pavadinimų atveju, tačiau kalbant apie objektus turėtų būti atskiras klausimas. Istoriko nuomone, su sovietmečio reliktais derėtų elgtis vienaip, o su tuo, kas buvo sukurta jau Nepriklausomybės laikotarpiu ir su tada priimtais sprendimais, kitaip. Filosofė Nerija Putinaitė sakė, kad tai, kas vyksta, galima vadinti atminties kovomis.
Praėjus kelioms dienoms po J.Noreikos lentelės nukabinimo nuo Vrublevskių rūmų, nepasitenkinimas tokiais mero veiksmais buvo išreikštas pasitelkiant sostinės centre esančias P.Cvirkos ir Vinco Kudirkos skulptūras. Ant P.Cvirkos paminklo rugpjūčio 5 dienos rytą buvo pakabinta lentelė su užrašu „Drauge Šimašiau, didžiuojuosi!“, o ant V.Kudirkos paminklo – „Šimašiau, ar aš kitas?“ Dėl lentelių pakabinimo policija pradėjo ikiteisminį tyrimą.
Rudenį – nauja kivirčų banga
P.Cvirkos paminklo klausimas vėl „įkaito“ spalio mėnesį, kai prieš svarstant P.Cvirkos skvero likimą Vilniaus miesto savivaldybei buvo įteikta LGGRTC ataskaita, kurioje buvo aprašomi rašytojo gyvenimo faktai ir veikla: jis padėjo propagandai, rėmė sovietinę valdžią ir prisidėjo įkalinant poetą Kazį Jakubėną.
Tiesa, minėtą pažymą LGGRTC Vilniaus miesto savivaldybei įteikė dar rugsėjį.
V.Benkunskas sakė, kad prieš priimant sprendimą dėl P.Cvirkos paminklo reikės įvertinti visą vietovę Nacionalinės koncertų salės statybų kontekste. Į tai sureagavo kultūros ministras M.Kvietkauskas, teigęs apie savivaldybės planus sužinojęs iš žiniasklaidos. Pasak jo, aikštės pertvarkymo planai nėra suderinti su paveldosaugininkais. Į tai vicemeras atsakė, kad Kultūros paveldo departamento sprendimai nesustabdys paminklo iškėlimo. „Principinis sprendimas taryboje teoriškai galėtų būti priimtas šiemet, bet jo įgyvendinti nebus skubama“, – sakė jis.
Spalio 25 dieną Kultūros paveldo departamento direktorius Vidmantas Bezaras pareiškė, kad P.Cvirkos paminklui svarstoma suteikti papildomą apsaugą ir kad šio nukelti negalima.
V.Bezaras sakė, kad būtinas dialogas su visuomene ir kad paminklų griovimas „yra praeitis“.
Po kelių dienų V.Benkunskas kreipėsi į M.Kvietkauską atviru laišku, kuriame rašė, kad rašytojo skulptūra yra saugoma remiantis sovietmečio paminklų sąrašu ir klausė kultūros ministro, kodėl garsiai nepasisako esąs „geras rašytojo Tomo Venclovos, aršiai kovojančio už Cvirkos paminklą, bičiulis“ ir ar žino, kad dėl P.Cvirkos iš Lietuvos buvo ištremtas K.Jakubėnas.
Rašytojo anūkas ir Kaunas
Rašytojo paminklo klausimui vis besisukant viešojoje erdvėje sujudo ir P.Cvirkos anūkas Aidas Pivoriūnas. Gegužės mėnesį jis teigė įtariantis, kad paminklas trukdo verslininkams, „užsigeidusiems dar neužstatyto hektaro sklypo ypač brangiame Vilniaus centre“, nors V.Benkunskas tai paneigė.
Rugpjūčio pabaigoje A.Pivoriūnas kreipėsi į Generalinę prokuratūrą dėl A.Anušausko, R.Šimašiaus ir P.Kuzmickienės teiginių, niekinančių P.Cvirkos atminimą. Tiesa, kaltinamieji su tuo nesutiko. LRT neseniai pranešė, kad Generalinė prokuratūra patvirtino, jog Vilniaus apylinkės prokuratūros prokurorai išnagrinėjo gautus pareiškimus, tačiau daugiau informacijos nesuteikė.
Į kaltinimus sureagavo P.Kuzmickienė ir publikavo komentarą, kuriame politikė ne tik atsakė rašytojo anūkui, bet ir aptarė prieš kelis mėnesius įvykusią Lietuvos rašytojų sąjungos diskusiją, P.Cvirkos raštus ir rašytojo asmenybę.
Kaip ir kiekvieną kartą, kai viešojoje erdvėje pasigirsdavo šiokios tokios diskusijos dėl P.Cvirkos paminklo, taip ir šiais metais dėmesio sulaukė Kaune esantis rašytojo biustas. Jis vis dar stovi, kur stovėjęs, tačiau „ne per seniausiai paminklas buvo išbrauktas iš kultūros vertybių registro“, – sakė Kauno miesto savivaldybės Kultūros paveldo vyriausioji specialistė Danutė Rūkienė.
Diskusijos Vilniuje paskatino diskusijas ir kitur. Štai buvo iškeltas klausimas dėl rašytojo vardo gatvės pavadinimo Gargžduose.
Nuomonės viešojoje erdvėje
Kultūros istorikė metų pradžioje Rasa Čepaitienė atkreipė dėmesį, kad ne visa simbolika būtinai turi būti vertinama teigiamai. „Aš skatinčiau ne komunistinių skulptūrų draudimus, o edukaciją“, – sakė R.Čepaitienė. Ji atkreipė dėmesį ir į P.Cvirkos paminklą. Anot jos, jis turi įdomią dokumentinę vertę.
Vis dėlto būtent peticija dėl rašytojo paminklo ir Lietuvos rašytojų sąjungos pozicija buvo itin intensyvios diskusijos dėl P.Cvirkos paminklo likimo viešojoje erdvėje katalizatorės. Būtent 2019-aisiais P.Cvirkos paminklas tapo viena iš pagrindinių diskusijų apie paveldą ir sostinės viešąsias erdves ašių.
Dar balandį menotyrininkės Skaidra Trilupaitytė ir Rasa Antanavičiūtė sakė, kad ne viskas yra taip paprasta su P.Cvirkos skulptūra. S.Trilupaitytė LRT teigė, kad dėl asmenybės vertinimo gali prasidėti nesibaigiančios interpretacijos, o R.Antanavičiūtė sakė, kad rašytojo paminklas pasakoja Lietuvos istoriją, kuri ne visais atvejais buvo šviesi.
R.Antanavičiūtė taip pat sakė, kad nereikia bijoti laiko ženklų, o P.Cvirkos paminklą reiktų įvertinti dabarties kontekste. Anot jos, nesudėtingas paminklo likimo sprendimas galėtų būti šį nukelti nuo postamento ir pastatyti šalia – tai būtų paveiku, nes kiltų klausimas, kodėl jis ne ant postamento.
Gegužės mėnesį, Vilniaus miesto savivaldybei pranešus apie planuojamą paminklo iškeldinimą, poetas Tomas Venclova pareiškė, kad jam tai primena bolševikines praktikas. Rašytojas Gasparas Aleksa viešu laišku R.Šimašiui teigė, kad P.Cvirka buvo tragiško likimo tėvynainis. Į tai feisbuke sureagavo apžvalgininkas Rimvydas Valatka, teigdamas, kad likimo tragizmas nėra priežastis statyti paminklus.
Peticija dėl rašytojo paminklo ir Lietuvos rašytojų sąjungos pozicija buvo itin intensyvios diskusijos dėl P.Cvirkos paminklo likimo viešojoje erdvėje katalizatorės.
VU TSPMI doktorantė Viktorija Rimaitė liepą rašė, kad įsiplieskusios diskusijos yra visiškai normalus ir net pagirtinas reiškinys ir kad derėtų džiaugtis pradėjus mąstyti apie paminklų ir monumentų statymo praktikas ir principus.
L.Kreivytė, kalbėdama apie miesto tvarkymo vajų, paminėjo ir P.Cvirką. Pasak menotyrininkės, rašytojo paminklas bado akis ir todėl, kad per visus Nepriklausomybės metus veikia sovietinė praktika, kai simboliniai gestai ir „tuščia retorika nustelbia realius darbus“.
Menotyrininkas Ernestas Parulskis liepą teigė atkreipęs dėmesį į tai, kad „smarkiausiai visus gąsdina kalbėjimas apie tolimesnį jau bepaminklio skvero likimą“, o vilniečiams atmetimo reakciją kelia terminai, tokie kaip „modernizavimas, rekonstrukcija, pritaikymas, poreikių tenkinimas, laisvalaikis, veiklų organizavimas, apžvalgos bokštas, vietos renesansas, informacijos centras, vaikų žaidimo aikštelė, dekoratyvinės skulptūros, laikinos meninės instaliacijos, viešo intereso ir privataus kapitalo sinergija, diskusija su bendruomene“.
Mokytojas, visuomenininkas Vytautas Toleikis iškėlė klausimą, kodėl P.Cvirkos paminklo imtis nutarta būtent 2019-aisias metais, o ne anksčiau.
Rašytojas Sigitas Parulskis teigė, kad P.Cvirkos paminklo klausimo problema yra žmonių santykio su sovietmečiu problema, o pats paminklas tapo nebe paminklu sovietiniam kolaborantui, o paminklu jaunystei ir praeičiai, „kuri, kad ir kokia šlykšti būtų, vis dėlto mūsų, sovietinių žmonių, dalis, gabalas atminties, praeities, didelis kąsnis būties“.
Dramaturgas ir rašytojas Marius Ivaškevičius rašė, kad jam neskaudėtų širdies, jei kas P.Cvirkos paminklą nukeltų. Jis skulptūros situaciją lygino su vis dar egzistavusia K.Škirpos alėja ir teigė, kad pagrindinis skirtumas tarp jų yra tas, kad rašytojo skulptūra buvo pastatyta sovietmečiu, o alėjai pavadinimas suteiktas šiandien, vadinasi, vis dar pritariama jo išsakytoms mintims.
Apie paminklų naikinimą rašė ir istorijos profesorius Alvydas Nikžentaitis. Jis tiesiogiai apie P.Cvirkos paminklą nekalbėjo, tačiau sukritikavo Vilniaus miesto savivaldybės vykdomą istorinės atminties politiką.
Skulptorius Vladas Kančiauskas tvirtino, kad P.Cvirkos paminklas yra vienas geriausių J.Mikėno darbų ir „derėtų palikti jį ten, kur buvo pastatytas“.
Rugpjūčio mėnesį „Respublikoje“ pasirodė net kelios Danutės Šepetytės publikacijos, kuriose pateikta paminklo išsaugojimo pozicija. Vienoje kalbinamas architektas Ričardas Stulpinas teigė nenorintis, kad „šitoje bendruomenėje būtų poreikis vietų bausmių“ ar „keršto poreikis“.
Diskusijų apie paminklą kontekste P.Cvirkos asmenį užstojo buvęs švietimo ministras, visuomenininkas Darius Kuolys, išrašęs citatas iš P.Cvirkos 1947-aisiais rašyto romano „Upė negrįžta“. Filologas Mantas Tamošaitis atkreipė dėmesį, kad D.Kuolio parinktos citatos yra selektyvios ir nederamos. Tiesa, D.Kuolys ir anksčiau P.Cvirkos paminklo klausimu teigė pasigendąs nuoseklumo – esą yra ir kitų vietų, kurias reikėtų revizuoti, norint nuoseklios atminties politikos.
Spalio mėnesį už P.Cvirkos paminklo nukėlimą pasisakė ir politologas Kęstutis Girnius. Anot jo tai padaryti reikėjo prieš 25 metus, nes Lietuvos sostinėje neturi būti pagerbti kolaborantai. K.Girniui pritarė ir palaikymą paminklo nukėlimui išreiškė apžvalgininkas, žurnalistas Ramūnas Terleckas.
Publicistas Virginijus Savukynas iškėlė klausimą, kodėl komunistų nusikaltimai ir kolaboravusios asmenybės, kaip antai P.Cvirka, vertinamos atlaidžiau nei nacių nusikaltimai.
Seimo Valstybinės istorinės atminties komisijos pirmininkas Arūnas Gumuliauskas pareiškė, kad tai, jog nėra vieningo sutarimo dėl sovietinės istorijos interpretavimo, yra istorikų kaltė.
Apžvalgininkė Marija Sajekaitė, nepalaikydama nei vienos pusės, pastebėjo, kad „neįtikėtina, kiek daug žmonės atranda laiko gilintis į smulkiausius teisinius, istorinius ar paveldosauginius niuansus, kurie bent kažkiek paremia jų iš anksto nusibrėžtas pozicijas.“
***
Diskusijos dėl P.Cvirkos, jo paminklo vertinimo tebesitęsia. Teksto autorė tikisi, kad surinkta ir publikacijose pateikta informacija, nors ir ne visa prieinama, bet jos didelė dalis, padės skaitytojams lengviau susigaudyti klampioje su P.Cvirkos paminklu susijusių nuomonių ir faktų pelkėje.
