Prieš 490 metų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje įsigaliojo Pirmasis Lietuvos Statutas. Kaip atsirado šis dokumentas, ką jis reiškė anuomet ir ką reiškia šiandien – apie tai ir ne tik 15min papasakojo istorikė, Lietuvos istorijos instituto doktorantė Andželika Polinkevičiūtė.
– Kam Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės diduomenei XVI amžiaus pradžioje, taigi dar prieš Liublino uniją, prisireikė Statuto? Trečiojo Statuto reikšmė dažnai pabrėžiama būtent Unijos kontekste – Statutas tapo vienu iš Abiejų Tautų lygiavertiškumo laidų, tad kam jis buvo reikalingas anksčiau?
– Iš tiesų, Pirmojo Lietuvos Statuto pasirodymo kontekste svarbūs du klausimai: kam jis buvęs reikalingas ir kodėl? Atsakant į pirmąjį, ilgai svarstyti neteks – Statuto pasirodymu rūpinosi aukščiausias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenės luomas – kilmingieji, o ypač turtingiausi ir galingiausi šio luomo atstovai, didikai.
Tuo tarpu Statuto pasirodymą būtent 1529 m. rugsėjo 29 d. nulėmė daugybė skirtingų priežasčių, kurios slypėjo visose Kunigaikštystės visuomenės gyvenimo sferose. Lietuvos Statutų tyrinėtojai – Edvardas Gudavičius, Irena Valikonytė, Stanislovas Lazutka – yra išskyrę net kelias tokias priežastis. Svarbiausia galime laikyti kilmingųjų siekį įtvirtinti savo luomo išskirtinumą, savo teises ir laisves, kaip antai valdyti ir plėsti turimą žemėvaldą ir kitą turtą, viename teisės šaltinyje. To tikrai reikėjo, nes Lietuvos didžiųjų kunigaikščių privilegijos bei atskiroms Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoms skirtos lokalinės privilegijos nustatė skirtingas normas, daug kartu egzistuojančių skirtingų vietinių teisių. Todėl Statuto reikėjo kaip įstatymų sąvado, vienodai taikomo visoje valstybėje.
Tačiau svarbu tai, kad, be šios esminės priežasties, Statuto gimimą XVI a. pirmojoje pusėje nulėmė ir kitos, mažiau akivaizdžios, bet ypatingos aplinkybės. Profesoriaus E.Gudavičiaus žodžiais tariant, XVI a. pradžioje Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė pagaliau pasivijo Europą. Valstybės visuomenėje buvo ne vien paruoštas, nors ir netolygus, teisinis pamatas, tačiau jau suvokta rašto ir dokumento reikšmė. Tai rodo suaktyvėjusi amžiaus pradžios valdovo raštinės veikla, rašomos Metrikos knygos, atsirandantys privatūs didikų archyvai. Galima drąsiai teigti, kad XVI a. pradžioje Lietuvos kilmingųjų visuomenė subrendo įstatymų sąvado paruošimui.
– Ką galite papasakoti apie asmenybes už Pirmojo Statuto, Albertą Goštautą ir Mikalojų Mikalojaitį Radvilą? Tai – aukščiausio rango diduomenė, kodėl jiems prireikė kodifikuoti teisę?
– Albertas Goštautas bei Mikalojus Mikalojaitis Radvila buvo vieni ryškiausių XVI a. asmenų, dalyvavusių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenės ir politiniame gyvenime. Mikalojus Mikalojaitis Radvila buvo ką tik į valdžios Olimpą įkopusios Radvilų giminės atstovas, buvęs Lietuvos kancleriu ir Vilniaus vaivada. Todėl atrodo, kad Radvila, kaip kancleris, tam tikra prasme „prisiėmė“ pareigą imtis teisės kodifikavimo, taip įteisinant diduomenės, taigi ir Radvilų, išskirtinę poziciją valstybėje. Būtent šio didiko aplinkoje, jo kanceliarijoje, buvo pradėti Statuto kodifikavimo darbai, o jau 1522 m. vasarą pirmasis Statuto juodraštis buvo pateiktas valdovui ir Seimui.
Lyginant su to meto Europos valstybių teisynais, Pirmojo Lietuvos Statuto įstatymai buvo itin pažangūs.
Nors Statutas jau tada buvo priimtas, buvo svarstomas dar septynerius metus. Kodėl? Pasak tyrėjų, tai galima sieti su A.Goštauto nesantaika su Radvilomis. Po M.M.Radvilos mirties jis tapo Vilniaus vaivada bei kancleriu, todėl pasistengė Statuto rengimą perimti į savo rankas. Septynerius metus teisės sąvadas buvo redaguojamas ir pildomas, kol pagaliau 1529 m. vasarą Seimui jį priėmus, rugsėjo 29 d. valdovas paskelbė dokumentą galiojančiu. Tokiu būdu A.Goštautas prisiėmė sau „Statuto kodifikatoriaus vardą“, ištrindamas M.M.Radvilos indėlį. Statuto pasirodymas tapo dar viena dviejų didikų giminių interesų kovos aikštele.
– Kas buvo reglamentuojama Pirmajame Lietuvos Statute? Kokios buvo esminės jame užrašytos nuostatos?
– Pirmąjį Lietuvos Statutą sudarė XIII skyrių bei 244 straipsniai. Juose bandyta aprėpti visą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenės gyvenimo spalvų spektrą ir, remiantis teismų praktikos medžiaga, įtvirtinti veikiančią teisinę sistemą.
Galima išskirti I skyriuje minimą ligi šiol galiojančią „nekaltumo prezumpciją“, II skyriuje – šalies gynybą, kaip visos valstybės ir (kilmingųjų) visuomenės reikalą. III skyrius įtvirtino jau minėtas bajorų teises ir laisves. Reikšmingas IV, vadinamasis „moterų skyrius“. Jame buvo reglamentuoti moterų paveldėjimo bei turto valdymo procesai.
Kituose skyriuose taip pat buvo kalbama apie nuosavybės ir paveldėjimo teisę, reglamentuota teismų veikla, atitinkamai bausta už smurtą, vagystes, nužudymus.
Lyginant su to meto Europos valstybių teisynais, Pirmojo Lietuvos Statuto įstatymai buvo itin pažangūs. Nors man šypseną kelia atrodytų neįmanoma šiuolaikinė situacija, kuri fiksuota viename iš straipsnių: „Kas po sužeidimo, po puotos ar po karčemas važinėtų ir vėliau numirtų“.
– Ar priėmus statutą kaip nors pasikeitė diduomenės gyvenimas ir ar rašytinė teisė, užsikūrus įstatymų leidimo mašinai, neišprovokavo reglamentų bangos? Gal staiga užsimanyta reglamentuoti daugiau gyvenimo sferų, nei kad buvo ikistatutiniu laikotarpiu?
– Pirmasis išskirtinis tuo, kad jis buvo rengiamas ne vien remiantis kaimyninių šalių teisynais ar galiojančia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teise, tačiau ir teismų praktika. Teismų bylų medžiaga atskleidė realijų, konfliktinių situacijų, interesų specifikas, jau egzistuojančius įvairių situacijų sprendimo būdus, metodus. Pirmajame Statute fiksuotos jau egzistuojančios realijos. Tačiau natūralu, kad teisės sąvado pasirodymas paspartino rašto kultūros plitimą visuomenėje. Imta suvokti, kad raštiškas žodis yra tvaresnis, nei sakytinis. Išlikę testamentai, dovanojimai, transakciniai dokumentai ir kiti raštai, sudaryti remiantis Statuto nuostatomis, įrodo, kad ne vien Statutas atliepė visuomenės poreikius, tačiau ir Statuto pasirodymas atnešė pokyčių.
– Po Pirmojo sekė Antrasis ir Trečiasis Lietuvos Statutai. Trečiasis Statutas ne tik Lietuvoje, bet visoje Europoje buvo garsus tuo, kad nors tuo metu žemyną draskė religinės įtampos, dokumente įtvirtinta skirtingų konfesijų tikėjimo laisvė. Tačiau tai, tikriausiai, vos viena iš skirtybių. Kam reikėjo naujų Statutų, kas būdavo keičiama?
– Galima palyginti: jei Pirmąjį Lietuvos Statutą sudarė 244 straipsniai, Antrajame Lietuvos Statute jų buvo jau 368, o Trečiajame jau net 487. Akivaizdu, kad Antrasis bei Trečiasis Statutai įteisino visuomenės pokyčius, teisinės minties plėtrą, tobulino jau esamus skyrius. Po Pirmojo Statuto pasirodymo suvokta, kad šį reikia taisyti. Tai inicijavo bajorija, norėjusi įtvirtinti ne didikų primestą, o savo politinių teisių ir laisvių programą. Todėl 1566 m. kovo 1 d. įsigaliojo Antrasis Statutas. Jame buvo ypač papildytas III skyrius apie bajorų laisves. Pavyzdžiui kilmingiesiems leista laisvai disponuoti – pirkti, parduoti, dovanoti – visu savo turtu, nors anksčiau taip laisvai jie galėję elgtis tik su trečdaliu.
Naujų Statutų reikėjo tam, kad pagrindinis šalies įstatymų rinkinys atlieptų besikeičiančius, ryškėjančius bajorijos visuomenės norus.
Taip pat papildytas IV skyrius, kuriame buvo įteisinta teismų ir administracijos reforma, suskirsčius LDK teritoriją į pavietus, sukurta žemės, pilies, pakamario teismų sistema, pridėtas XIII skyrius apie testamentus. Netrukus po Antrojo Statuto priėmimo vėl pradėti jo redagavimo darbai: norėtą įstatymiškai pagrįsti teisinį savarankiškumą prieš Lenkiją. Išpuolus palankiai politinei situacijai, 1588 m. valdovo įsakymu buvo priimtas Trečiasis Statutas. Jame, vėlgi, atitinkamai buvo papildyti skyriai apie bajorijos laisves, teismus ir teisėjus, smurtą bei nužudymus. Naujų Statutų reikėjo tam, kad pagrindinis šalies įstatymų rinkinys atlieptų besikeičiančius, ryškėjančius bajorijos visuomenės norus. Matyt, Trečiuoju Statutu pavyko tai padaryti, šis galiojo net iki 1840 m.
– Kaip atrodė dokumento galiojimas realybėje? Kas užtikrino ir prižiūrėjo jo funkcionavimą?
– Pirmojo Statuto funkcionavimu, jo normų taikymu realybėje rūpinosi teismas bei jo teisėjai. Net pačiame Statute buvo įrašyta griežta sankcija: teisėjai turi teisti pagal rašytinę teisę (t.y. pagal Statutą), o jeigu būtų kitaip – jie turi būti baudžiami. Pirmajame Statute taip pat minima, kad nagrinėjant bylą teisėjai, iškilus kebliai ginčo situacijai, turi atsiversti Statutą. Ir tikrai, yra išlikusių valdovo ir kitų žemės teismų spręstų teismo bylų, kuriose teisėjas nurodydavo atsiversti Statutą, garsiai skaityti tai, kas ten parašyta, ir pritaikius normą byla buvo išsprendžiama. Todėl akivaizdu, kad Statuto nuorašas turėjęs gulėti to meto teisėjui po ranka.
– Ką Pirmasis Lietuvos Statutas byloja apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietinę ir politinę kultūrą?
– Lenkų teisės istorikas Juliuszas Bardachas yra teigęs, kad trijų teisės (1529, 1566, 1588) sąvadų išleidimas viename amžiuje, vienoje epochoje, yra retas bei išskirtinis reiškinys, rodantis meistrišką Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisės kodifikavimo dinamiškumą. Tas meistriškumas buvo ilgai brandintas. Tiesiog būtent XVI a. pirmojoje pusėje sukrito visos tam palankios kortos: išsikristalizavęs kilmingųjų luomas bei jo siekiai ir visuotinis noras suvienodinti egzistuojančias teisės normas. Poreikius atliepė ir egzistavusios galimybės, tai yra išsilavinusių asmenų gausa, rašto svarbos ir galios suvokimas, galimybė pasiremti teismų praktika. Dėl to, PLS – tai ne vien teisės paminklas, tačiau XVI a. pirmosios pusės brandžios politinės visuomenės atspindys.
– Ką mums šiandien reiškia pirmasis Lietuvos statutas?
– Po nepasisekusio 1863 – 1864 m. sukilimo vieno jį organizavusio sukilėlio bute buvo rastas „Lietuvių katekizmas“. Jame buvo įrašytas klausimas: kas yra lietuvis? Ten pat buvo atsakymas į klausimą: tas, kas tiki laisve ir laikosi Statuto. Atrodo, kad dar XIX a. Statutas buvo vienas svarbesnių lietuvybę įprasminusių objektų. Teisės požiūriu Statutas yra dabar išsikristalizavusių ir taikomų baudžiamosios ir civilinės teisės kodeksų pirmtakas. Daugelis Statute minimų normų apie žmogaus tikybos, pažiūrų, galimybių ir lygiateisiškumo laisves aktualios ir dabar. Todėl Lietuvos Statutus aš matau kaip simbolį, tebejungiantį senąją Lietuvą su dabartine, naująja.
