Portalas 15min primena svarbiausius faktus apie prieš 20 metų Rusiją sukrėtusius sprogimus ir atskleidžia, kodėl ne visi tiki oficialia Rusijos valdžios versija, kuri dėl jų kaltina čečėnų teroristus.
Pirmasis sprogimas neramioje teritorijoje
1999 m. rugsėjo 4 d. Buinakską – mažą miestelį pietų Rusijoje – sudrebino sprogimas. Bomba sprogo automobilyje prie penkiaaukščio pastato, kuriame gyveno Rusijos kariškių giminaičiai. Žuvo 62 žmonės.
Sprogimas, kaip pirmasis tokio tipo įvykis posovietinėje Rusijoje, susilaukė nemažai dėmesio. Tačiau daugeliui kitur gyvenančių rusų iš pradžių atrodė, kad tai tėra dar vienas smurto prasiveržimas ir šiaip neramiame regione, kuris, nors ir baisus, kitų Rusijos sričių gyventojams neturės per daug įtakos.
Tokį požiūrį galima paaiškinti geografija. Buinaksko miestas yra Dagestano srityje, netoli sienos su Čečėnija. Pastaroji nuo 1996 m., kai baigėsi pirmasis Čečėnijos karas, faktiškai buvo nepriklausoma valstybė, nors pasaulis jos nepripažino.
Visgi šiame krašte, nors ir praėjus keliems metams nuo oficialios karo pabaigos, neramumai nesiliovė.
Infrastruktūra buvo sugriauta, kraštas didele dalimi buvo priklausomas nuo pinigų iš Rusijos, daug gyventojų gyveno pabėgėlių stovyklose, o krašto viduje įtakos zonų tarpusavyje nepasidalino vietiniai karo vadai.
Be to, musulmoniškame krašte ėmė reikštis radikalusis islamas. Vis daugiau radikalių musulmonų kovotojų iš užsienio vyko į Čečėniją, kad prisijungtų prie vietos sukilėlių.
1999 m. rugpjūčio 7 d. grupė islamistų čečėnų vadų, vadovaujami liūdnai pagarsėjusio Šamilio Basajevo ir radikalo iš Jordanijos vardu Ibn Khatabas, kirto sieną tarp Čečėnijos ir Dagestano bei paskelbė šventąjį karą, kurio tikslas turėjo būti Dagestane iškovoti nepriklausomybę. Prasidėjo susirėmimai, pabėgėliai užplūdo aplinkines teritorijas.
Tokiomis aplinkybėmis ir įvyko pirmasis sprogimas. Tačiau antrasis sprogimas nuaidėjo jau visai kitur.
Sprogimai sukrečia Maskvą
1999 m. rugsėjo 9 d., prieš pat aušrą, devynių aukštų pastatas Maskvos priemiestyje, sprogus jame paslėptiems sprogmenims, virto rūkstančia griuvėsių krūva. Žuvo daugiau negu 100 žmonių.
Rusai buvo sukrėsti. B.Jelcinas skubiai įsakė apieškoti tūkstančius pastatų, ieškant daugiau potencialiai paslėptų sprogstamųjų įtaisų.
Tačiau nelaimės tuo nesibaigė. Rugsėjo 13 d., kuri buvo paskelbta nacionalinio gedulo diena, dar vienas sprogimas įvyko kitame Maskvos pastate už maždaug 6 kilometrų. Šio sprogimo metu žuvo 119 žmonių.
Dar po savaitės bomba sunkvežimyje susprogdino devynių aukštų pastatą kitame pietinės Rusijos mieste – Volgodonske.
Žuvo 17 žmonių. Kartu visi sprogimai šalyje sukėlė paniką ir privertė abejoti B.Jelcino lyderyste.
Rugsėjo 23 d. tuometinis Rusijos ministras pirmininkas Vladimiras Putinas pareiškė, kad sprogdinimų seriją įvykdė čečėnų teroristai ir įsakė pradėti didelę karinę operaciją Šiaurės Kaukazo regione.
Kitą dieną vizito Kazachstano sostinėje Astanoje metu, paklaustas apie šią kampaniją, V.Putinas atsakė ištardamas vieną garsiausių savo citatų.
„Persekiosime juos visur. Jei jie bus oro uoste, tada persekiosime juos oro uoste. Atsiprašau už savo kalbą, bet jei sučiupsime juos tualete, mes juo sunaikinsime tiesiog lauko būdelėje“, – paskelbė V.Putinas.
Kadangi V.Putinas atsakydamas panaudojo slengo žodžius, tiksliai išversti jo žodžius sunku, tačiau esmė yra pakankamai aiški.
V.Putino kelias į valdžią
Trumpai grįžkime laiku atgalios, į 1998 m. pabaigą. Tada daugelis rusų gyvenimu nesidžiaugė. Rublio vertė smuko, daug rusų prarado santaupas, o pasitikėjimas B.Jelcinu pasiekė žemumas.
Be to, B.Jelcino sveikata vis prastėjo, jam buvo atlikta širdies operacija, sklandė gandai apie jo priklausomybę nuo alkoholio. Tarsi to būtų negana, prezidento dukra ir jos vyras buvo kaltinami korupcija.
B.Jelcino patarėjai bijojo, kad žemas jo populiarumas pakenks ir jo sąjungininkams artimiausiuose parlamento rinkimuose 1999 m. pabaigoje, jau nekalbant apie prezidento rinkimuose, kuriuos surengti buvo numatyta 2000 m. liepą. Visuomenėje prasidėjo diskusijos, kas taps B.Jelcino įpėdiniu.
1999 m. rugpjūčio 9 d. B.Jelcinas išreiškė paramą V.Putinui. Jį, tuomet mažai kam žinomą FSB pareigūną, B.Jelcinas netikėtai paskyrė į ministrus pirmininkus.
„Aš nutariau įvardinti žmogų, kuris, mano nuomone, gali suvienyti visuomenę, pritraukti įvairių politinių jėgų paramą ir užtikrinti reformų Rusijoje tęstinumą. Jis galės aplink save suvienyti tuos, kurie XXI amžiuje atkurs Rusijos didybę“, – 1999 m. rugpjūčio 9 d. tiesioginės kalbos per televiziją metu kalbėjo Borisas Jelcinas.
Iki pirmojo sprogimo tada buvo likę kiek mažiau negu mėnuo.
V.Putinas didžiąją XX a. paskutinio dešimtmečio dalį praleido eidamas biurokratines pareigas Sankt Peterburgo savivaldybėje, neturėjo daug patirties, buvo beveik nežinomas. Todėl toks sprendimas daug ką nustebino.
Po kelių savaičių telefonu bendraudamas su tuometiniu JAV prezidentu Billu Clintonu, su kuriuo palaikė gerus ryšius, B.Jelcinas jam pažadėjo, kad V.Putinas bus „aukštos kvalifikacijos partneris“.
Tai teigiama oficialioje pokalbio stenogramoje, kurią vėliau paskelbė oficiali prezidentinė biblioteka. Tačiau pirmosiomis dienomis niekas nei Rusijoje, nei užsienyje nežinojo, koks bus naujasis vadovas ir ko iš jo tikėtis.
Kaip jau minėta, V.Putinui ministro pirmininko poste neišbuvus nė mėnesio, rugsėjo 4 d. Rusiją išgąsdino pirmasis sprogimas Buinaksko mieste. O vėliau – ir kiti sprogimai.
Rusų saugumo pareigūnams paskelbus, kad dėl sprogimų kalti čečėnų teroristai. Neilgai trukus V.Putinas pareiškė, kad teroristai bus persekiojami be pasigailėjimo. Tada nuskambėjo ir garsioji jo citata apie tualetus.
Ši frazė įtvirtino V.Putino kaip griežto ir ryžtingo lyderio įvaizdį. Ir gana tiksliai apibūdino V.Putino politikos toną per būsimuosius 20 metų.
„Sprogimai ir baimė, kurią jie sukėlė, atnešė naudos. Tuo metu V.Putinui apsimokėjo imtis griežtų veiksmų valstybėje ir įvesti karines pajėgas į Kaukazą, konkrečiai į Čečėniją“, – „Laisvosios Europos radijo“ portalui sakė Sergejus Kovaliovas, buvęs Rusijos parlamento narys, vadovavęs komisijai, kuri XXI a. pirmojo dešimtmečio pradžioje tyrė sprogimų aplinkybes.
Po savaitės V.Putinas pranešė apie planus į Čečėniją įvesti Rusijos sausumos kariuomenę. Tuo metu Rusijos oro pajėgos pradėjo naudoti ypač pavojingas bombas, kurios, žmogaus teisių aktyvistų teigimu, civilius sužeisti galėjo taip pat lengvai kaip ir sukilėlius.
1999 m. gruodžio 31 d. B.Jelcinas atsistatydino ir paskyrė V.Putiną laikinai eiti prezidento pareigas. Tuo metu antrasis Čečėnijos karas jau buvo įsibėgėjęs.
Vasario 2 d., praėjus mėnesiui po to, kai V.Putinas tapo laikinuoju prezidentu, Rusijos kariuomenė įžengė į Čečėnijos sostinę Grozną.
Nepriklausomos Čečėnijos vyriausybė žlugo, Rusijos valdžia buvo atkurta. Dar po mėnesio V.Putinas triumfavo Rusijos prezidento rinkimuose, jau pirmame ture gavęs 53 proc. balsų. Taip jis tapo nebe laikinuoju, o nuolatiniu Rusijos prezidentu.
Paslaptingas įvykis Riazanėje
Kodėl sprogimus Rusijoje iki šiol gaubia sąmokslo teorijos? Daugelis jų akcentuoja paslaptingą įvykį vakarų Rusijos mieste Riazanėje, kuris įvyko rugsėjo 22 d., likus dienai iki V.Putino įsakymo pradėti karinę operaciją Čečėnijoje ir praėjus porai savaičių nuo pirmųjų sprogimų.
Tą dieną du įtartini vyrai, atvykę automobiliu su Maskvos registracijos numeriais, buvo pastebėti nešantys krepšius į pastato rūsį.
Netrukus policija ir išminuotojai atvyko į tą pastatą. Jie aptiko karinį sprogstamąjį įtaisą, kuris turėjo laikmatį ir buvo nustatytas sprogti 5 val. 30 min. ryto.
Tą patį vakarą V.Putinas pagyrė tyrėjus, kaip tuomet atrodė, sėkmingai užkirtusius kelią dar vienai tragedijai.
Tačiau tuo istorija nesibaigė. Kitą dieną policija Riazanėje areštavo tris Rusijos saugumo tarnybos FSB pareigūnus su įtarimais, kad tai jie paliko sprogmenis.
Tačiau Nikolajus Patruševas, FSB vadovas ir V.Putino įpėdinis poste, dar po dienos pareiškė, kad šis įvykis buvo pratybų, kurias FSB suorganizavo po pirmųjų sprogimų, dalis. Jis atsiprašė jau ir taip įbaugintos Rusijos visuomenės.
„Tai nebuvo bandymas įvykdyti sprogimą: tai buvo pratybų užduotis saugumo tarnyboms. Tuose krepšiuose buvo tik cukrus. Juose sprogstamųjų medžiagų nebuvo“, – sakė N.Patruševas.
Būtent šis incidentas ir tapo sąmokslo teorijų epicentru. Pagal šių teorijų šalininkus, sprogimus organizavo ne čečėnai, o Rusijos saugumo tarnybos.
Teorijų šalininkai teigia, esą sprogimų tikslas buvo sukurti pretekstą įvykdyti naują karinę operaciją Čečėnijoje ir pagerinti V.Putino įvaizdį visuomenėje, sudarant jam galimybę laimėti prezidento rinkimus. Anot šių teorijų, Riazanėje taip pat turėjo įvykti sprogimas.
Oficiali versija apkaltino čečėnus
Rusijos vyriausybės suburta oficiali tyrimo komisija, darbą baigusi 2002 m., dėl išpuolių apkaltino čečėnų sukilėlius.
FSB teigimu, sprogimus organizavo čečėnų kilmės Maskvos gyventojas Ačimezas Gočijajevas čečėnų sukilėlio Ibn Khatabo užsakymu. FSB teigė, kad A.Gočijajevas už sprogimus gavo 500 tūkst. dolerių.
Pasak oficialių išvadų, sprogmenys buvo pagaminti Čečėnijoje, tada pervežti į skirtingus Rusijos miestus, kur buvo panaudoti.
Keliolika asmenų, susijusių su sprogimų įvykdymu, per keletą metų po sprogimų buvo nukauti Čečėnijoje arba sulaikyti ir nuteisti įkalinimo bausmėmis iki gyvos galvos.
Dalis sulaikytųjų prisipažino dalyvavę nusikaltime, tačiau nežinoję, kad gabena būtent sprogmenis, kiti sakė žinoję apie sprogmenis, bet nežinoję, kam sprogmenys bus panaudoti.
Ibn Khatabas buvo nukautas dar 2002 m. A.Gočijajevas po sprogimų pasislėpė ir niekada nebuvo sulaikytas. Spėjama, kad jis slapstėsi Sakartvele, po to Turkijoje, dabartinis jo likimas nežinomas.
Oficialia versija abejoję sulaukė nemalonumų
Bet nepriklausomi žurnalistai ir netgi parlamentinė komisija taip pat atliko savo tyrimus ir atrado neatitikimų oficialiuose pasisakymuose, taip pat ir apie tai, kas įvyko Riazanėje. Pirmieji pranešimai iš šio miesto teigė, kad sprogmenys buvo tikri, tačiau po dviejų dienų oficiali versija jau teigė, kad tai buvo tik imitacija.
Vieną tyrimą atliko buvęs FSB pareigūnas Aleksandras Litvinenko ir istorikas Jurijus Felštinskis. Tyrimo išvados buvo paskelbtos 2001 m. laikraštyje „Novaja Gazeta“.
Šį tyrimą savo lėšomis parėmė iš Rusijos priverstas pasitraukti oligarchas Borisas Berezovskis.
A.Litvinenko teigimu, sprogdinimus organizavo FSB. Jis tvirtino, esą FSB sprogdinimų organizavimu Maskvoje apkaltintas A.Gočijajevas 2002 m. su juo susisiekė ir atskleidė, kad buvo „pakištas“.
Jis sakė, kad išnuomoti sandėlius Maskvoje, kuriuose vėliau buvo paslėpti sprogmenys, jo paprašė senas pažįstamas, kuris, kaip vėliau suprato A.Gočijajevas, buvo FSB agentas. Taip pat jis teigė, kad Maskvoje turėjo įvykti dar du sprogimai, tačiau apie paslėptus sprogmenis policijai jis pranešė pats.
Kitą tyrimą vykdė Rusijos parlamento nario S.Kovaliovo vadovauta Rusijos Dūmos parlamentinė komisija. Jai nieko pasiekti nepavyko – Rusijos vyriausybė atsisakė su ja bendradarbiauti. Net ir aukų giminaičiams informacija, kurios jie prašė, nebuvo suteikta.
Teisininkas Michailas Trepaškinas, kurį komisija pasamdė kaip pagrindinį tyrėją, buvo areštuotas ir karo teismo nuteistas už valstybės paslapčių atskleidimą. Jis kalėjime praleido ketverius metus.
Žurnalistas Jurijus Ščekočichinas, kuris irgi dirbo komisijoje, mirė neaiškiomis aplinkybėmis. Artimieji įtarė, kad jis buvo nunuodytas.
2006 m. J.Litvinenko mirė Londone. Jis buvo apnuodytas radioaktyviomis medžiagomis. Verta pastebėti, kad A.Litvinenko į nemalonumus su FSB įsivėlė dar 1998 m., kuomet, dar pats dirbdamas tarnybose, pranešė Rusijos žiniasklaidai, kad jo vadovai planuoja nužudyti B.Berezovskį.
Kaltina saugumo tarnybas
J.Felštinskis, kuris dabar daugiausia laiko praleidžia JAV, teigia iki šiol tikintis, kad sprogdinimus suorganizavo Rusijos saugumo tarnybos. Taip jos siekė padidinti visuomenės paramą naujam karui Čečėnijoje ir sustiprinti V.Putino kaip tvirto lyderio įvaizdį.
„2000 m. buvo aišku, kad FSB susprogdino pastatus, kad galėtų paskelbti karą Čečėnijai ir pasiekti, kad V.Putinas būtų išrinktas rinkimuose. Praėjus 20-čiai metų, nepasirodė jokių įrodymų, kurie paneigtų šią teoriją“, – sakė J.Felštinskis.
Sąmokslo teorija turi ir daugiau ja tikinčių ar bent jau pripažįstančių, kad gali būti, kad joje esame tiesos.
Vienas garsiausių iš tokių asmenų – JAV senatorius Johnas McCainas, kuris 2003 m. viešai pareiškė, kad „esama patikimų kaltinimų, kad Rusijos FSB prisidėjo prie šių išpuolių“.
Buvęs V.Putino patarėjas ekonomikos klausimais Andrejus Ilarionovas yra sakęs, kad FSB dalyvavimas rengiant išpuolius yra „ne teorija, o faktas“.
Buvęs KGB pareigūnas Konstantinas Preobraženskis teigė: „čečėnų sukilėliai nesugebėtų suorganizuoti tokių sprogimų serijos be aukštų Maskvos pareigūnų paramos“.
Britų žurnalistas Edwardas Lucasas savo 2009 m. knygoje „Naujasis Šaltasis karas“ teigė: „Įrodymai kol kas paremia tamsiausias galimas išvadas – kad išpuoliai buvo be gailesčio suplanuota akcija, kuri turėjo sukurti baimės ir neapykantos atmosferą, kurioje V.Putinas greitai taptų vienvaldžiu šalies lyderiu.“
Sąmokslo teorijomis tiki ne visi
Nieko keisto, kad oficialioji Rusijos valdžia į tokius kaltinimus atsikerta griežčiausiais žodžiais.
Dar 2000 m. kovą V.Putinas atmetė kaltinimus, kad FSB galėjo prisidėti prie sprogimų, kaip „beprotišką nesąmonę“.
„Rusijos slaptosiose tarnybose nėra žmonių, kurie galėtų įvykdyti tokį nusikaltimą prieš savo žmones. Jau patys kaltinimai yra amoralūs“, – sakė jis.
Tačiau sąmokslo teorijomis abejoja ne tik V.Putino aplinkos asmenys.
Keli Rusijos žurnalistai, kurie taip pat nagrinėjo šią istoriją, priėjo prie išvados, kad Kremlius ir FSB išties siekia nutildyti kritikus, išvengti normalaus tyrimo ir užgniaužti diskusiją. Bet, jų manymu, tai labiau susiję ne su kaltės slėpimu, o su paranoja.
2010 m. išleistoje knygoje „Naujoji aukštuomenė“ rusų žurnalistai Andrejus Soldatovas ir Irina Borogana teigia, kad Riazanės incidentas išties galėjo būti tik pratybų dalis, ir tvirtina, kad tokio tipo pratybos saugumo tarnybose nėra retos.
Tačiau jie taip pat tvirtina, kad FSB taip ir nesugebėjo pateikti tinkamo paaiškinimo, kas įvyko Riazanėje, ir patys sudarė galimybes išplisti sąmokslo teorijai.
Kita žurnalistė Julija Latynina atkreipė dėmesį, kad A.Litvinenko tyrimas, kuris iškėlė į dienos šviesą teoriją, kad sprogimus organizavo FSB, buvo finansuotas B.Berezovskio – asmens, kuris V.Putinui padėjo patekti į valdžią, o po to su juo susipyko.
Jos teigimu, B.Berezovskis turėjo interesą parodyti V.Putiną neigiamoje šviesoje.
Jos manymu, įtaise, rastame Riazanėje, išties buvo sprogstamųjų medžiagų, bet susprogdinti jo FSB niekad neketino.
Pasak žurnalistės, tai buvo viešųjų ryšių akcija – FSB ketino apsimesti, kad rado bombą ir sustabdė teroro aktą, bei taip pagerinti savo įvaizdį visuomenėje, bet netikėtai anksčiau sprogmenį aptikę policininkai sužlugdė šią akciją.
Amerikiečių politikas Strobe'as Talbottas, kuris 1999 m. buvo JAV valstybės sekretorius, jau palikęs pareigas viename interviu sakė: „nebuvo jokių įrodymų, kurie paremtų sąmokslo teoriją. Nors tiesa, kad Rusijos gyventojų nuomonė apie V.Putiną pagerėjo po jo sprendimo imtis griežtų ir ryžtingų atsakomųjų veiksmų“.
Parlamentinei tyrimo komisijai vadovavęs S.Kovaliovas 2017 m. sakė, kad, jo nuomone, sąsajos tarp sprogimų Rusijoje ir čečėnų teroristų „buvo protingai sufabrikuotos“, bet pripažino garantuotai tvirtinti, kad ir pačius sprogimus organizavo Rusijos valdžia, negalintis.
Jis pabrėžė, kad tai, kad sprogimai buvo naudingi valdžiai, dar nereiškia, kad ji juos užsakė.
Tačiau taip pat teigė, kad tiek sprogimų Maskvoje, tiek incidento Riazanėje tyrimai nebuvo įvykdyti tinkamai, ir todėl jokių galimybių paneigti negalima.
Parengta pagal „Laisvosios Europos radiją“.
